Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kriminalistika: kokių savybių reikia norint tirti nusikaltimus?

Kriminalistai / 123rf.com nuotr.
Kriminalistai / 123rf.com nuotr.
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
1
A A

Daugelis išgirdę žodį „kriminalistika“, ją iškart susieja su nužudymais ir vagystėmis. Nieko keisto – juk televizijos serialai ir detektyvai dažniausiai kalba būtent apie šią kriminalistikos pusę. Bet iš tiesų ši sritis yra gerokai platesnė ir reikalauja kur kas daugiau loginio bei kūrybinio mąstymo, nei įprasta manyti. O kriminalistikos taktikos metodus kone kiekvienas pradedame taikyti dar vaikystėje.

Apie tai, kas yra kriminalistika ir ko reikia norint dirbti šioje srityje kalbamės su Mykolo Romerio Universiteto profesore Snieguole Matuliene.

– Tad kas gi yra kriminalistika?

Snieguolė Matulienė / MRU nuotr.
Snieguolė Matulienė / MRU nuotr.

– Kai kalbuosi su moksleiviais ir jie klausia, kas yra kriminalistika, aš jiems visada sakau: „Jūs visi jau esate kriminalistai“. Mes visi dar vaikystėje įgauname tam tikrų kriminalistinių įgūdžių, tik to nesuvokiame.

Pavyzdžiui, mama parneša saldainių, bet juos paslepia, o mes bandome juos rasti. Tačiau ieškome juk ne atsitiktinai – neinam ieškoti saldainių pas tėtį į garažą, nes žinom, kad mama juos greičiausiai slepia virtuvėje arba tarp drabužių miegamajame. Tai yra tikslinga daiktų paieška – vadinamoji krata.

Kalbant rimčiau, tai visų pirma yra mokslas, kuris tarnauja nusikalstamų veikų atskleidimui. Tačiau šis mokslas netelpa į jokius rėmus. Kriminalistika yra tarsi kempinė, kuri į save sugeria viską, kas geriausia, naujausia ir pažangiausia. Tai yra mokslas, kuris greičiausiai adaptuojasi prie nusikaltimų tyrimo, o pažangiausia technika yra naudojama būtent kriminalistikos tikslais. Kriminalistika visada atsiliepia į poreikį: jeigu nusikaltėliai sugalvoja naują metodą, kriminalistika visada atras jam priešnuodį. Žinoma, bandoma ir užbėgti į priekį, daromi prevenciniai žingsniai.

Tyrėjo darbe labai daug azarto. Štai sėdi prieš tave žmogus, o tu žinai, kad jis meluoja. Ir tada prasideda žaidimas, kai iš mažų dalelyčių turi sudėlioti visą dėlionę, o oponentas tam priešinasi.

Svarbu pabrėžti, kad kriminalistikos nereiktų tapatinti tik su „CSI kriminalistais“, „Komisaru Reksu“ ar Erkiuliu Puaro – tai nėra tik nužudymai ir vagystės, kaip tradiciškai galvojama. Visuomenėje labai populiari nuomonė, kad kriminalistika yra tik materiali – važiavimas į įvykio vietas ir pėdsakų tyrimas. Tačiau daugybė nusikaltimų gali net neturėti materialių pėdsakų: finansiniai nusikaltimai, sukčiavimai, apgavystės ir t.t. Pavyzdžiui, kai įtariama, kad plaunami pinigai, o tyrėjui reikia sudėlioti visą schemą. Tai ir yra ta intelektualioji kriminalistika, reikalaujanti loginio ir kūrybinio mąstymo.

– Kokių savybių reikia žmogui, mąstančiam apie šį kelią?

– Pirmiausia žmogus turi būti azartiškas, tačiau ne ta neigiama prasme, siejama su lošimais. Tai yra azartas atskleisti, atrasti, pritaikyti kažką naujo. Tai yra kaip šachmatų partija, kurioje pirmą ėjimą visada padaro nusikaltėlis. Bet tai, kad jis pradėjo žaidimą, dar nereiškia, kad jis ir laimės. Tyrėjo darbe labai daug azarto. Štai sėdi prieš tave žmogus, o tu žinai, kad jis meluoja. Ir tada prasideda žaidimas, kai iš mažų dalelyčių turi sudėlioti visą dėlionę, o oponentas tam priešinasi.

Čia apstu ir kūrybiškumo. Pavyzdžiui, atvažiuoji į įvykio vietą pasiėmęs tam tikrą kiekį priemonių, o jos baigiasi. Ką darysi, kad išsaugotum visus reikalingus pėdsakus?

Daug kas sako, kad galima padaryti idealų nusikaltimą be pėdsakų. Taip, gali neištirti nusikaltimo praėjus penkioms dienoms. Bet galima jį ištirti praėjus metams, dviem ar net penkiems. Ir praktikoje pasitaiko tokių tamsių, neaiškių bylų. Tada po keleto metų paaiškėja naujos aplinkybės, ir viskas tampa aišku. Ir tai yra didžiausias malonumas, kai įdedi paskutinę detalę ir gali pasakyti, kad laimėjai.

Čia apstu ir kūrybiškumo. Pavyzdžiui, atvažiuoji į įvykio vietą pasiėmęs tam tikrą kiekį priemonių, o jos baigiasi. Ką darysi, kad išsaugotum visus reikalingus pėdsakus? Galbūt tiks paprasčiausias vaikiškas plastilinas arba kramtomoji guma. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, šiame darbe visada turi būti kūrybingas ir mąstantis.

Kriminalistikoje reikia ir puikių bendravimo įgūdžių, net aktorystės. Pavyzdžiui, pasikvieti žmogų apklausai, o jis nusiteikęs konfliktiškai. Kaip tyrėjas tu privalai rasti būdą užmegzti kontaktą – kaip tai padarysi? Galbūt turi duomenų apie tai, kad jis yra puikus biržos brokeris, todėl prieš pradėdamas apklausą gali paklausti apie kokias nors šiąnakt nukritusias akcijas: „Kaip jūs galvojate, pakils jos dar ar ne?“ Tiesiog parodyti pagarbą žmogui – kad žinai ką jis supranta, ir klausi jo kaip eksperto nuomonės.

Tyrėjams nuolat tenka bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, ir kiekvieną kartą jų amplua yra kitoks. Vienaip bendrausi su išsilavinusiu žmogumi, įtariamu padarius finansinį nusikaltimą , ir visai kitaip su narkomanu. Net apsirengsi kitaip. Tikra tiesa, kad šis aktorystės menas būdingas daugeliui specialybių, bet tiriant nusikaltimus – ypatingai.

– O kokio išsilavinimo reikia norint tapti kriminalistu?

– Visada sakau, kad kriminalistikoje kiekvienas gali atrasti save. Kriminalistų kaip specialistų Lietuvoje niekas nerengia, kaip kad mokytojų ar teisininkų. Kriminalistas yra profesija. Joje yra nepaprastai daug psichologijos, reikia ir teisinių, ir fizikos, chemijos žinių, net lietuvių kalbos – žiūrint kur nori specializuotis.

Turi domėtis absoliučiai viskuo. Aišku, negali būti visažinis, juo ir netapsi. Bet jeigu domiesi kažkuria konkrečia sritimi, turi būti joje geriausias.

Netiesa, kad kriminalistu gali dirbti tik baigęs teisę – absoliuti netiesa. Kriminalistais gali tapti visi, išsilavinę toje srityje, su kuria nori sieti kriminalisto darbą. Svarbiausia yra išsilavinimas, o profesija ir specializacija joje seka po to. Dirbant tokį darbą, negali būti taip, kad kažką išmoksti ir sustoji. Tikrai ne. Reikia išmanyti tiek žmogaus psichologiją, tiek žinoti, kas vyksta pasaulyje. Turi domėtis absoliučiai viskuo. Aišku, negali būti visažinis, juo ir netapsi. Bet jeigu domiesi kažkuria konkrečia sritimi, turi būti joje geriausias.

Pavyzdžiui, jeigu žmogų domina autoįvykių tyrimai, jam reikės nuolat spręsti, ar vairuotojas galėjo sustabdyti mašiną, ar avarija neinscenizuota. Tam reikia labai specifinių žinių apie automobilių detales, stabdymo kelią ir t.t. Teisė čia tikrai nepadės. Tačiau baigęs automechaniką, specialius kursus ir gavęs licenciją jau gali eiti dirbti, pavyzdžiui, eismo įvykių ekspertu.

Arba dokumentų klastojimas – šioje srityje puikiausiai gali dirbti žmonės baigę leidybą. Todėl, kad jie nusimano apie dokumentų spausdinimą ir apsaugos elementus. Turint šias žinias galima siekti aukštesnio lygio ir tapti ekspertu. Be to, ekspertams valstybė suteikia ir slaptos informacijos. Pavyzdžiui, visi žinome pagrindinius pasų apsaugos elementus – hologramas, tačiau tai yra tik bazinis lygmuo. Antras lygmuo yra visuomenei neatskleidžiamas, bet jį žino tam tikri pareigūnai, pavyzdžiui, pasieniečiai. O pats aukščiausias lygmuo yra žinomas tik ekspertams.

Daug kas galvoja, kad kriminalistika – tai sausa ir purvina sritis. Tačiau tai priklauso nuo to, ko nori: jei nebijai purvo, visada reikės žmonių, kurie mokės surinkti pėdsakus įvykio vietoje. O jei labiau patinka strategija, taktika, jei esi azartiškas, tyrėjai ir prokurorai kaip tik ir yra tie žmonės, kurie dėlioja kiekvieną dėlionės detalę ir ieško viso paveikslo. Ir tai jiems yra pats maloniausias dalykas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min