Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Solveiga Grudienė: Tėvai mokykloje? Ne, ačiū!

Solveiga Grudienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Solveiga Grudienė
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Psichologė, Švietimo lyderystės konsultantė, personalo konsultantų įmonės „Primum Esse“ vadovė Solveiga Grudienė įsitikinusi: dialogas tarp mokyklos ir tėvų bendruomenės šiandien yra gyvybiškai svarbus.

Tačiau vietoj to, kad suvienytų pajėgas ir drauge veiktų vaikų labui, šios dvi stovyklos toliau kasasi apkasus ir atvirai reiškia viena kitai priešiškumą: tėvai nežinia ko nori iš mokyklos, priekabiauja ir reikalauja neįgyvendinamų dalykų, vaikai yra nusistatę prieš mokytojus ir juos provokuoja, tuo tarpu mokykla bijo praverti duris ir net nesiruošia keisti savo tvarkų, tradicijų bei kasdienių sprendimų.

Ką daryti, kad tėvai mokykloje nesijaustų esą nepageidaujami prašalaičiai, o ir pati mokykla nebijotų juos įsileisti? Apie tai – pokalbis su S.Grudiene.

– „Tėvai mokykloje? Ne, ačiū“. Švietimo konferencijoje „LearnED“, kuri vyks balandžio 10 dieną Valdovų rūmuose, savo pranešimui pasirinkote ganėtinai provokuojančią temą. Kas šiuo atveju ir kam sako tą “ačiū” – mokykla, tėvai, vaikai?

– Šiuo atveju – mokykla, kuri tarsi sako: „brangūs tėveliai, neikite pas mus ir netrukdykite mums dirbti“. Ačiū, gal tiek to. Ačiū, mes patys. Labai norėtųsi pasakyti, kad tai – tik provokuojanti žinutė, kad tai – tik praeitis. Deja, daugumoje mokyklų turime tokią situaciją. Tai yra kasdienybė.

– Manote, kad daugumoje mokyklų tėvai tikrai yra nelaukiami? Ir jiems tai atvirai pasakoma?

– Deja, tendencija tokia, kad tėvai mokykloje šiandien nėra labai laukiami. Ir jiems tai aiškiai parodoma. O jeigu ir ateina, tai kokiais atvejais? Žinoma, kad tada, kai yra kažkokių problemų: dėl kažko pasiteisinti, kažką pasižadėti, paremti arba sudalyvauti kasmetinėje šventėje. Tad tas dalyvavimas yra paradinis.

Žvelgiant į platesnį kontekstą pasaulyje – susiklosčiusias tradicijas, įstatymus, kurie apibrėžia vaiko teises bei šeimos funkcijas, Europos tėvų asociacijos misiją – tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai vaiko ugdytojai. Kitaip sakant, būtent tėvai turėtų sąmoningai prisiimti pagrindinį vaidmenį. O ką turime mes? Mokyklą, kuri šviečia vaikus, ir tėvus, kurie kišasi, kartais trukdo, kažko tarsi nepelnytai prašo. Nors iš tiesų – prašo ir kišasi pelnytai. Tik, deja, tai daro per retai.

– Įvairiausi tyrimai rodo, kad tėvų dalyvavimas mokyklos gyvenime išties yra minimalus. Tačiau situacija po truputėlį keičiasi – jauni tėvai šiuose procesuose dalyvauja vis aktyviau. Kodėl vis dar gaji nuostata, kad tėvai – tie, kurie tik kišasi ir trukdo?

– Esu lankiusis daugybėje Lietuvos mokyklų – mokyklų bendruomenės daugumoje jų yra labai silpnos. Kai kur tai yra taip formalu, kad egzistuoja tik tinklalapyje, kur tiesiog išvardyta, kas tą bendruomenę sudaro. O juk tikra bendruomenė yra gerokai daugiau. Kas vyksta, kai yra tas tikrasis “mes”? Tada mes esame tarsi vienos šeimos, bendruomenės nariai – dalijamės džiaugsmais, rūpesčiais, klausimais, problemomis, tada mes norime vienas kitam padėti, vienas kitą saugoti, norime labiau vienas prie kito derintis. Deja, to nėra. O jei ir yra, tai – retas atvejis.

– Dabar, ko gero, iš visų pusių dažniau eskaluojama prielaida, kad kiekvienas yra linkęs ginti tik savo interesus.

– Taip, nes tėvai nežinia ko nori iš mokyklos – priekabiauja, kažko reikalauja. Vaikai, be abejo, yra nusistatę prieš mokytojus, jie tarytum jau gimsta su tokia išankstine programa – nemėgti mokytojų.

Žinote, čia panaši situacija kaip diskusijoje dėl smurto prieš vaikus apibrėžimo. Buvo pilna komentatorių, klausiančių, o ką gi daryti nemušant, kai vaikai tokie blogi? Iš kur tuomet vaikai tokie atsiranda: agresyvūs, nihilistiški, nedraugiški, priešiški, konkurenciški, provokuojantys?

Visuomenėje turime tokias nuostatas, o ir atėję į mokyklą matome panašų vaizdą. Matome pavargusius ir piktus mokytojus, kurių dalis tiesiog nemėgsta savo darbo. Nemėgdamas darbo, ypač kai kasdien turi dirbti su žmonėmis, natūraliai siunti kitiems priešišką žinutę. O vaikai yra lakmuso popierėliai – jie žaibiškai tai pajunta ir atsako tuo pačiu.

Turėti išankstines nuostatas mūsų visuomenėje vis dar yra labai gaji tradicija. Pažiūrėkite, kaip sunku iki šiol ir tėvams, ir mokytojams patikėti, kad kiekvienas vaikas yra kažkuo gabus ir stiprus. Kad kiekvienas yra gabus, tik savaip.

– Turbūt todėl, kad mokyklose vaikų stiprybes ir gabumus iki šiol matuojame pagal labai siaurą liniuotę, t.y. mokslo pasiekiamus – egzaminų rezultatus, matematinius, lietuvių kalbos gebėjimus, neretai išvis pamiršdami socialines kompetencijas, muzikinius gebėjimus ir pan. Mes tarsi bandome visus suniveliuoti, visus mokinius prakišti pro tą patį siaurą plyšį, vieną formą. Ir tuomet sakome: „štai, jis to nesugeba“,

– Be abejo, ir kol nėra to „mes“ bendrumo, ši situacija nesikeis. Kai nėra bandymo susikalbėti, nėra ir noro mokytis vieniems iš kitų.

Neseniai kalbėjausi su vienos rajoninės mokyklos gimnazijos tarybos nariu – tėveliu. Jis pasakojo, kad keli jų bendruomenės tėvai buvo iškėlę iniciatyvą pradėti projektą, pagal kurį vaikai būtų mokomi XXI amžiaus kompetencijų, t.y. imtis ugdymo, esančio už mokyklinės programos ribų. Mokyklos taryba iškėlė klausimą visai tėvų bendruomenei: ar už gimnazijos skiriamas papildomas lėšas geriau imtis socialinių kompetencijų ugdymo, ar geriau papildomai ruošti vaikus egzaminams – matematikos, lietuvių ir t.t. Absoliuti dauguma pasisakė už pasiruošimą egzaminams. Vadinasi, patys tėvai turi pakankamai siaurą suvokimą, kas jų vaikams yra svarbu.

– Bet įvertinkime ir kitą medalio pusę: o kas tėvus turi informuoti, kas ugdyme yra svarbu? Argi ne mokykla?

– Būtent, apie tai ir turime kalbėti. Mes negimstame mokėdami valgyti naudojantis peiliu ir šakute, negimstame mokėdami vaikščioti. Lygiai taip pat susilaukę vaiko nemokame būti jo edukatoriais. Tad kas turėtų imtis šios atsakomybės? Tik mokykla gali tą padaryti. Bėda ta, kad mokykla nesuvokia savo vaidmens ir galios, kurią turi, svarbos, ir nesiima iniciatyvos megzti tikrojo dialogo su visa savo bendruomene.

– Mokyklų administracijos atstovai, ko gero, jums tik replikuotų: juk tėvų neįmanoma prisikviesti!

– Viskas priklauso nuo idėjų, iniciatyvos ir nuo žmonių entuziazmo, kurį jie deda. Su projektu „Lyderių laikas“ aplankėme labai daug Lietuvos mokyklų ir pamatėme neįtikėtinų šviesulių. Vienas geriausių pavyzdžių – mažutė vieno kaimelio mokyklėlė, kurioje mokosi iki penkiasdešimt mokinių. Į bendrus mokyklos reikalus ten įsitraukę ne tik mokyklos darbuotojai, tėvai ir vaikai, bet ir seneliai, netgi kaimynai – ar tai būtų ūkinis klausimas, ar ugdomoji veikla. Gražu jų pasakojimų klausytis. Vadinasi, tikrai mokame ir galime. Ir tai nereiškia, kad tame kaimelyje tėvai kažkokie kitokie – jie tokie patys. Ta mokykla skiriasi tik vienu dalyku – ji nebijo įsileisti ir kurti bendruomenę.

– Suprantama, kad įsileisti tėvus – ir ne tik fiziškai, tarp savo sienų, bet ir į visus ugdymo procesus – mokykloms yra nepatogu ir baisu. Todėl, kad galbūt reikės pasitraukti, pasistumti, prisiderinti, galbūt – už kažką atsiskaityti.

– Kitaip sakant, bijoma, kad reikės išlipti iš tų patogių bėgių, ant kurių daugybę metų buvo važiuojama, reikės keisti tvarkas, tradicijas. Ir dėl to jaučiamasi nesaugiai, nes neaišku, kaip tai reikės suvaldyti.

Kai mano sūnus, kuris dabar jau yra abiturientas, mokėsi pradinėse klasėse, turėjo nuostabią mokytoją. Bet per tėvų susirinkimus nuolat matydavau, kaip ji jaudinasi, jos balsas tiesiog drebėdavo. Mokytoja buvo puiki, vaikai ją labai mylėjo, viskas buvo gerai, ir tėvai neturėdavo jokių pretenzijų. Bet susirinkimuose ji be galo jaudindavosi, ji mūsų tiesiog bijojo. Ir kai matai, kad tavęs bijo, pats jautiesi nepatogiai – lyg norėtumei kažko paklausti, gal kažką pasiūlyti, bet lyg nepatogu. Ir tuomet atsiranda plyšys, kuris laikui bėgant tik didėja. O juk galėtų būti priešingai.

– Kuo svarbus mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas?

– Kai yra priešprieša tarp „mes“ ir „jie“, kas labiausiai nukenčia? Žinoma, kad trečioji šalis – vaikai. Kol mokyklai atrodo, kad tėvų interesai, norai ir reikalavimai yra nepagrįsti, o tėvams – kad mokykla jų nesupranta, vaikas yra pamirštamas ir paliekamas nuošalyje. O turėtų būti atvirkščiai – sujungę pajėgas mes, kaip vieninga bendruomenė, galėsime padėti vaikui augti ir užaugti laimingu, pilnaverčiu piliečiu.

– Taip, tėvai jaučiasi nepageidaujami ir nelaukiami, mokykla jų nelaukia. Tačiau pripažinkime – jaunoji tėvų karta yra kitokia. Jie – veržlesni, aktyvesni, turi didesnį norą suprasti, kas vyksta. Jie tiesiog braunasi į mokyklą!

– Ir jie realiai ten braunasi. Yra tikrai nemažai pavyzdžių, kuriuos žinau asmeniškai, kai mokykla vis dar nėra pasiruošusi tam antplūdžiui. Ypač, jeigu vaikas gerai mokosi, o tėvai nori suprasti, kodėl ir kas jam sekasi. Mokytojas tuomet tik gūžteli pečiais: „juk jūsų vaikas gerai mokosi, neturiu ką daugiau pasakyti“. Kai vaikas gerai mokosi, tarsi viskas ir aišku. Tuomet tėvai iškviečiami tik tada, kai reikia juos pagąsdinti, dėl kažko pasiskųsti. O jei kažkas gąsdina ir puola, natūralu, kad norisi gintis – šiame konflikte vaiko pasiekimai ar elgesio pažanga nueina į antra planą.

Kita vertus, mokykla yra pagrindinė vaiką šviečianti įstaiga, tad ji diktuoja taisykles. Vadinasi, ji ir turi kviesti tėvus ateiti, rodyti iniciatyvą. Manau, kad pagrindinis žaidėjas šio dialogo paieškose visgi yra mokykla.

– Šiuolaikiniai tėvai daug keliauja, domisi pasaulinėmis švietimo, ugdymo tendencijomis. Galų gale, jie išvyksta laikinai pagyventi į užsienį, leidžia ten į mokyklas savo vaikus. O grįžę tikisi bent kažko panašaus. Ar mūsų mokyklos tam pasiruošusios?

– Dauguma tikrai ne. Dėl šios priežasties ir susiduriama su pasipriešinimu, ignoravimu, kartais – netgi radikaliai priešišku nusiteikimu: ko jūs trukdote, ko jūs kišatės? Tėvai bandomi įtikinti, kad jie nieko nesupranta. O jie puikiai supranta savo vaidmenį. Ir tuomet kyla klausimas, kuri pusė iš tiesų nesupranta...

Tas virsmas, lūžis tikrai matomas. Dabar yra daugybė aktyvių tėvų, kurie nori dalyvauti mokyklų tarybose, drauge priiminėti sprendimus, nori žinoti, koks yra mokyklos strateginis planas, kaip jis įgyvendinamas, kur panaudojamos lėšos ir panašiai. Tik gaila, kad dar ne visur tokia iniciatyva sutinkama pozityviai, ne visur tam yra sudaromos prielaidos. Todėl ir turime apkasus. Todėl ir turime tą “ačiū, nereikia”. Ką daryti, kad mūsų atėjimas į mokyklą nebūtų trukdis ir kad mes, tėvai, ten nesijaustume esą prašalaičiai? Apie tai ir bus mano pranešimas konferencijoje.

Švietimo konferencija „LearnED“, kurią organizuoja „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokykla, vyks balandžio 10 d. Valdovų rūmuose.

Pranešimus joje skaitys Saulius Jovaišas, Vladas Lašas, Tomas Ramanauskas, Unė Kaunaitė, Tomas Nemura ir kt.

Daugiau informacijos – ČIA.

Registracija ir bilietai – ČIA.

Švietimo ir ugdymo įstaigos už bilietus gali mokėti iš mokinio krepšelio.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min