Dėmesys ne mokymui, o mokymuisi, procesui, o ne rezultatui
„Gera mokykla sudaro idealias sąlygas mokytis ir kiekvienam išnaudoti visą savo potencialą. Geroje mokykloje mokymosi erdvės yra įkvėpimo šaltinis visiems mokyklos bendruomenės nariams“, – pokalbį pradeda milžinišką ekspertinės veiklos švietimo srityje patirtį sukaupusi suomė E.Tarvainen (Isku Interior Oy). Moteris aktyviai dalyvavo mokyklos lygmens tobulinimo procesuose, kurie buvo susiję su Suomijos ugdymo programų įgyvendinimu. Jai teko dirbti su dešimtimis mokyklų visoje Suomijoje ir padėti jose sukurti bendradarbiavimo kultūrą bei į mokinį orientuotą mokymą(si).
„Geriausiu atveju mokyklos veikia kaip inovacijų platforma, kuri sustiprina mokinių iniciatyvą ir įkvepia juos kartu ieškoti, išbandyti ir kurti naujus sprendimus. Įgalinę jų lankstumą ir kintamumą, užtikrinsite, kad studentai gali tapti aktyviais savo mokymosi kūrėjais“, – įsitikinusi ekspertė.
Dirbdama įvairiuose projektuose ir juose pritaikydama geriausias Suomijos ir kitų šalių švietimo patirtis E.Tarvainen nuolat pabrėžia – mokykla skirta visiems mokiniams, o dėmesys turėtų būti skiriamas ne mokymui, o mokymuisi, procesui, o ne rezultatams, ir kompetencijoms, o ne turiniui.
„Pagrindinis šių dienų formaliojo švietimo uždavinys yra paruošti besimokančiuosius gyvenimui“, – paaiškina ji.
Šiuolaikinės mokyklos skatina dalyko integraciją aktyviu vaikų dalyvavimu mokymosi procese. Mokyklos bendruomenė, įsitikinusi moteris, gali sukurti aplinką, kuri ne tik formuoja ateitį, tačiau ir rodo kelią į socialinius pokyčius. Čia ekspertė kalba apie inkliuzinę mokyklą ir įtraukųjį ugdymą, kurie yra raktas į darnią visuomenę.
Paklausta, kokias esmines pamokas Lietuva galėtų perimti iš etalonu laikomo Suomijos modelio, E.Tarvainen išskiria keturias.
1) Kantrybė – pokyčiai ugdyme reikalauja laiko.
2) Remkitės tuo, ką jau turite – nustatykite nacionalines stipriąsias puses ir dar stiprinkite jas.
3) Tyrimais bei įrodymais pagrįsta plėtra
4) Įgalinti mokytojus – net moksleivius ir tėvus – įsitraukti į mokyklos plėtros procesus.
Dar daugiau – siekiant atskirti mokymą ir mokymąsi, labai svarbus naujas mokytojo vaidmuo – jis turi palengvinti mokymąsi ir skatinti domėjimąsi, padėti rasti būdų pašalinti kliūtis mokymuisi, galiausiai, pats būti įkvepiančiu mokymosi visą gyvenimą pavyzdžiu.
Sienos galvose
Žmogaus studijų centro partneris Justinas Burokas – ne edukologas, tačiau pabrėžia visuomenėje, versle susiduriantis su įtraukaus ugdymo rezultatais.
„Versle vis garsiau kalbama, kad organizacijos yra sėkmingos tada, kai jose dirba skirtingi, įvairūs žmonės, o juos pritraukti neretai būna iššūkis. Todėl svarbu jau mokykloje vaikus ne eliminuoti, o kuo labiau įtraukti. Juk visi – tiek mokiniai, tiek mokytojai – yra absoliučiai skirtingi. Tai ir yra mūsų visuomenės žavesys“, – įsitikinęs jis.
J.Burokas į įtraukųjį ugdymą siūlo žvelgti plačiau – ką daryti su vaiku, kuriam nesiseka matematika, bet puikiai sekasi piešti? Ar tas, kuris yra svajoklis, kuo nors blogesnis už moksliuką? Visiškai ne.
„Tos ribos, sienos, atskirtys pirmiausiai formuojasi mūsų galvose. Turime etiketes, kas blogas, o kas geras, tarsi tas, kuris neatitinka vidurkio, yra kažkuo prastesnis. Tad pirmas iššūkis visiems – panaikinti atskirtis galvose. Žodis „kitoks“ nereiškia blogesnio“, – dėstė pašnekovas.
O tada, įsitikinęs jis, ir ugdymo rezultatai bus geresni.
Vienas lauke – ne karys
Įtraukiojo arba inkliuzinio ugdymo sąvoka tarptautinėje erdvėje bei Lietuvoje pradėta vartoti šiek tiek daugiau nei prieš 10 metų. Kaip pabrėžia Šiaulių universiteto docentė daktarė Lina Miltenienė, šie du žodžiai savyje talpina kokybiškai naują turinį.
„Toks ugdymas reiškia mokyklos pasirengimą priimti visus besimokančiuosius nepaisant jokių individualių ypatumų, nerūšiuojant ir neskirstant vaikų kurti tokią mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas galėtų sėkmingai mokytis. Tokioje mokykloje viena iš svarbiausių vertybių – pagarba įvairovei. Tai pagarba žmonių skirtybėms ir individualumui, kurios pasireiškia ne tik specialiaisiais ugdymosi poreikiais, bet ir lytiniais, rasiniais, etniniais, religiniais, socialiniais – ekonominiais, sociokultūriniais ar kitais ypatumais ir skirtumais tarp žmonių“, – vardijo L.Miltenienė.
Docentė pasakojo, kad jau kurį laiką Lietuvoje inkliuzinis ugdymas buvo siejamas vien tik su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymu kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau toks supratimas yra labai ribotas.
„Šiandien mokyklose mokinių įvairovė dar labiau išaugusi, labiau siekiama pastebėti ne tik tam tikros vienos mokinių grupės, tačiau kiekvieno mokinio individualumą, pažinti jo situaciją, suprasti poreikius, kylančius dėl labai įvairių priežasčių. Ar jau turime tokių mokyklų? Kiekvienos mokyklos situacija gali būti labai skirtinga: vienos labiau pažengusios šioje srityje, kitos mažiau. Yra mokyklų, kuriose gera būti ir sekasi mokytis kiekvienam mokiniui, tačiau yra ir tokių, kur blogai jaučiasi net ir tie, kurie neturi ypatingesnių skirtumų ir poreikių. Tai priklauso nuo mokykloje puoselėjamų vertybių, tikslų, vadovų lyderystės ir kitų veiksnių“, – aiškino Šiaulių universiteto docentė.
Mokiniai, kurie mokosi natūraliose, visuomenės įvairovę atspindinčiose bendruomenėse, mokosi gyventi ateities visuomenėje. Bendraudami tarpusavyje, mokydamiesi kartu mokiniai turi galimybę geriau pažinti, suprasti vienas kitą, padėdami vienas kitam išmoksta rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu. Pasak pašnekovės, taip ugdoma pagarba žmonių įvairovei, žmogaus teisėms, socialinė atsakomybė, kuri būtina darniam visuomenės vystymuisi. Taip pat yra tyrimų, kurie įrodo, jog mokinių įvairovė turi tiesioginės įtakos jų mokymuisi ir rezultatams.
„Įgyvendinant šias idėjas mokytojui tenka svarbiausias vaidmuo. Svarbios jo nuostatos į įvairovę, noras padėti kiekvienam savo mokiniui, turimos kompetencijos, domėjimasis inovacijomis švietime, noras mokytis ir tobulėti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad mokytojo kasdienė praktika labai priklauso nuo bendrai mokykloje kuriamos kultūros, puoselėjamų vertybių ir vykdomos politikos, kuri yra mokyklos vadovo rankose. Čia tinka posakis – „vienas lauke ne karys“. Svarbu, kad mokytojas nebūtų paliktas vienas klasėje su mokinių įvairove be mokykloje efektyviai veikiančios pagalbos sistemos, reikalingų priemonių, galimybės įgyti naujų kompetencijų, bendradarbiaujančios bendruomenės. Inkliuzinio ugdymo idėjų įgyvendinimas – tai tikslas ne tik mokytojui, o visai mokyklos ir švietimo bendruomenei“, – reziumavo L.Miltenienė.
