Klausimas labai paprastas – ar mūsų švietimo sistema yra tokia sveika, kaip mums visiems norėtųsi? Manau, jog šis klausimas šiuo metu turėtų kamuoti visus rinkimų sąrašo kandidatus, o liūdniausia yra tai, kad jis keliamas tik vienetų. Tuojau pat paaiškinsiu, kodėl jis opiausias.
Švietimas ir jo užkulisiai yra esmė, pradžia, atrama, šaknys ir visa tai, ką tik sau galite įvardinti, tardami šį stebuklingą žodį. Nuo esamų spragų švietime priklauso tautinis mentalitetas bei kultūra. Mokslą galime įvardinti ir daugelio kitų svarbių gyvenimiškų sričių ašimi. Štai šioje vietoje norėčiau išdėstyti šiek tiek faktų iš mane supančios aplinkos, išsaugodamas konfidencialumą, ir pasidalinti savo nuomone, palikdamas daug vietos ir jūsų apmąstymams.
Kodėl l8 metų mergaitė nenori eiti į mokyklą, ten kur jos galėtų laukti kalnai įdomybių, draugų ir užsiėmimų? O kam ten eiti, jei namie yra televizorius, kupinas įdomių vaizdinių, internetas ir spinta žaidimų. O galbūt priežastis slypi kur kas arčiau ir jaunas protas priešinasi bei nepriima visiškai neįdomios informacijos? Kodėl 25 metų vyrui, be penkių minučių bakalaurui su patirtimi bei mėgstamu darbu pašonėje, universiteto administratorė aiškina, kaip reikia gyventi? Ir daro tai ne pačiu tinkamiausiu tonu, užuot tiesiog padėjusi sutvarkyti dokumentus. Galų gale, kodėl universitete prie upės bakalaurinio darbo sistemą, pakeitusią baigiamąjį egzaminą, įvedė tik šiais metais ir prisiliesti prie jos sugebės tik šiais metais baigiantys studentai? Kodėl nemažas būrys mano gerų draugų ir pažįstamų, jaunų talentingų piliečių iškeliavo į užsienį ieškoti savęs mokslo srityje? Kodėl jau šiais metais stojančiųjų ir įstojusiųjų sąrašas sumažėjo? Kodėl daug talentingų žmonių priverstinai, priklausomai nuo pasirinkimo nebuvimo arba tėvų priespaudos renkasi jiems nepatinkančias specialybes?
Yra nemažai pavyzdžių, kuriems vardinti neužtektų kelių lapų. Problemos šaknys slypi čia pat. Pasenusioje ir iš vidaus pūvančioje švietimo sistemoje. Atsiranda tikrai nedaug jaunų dėstytojų, kurie yra pasiryžę žūtbūt tai pakeisti, ir prieš juos aš žemai lenkiu galvą. Dėl šio užburto rato jauni pedagogai nepasiekia moksleivių. Ir dėl stringančių veržlių pačioje svarbiausioje įstaigoje, ruošiančioje pedagogus. Tiesiog visa aukštojo mokslo tinklainė yra pernelyg paini, nepaslanki ir nesikeičianti jau daugelį metų. Nes daugelis jau garbaus amžiaus dėstytojų vis dar gyvena sovietinėmis klišėmis, vis dar dėsto „copy paste“ programą ir vis dar lieja pyktį ant tų, kurie nenori arba negali prie jos taikytis. Sutikti studentą, kuris būtų patenkintas studijų kokybe, yra labai retas reiškinys. Pasaulis keičiasi ir studijoms reikia inovatyvių injekcijų iš mokslo įstaigų, o jų mes laukiame jau ilgokai. Ar ilgai dar lauksime? Tikrai ne viskas ir ne visur taip blogai, bet yra vienetai įstaigų, kurios sugeba keistis ir keičiasi sėkmingai, žengia į prieki su visu likusiu pasauliu. Kiek ilgai dels kiti? Galbūt jiems reikia valdžios veiksmų ir postūmio, o ne sėdynių šildytojų miego?
Visada lengviausia apkaltinti kitus, o ne ieškoti problemų savy ir tie „kiti“ drąsiai gali apkaltinti jaunas atžalas neveiklumu, tinginyste ir tuštybe, kurią skleidžia aplinka. Bet juk pasistengus vieniems ir kiti norės pasistengti. Tai uždaras ratas, iš kurio reikia ieškoti išeities. Imtis iniciatyvos privalo tie, kuriuos rinksime. Aš norėčiau, kad mano vaikai liktų Lietuvoje ir gautų sveiką, laikmetį atitinkantį išsilavinimą. Ir mažiausiai norėčiau ištarti – „Ačiū dievui Europa atvira, visada galima išvažiuoti kitur!“
