Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Taikus ginčo sprendimas – ar jis gali pakeisti teismo procesą?

123rf.com nuotr. / Teismas
123rf.com nuotr. / Teismas
Šaltinis: Remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

Spręsti ginčą teisme yra ilgas, brangus ir sudėtingas procesas, kuris toli gražu ne visada baigiasi abi puses tenkinančiu sprendimu. Kaip tik todėl žmonės neretai nusivilia teismų sistema. Tačiau tam yra vis labiau populiarėjanti alternatyva – taikus ginčo sprendimas, vadinamoji mediacija. Su jos pagalba ginčai sprendžiami ne tik greičiau ir pigiau, bet kartu ieškoma ir kompromiso, kuris būtų teisingas visų ginčo dalyvių atžvilgiu.

Apie tai kaip vyksta mediacjos procesas, kada ji taikoma ir kokios jos perspektyvos, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto (MRU) doc. dr. Natalija Kaminskiene.

– Ar galėtumėte trumpai apibrėžti kas yra mediacija?

MRU nuotr. / Natalija Kaminskienė
MRU nuotr. / Natalija Kaminskienė

Kalbant labai paprasta kalba, tai yra tarpininkavimas tarp kelių asmenų, tarp kurių yra iškilęs konfliktas. Kartais gyvenime taip nutinka, kad žmonėms tiesiog neišeina susikalbėti konstruktyviai ir objektyviai, ir paprastų derybų neužtenka. Tam dažnai trukdo emocijos, ambicijos ar jausmai. Šioje vietoje atsiranda tarpininkas – mediatorius. Jis yra profesionalas, žinantis kaip padėti žmonėms susikalbėti ir išspręsti nesutarimus.

Mediacija yra taikus ginčo sprendimo būdas be teismo. Jo privalumai yra kur kas mažesnės išlaidos ir gerokai greitesnis procesas. Taikant mediaciją nereikia laukti posėdžių, neretai apsieinama ir be advokatų – tiesiog galima iš karto sėsti ir išsiaiškinti, kas ir dėl ko atsitiko, ko nori kiekviena šalis ir kaip šie šalių norai gali būti suderinti. Tai yra būdas išspręsti tarpusavio nesutarimus bendraujant.

– Kokių galėtumėte pateikti ginčų, kuriuos sprendžia mediacija, pavyzdžių?

– Puikus pavyzdys yra šeimos ginčas, nes tai yra pati imliausia mediacijai ginčų kategorija. Šeimos ginčuose negalima visko matuoti kaip versle – piniginėmis kompensacijomis ir turto padalijimu. Juose atsiranda emocijos, tarpasmeniniai santykiai ir pažeidžiamų asmenų (vaikų) interesai. Kaip tik todėl mediacija čia labai tinka.

Klasikinis atvejis yra kai vyras ir moteris gyvena santuokoje, turi vaikų, bendro turto, tam tikrų įsipareigojimų bankams. Ir neretai, nusprendę išsiskirti, jie negali to padaryti draugiškai: kaltina vienas kitą neištikimybe, nesirūpinimu šeima ir t.t. Ir kai šis ginčas iškart persikelia į teismą, posėdžio metu jie teisėjui lieja emocijas ir pasakoja apie tai, kaip buvo nuskriausti.

Kai kuriems žmonėms tai būna vienintelis teismas per visą gyvenimą, todėl jie nusivilia, kad jiems neleidžiama kalbėti apie tai, kas jiems svarbu.

Žinoma, šie dalykai nėra teisėjo kompetencija, tad jam tenka juos stabdyti ir klausti kokie yra jų reikalavimai: kaip dalintis turtą, kam priklausys vaiko globa, kokių alimentų prašoma. Kai kuriems žmonėms tai būna vienintelis teismas per visą gyvenimą, todėl jie nusivilia, kad jiems neleidžiama kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, o teismo sprendimas dažnai būna pragmatiškas ir tenkina abiejų pusių ieškinius per pusę.

Mediatoriaus darbas, skirtingai nuo teisėjo, ir yra išklausyti abi puses, suvaldyti jų emocijas, išsiaiškinti priežastis ir lūkesčius. Numalšinus emocijas yra lengviau kalbėtis dėl ateities ir išspręsti tiek su finansais, tiek su vaikų globa susijusius reikalus. Ir visa tai padaroma be teismo. Tada ir žmonės būna labiau patenkinti susitarimu ir laikosi jo kur kas geranoriškiau, nei tų, kuriuos jiems primeta teismas.

– Ar tai dažnai taikomas būdas spręsti ginčus?

– Lietuvoje tai kol kas galima vadinti naujove, nes Lietuvoje mediacijos pradžia laikoma 2005 m. Tada atsirado pirmieji veiksmai šia linkme, pirmieji mokymai, apskritai toks žodis atsirado mūsų leksikone. Žiūrint globaliai, mes esame dar pradinėje stadijoje, tačiau per šiuos metus nuveikta tikrai nemažai. Prieš penkerius metus mediacijos pagalba išnagrinėtų atvejų tebuvo keliolika, dabar šis skaičius siekia 200-300 išspręstų ginčų per metus. Sakyčiau, į priekį judame labai sparčiai.

– O kokios profesijos žmonės dirba mediatoriais?

– Labai sunku tiksliai apibrėžti kokios profesijos turėtų būti žmogus, kad galėtų tapti mediatoriumi. Sakyčiau, kad ir neturėtume to daryti. Mediacija gali būti taikoma sprendžiant labai įvairius ginčus, net ir kilusius iš baudžiamosios teisės. Tai reiškia, kad mediatorius tam tikrais atvejais bus teisininkas, turintis psichologijos žinių, kitais – psichologas, kuris turi teisės pagrindų žinias, o dar kitais – tam tikros srities specialistas. Pavyzdžiui, statybų rangos ginčai yra labai dažni ir reikalaujantys statybų ir specifinių normatyvų išmanymo, tad kuo juose gali padėti teisininkas?

Pavyzdžiui, statybų rangos ginčai yra labai dažni ir reikalaujantys statybų ir specifinių normatyvų išmanymo, tad kuo juose gali padėti teisininkas?

Šiuo metu mediacijos mokymai yra labai populiarūs. To mokosi ne vien studentai, šio amato ateina mokytis ir žmonės, kurie jau susikūrę karjeras: notarai, teisėjai, advokatai, anstoliai, socialiniai darbuotojai. Išmokę šio amato jie vėliau sėkmingai taiko tai savo profesinėje veikloje arba tampa mediatoriais. Tai jau pamažu formuojasi kaip atskira profesija, yra net susikūrę Lietuvos mediatorių rūmai. Manau, jie ir padarys tą proveržį Lietuvoje, kai pirmiausia ginčai bus sprendžiami taikiai, o tik po to kreipiamasi į teismus.

– Tad kokių kompetencijų reikia mediatoriams?

– Mano manymu svarbiausia yra net ne teisės ar psichologijos žinios, o emocinis intelektas. Šiame darbe reikia mokėti suprasti ir pajusti kitą pusę. Galiausiai, turi mokėti pelnyti žmonių pasitikėjimą – juk į mediaciją atėjusį žmogų matai pirmą kartą ir turi užmegzti su juo emocinį ryšį.

Antra, profesinės žinios apie pačią mediaciją: kas tai yra, kokie jos tikslai, kada ji gali būti taikoma ir kaip ją taikyti teisingai. Ir trečia, išsilavinimas – psichologijos, teisės ir srities, kurioje ketini specializuotis, žinios. Nors teisininku būti neprivaloma, teisės žinios yra svarbios – juk visi ginčai, jeigu yra išsprendžiami, turi virsti kokybiška, teisei neprieštaraujančia taikos sutartimi.

– Ir pabaigai – kokią ateitį prognozuojate mediacijai?

– Manau, kad po 5-10 metų mediacija taps mūsų kasdienybe. Tikiuosi, kad ateityje teismas taps tik ta kraštutine priemone, kai mediacija nepasiekia savo tikslų arba kai ginčas yra labai sudėtingas, ir jame tikrai gali praversti teisėjų kompetencija. Tačiau, kad tai įvyktų reiks, kad žmonės pirma imtų galvoti ne apie tai, kaip nubausti ar paauklėti kitą pusę, o kaip spręsti ginčą konstruktyviai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min