Sekite 15min Google
Mokyklos turi ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, o savivaldybės atsako už tai, kad įstaigos būtų pasirengusios juos įgyvendinti. Tačiau gegužę vienose mokyklose vaikai buvo nuvesti į saugias vietas, kitose liko klasėse, buvo vedami į lauką ar sporto sales. Po šio incidento mokyklos buvo paragintos dar kartą peržiūrėti savo veiksmų planus ir rengti pratybas.
Nuo tada praėjo keli mėnesiai, tačiau oro erdvės pažeidimai nesibaigė. Organizacijos „Švietimas #1“ vadovės Lauros Tilvytės teigimu, būtina iš naujo įvertinti, kaip mokyklos pasirengusios oro pavojui – ne tik ar jos turi planus, bet ir ar būtų pasirengusios juos įgyvendinti realioje situacijoje.
„Gegužės oro pavojus jau parodė, kad vien turėti planą neužtenka – realioje situacijoje mokyklos reagavo skirtingai. Kai kalbame apie vaikų saugumą, negali būti taip, kad viena mokykla žino, ką daryti, o kita pavojaus metu dar tik pradeda aiškintis. Pagrindiniai reikalavimai turi būti vienodi visur, o pasirengimas – išbandytas praktiškai“, – sako L.Tilvytė.
Pavojaus metu informacija mokykloje turi judėti greitai
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktorius Ričardas Žilaitis sako, kad tokiose situacijose laiko svarstymams beveik nėra. Mokykla iš anksto turi žinoti, kur ves vaikus, kaip juos apsaugos ir kaip per kelias minutes informuos visą bendruomenę.
Pasak R.Žilaičio, pirmiausia turi veikti informavimas – perspėjimą turi gauti ne tik mokyklos vadovas, bet ir darbuotojai, mokiniai bei tėvai.
„Informavimas yra numeris vienas. Krizės metu mokykla turi vienu metu pasiekti tėvus, vaikus ir darbuotojus. Ir nesvarbu, kiek bendruomenėje žmonių – tūkstantis ar daugiau, turi būti galimybė juos visus informuoti vienu metu. Vaikus lydintis mokytojas tuo metu turi rūpintis vaikais, o ne siųsti žinutes tėvams, todėl informavimui turi būti paskirtas konkretus žmogus. Reikia galvoti ir apie atsarginį ryšį, kad mokykla neliktų atkirsta nei nuo tarnybų, nei nuo tėvų“, – sako R.Žilaitis.
Pasak jo, šiandien mokykloms nėra paprasta užsitikrinti galimybę vienu metu informuoti visą bendruomenę. Kai vienu metu reikia išsiųsti žinutę šimtams ar net daugiau nei tūkstančiui žmonių, tam reikia atskiro ryšio operatoriaus sprendimo ir papildomų lėšų.
„Įsivaizduokite: mokinius skubiai vedate į priedangą, turite rūpintis jų ir savo saugumu, o tuo pat metu mokytojams, vadovui ir patiems vaikams skambina išsigandę tėvai. Tuo metu nėra kada kiekvienam atskirai aiškinti, kas vyksta. Todėl informavimas turi būti išspręstas nacionaliniu lygiu – mokykloms reikėtų suteikti vienodą masinio informavimo galimybę, numatyti iš anksto parengtus pranešimus ir užtikrinti, kad tėvų kontaktai būtų atnaujint. Per pratybas turi būti patikrinta ir tai, ar žinutės iš tiesų pasiekia gavėjus. Negali būti taip, kad viena mokykla tokią paslaugą turi, kita – ne“, – sako R.Žilaitis.
Pasak jo, iš anksto reikia numatyti ir atsarginį ryšį, jei įprastos ryšio priemonės neveiktų. Vienas iš galimų sprendimų – palydovinis internetas, tačiau kiekvienu atveju svarbu įvertinti konkrečios mokyklos sąlygas, pasirūpinti atsarginiu maitinimu ir iš anksto sutarti, kaip nurodymai būtų perduodami mokyklos viduje sutrikus elektroniniam ryšiui.
Gavus perspėjimą, jokios improvizacijos neturi likti
Gavus perspėjimą mokykla jau turi žinoti, kur eina vaikai ir kas už ką atsakingas. R.Žilaitis sako, kad tam neužtenka plano – būtinos reguliarios pratybos.
„Mes savo mokykloje žinome, kur turime eiti, bet nemanau, kad kiekviena mokykla Lietuvoje šiandien gali taip pat aiškiai atsakyti į šį klausimą. Todėl pratybos turi būti realios ir vykti bent du kartus per metus. Stebėtojai turi ne šiaip dalyvauti, o tikrinti konkrečius dalykus: ar girdimi nurodymai, kaip juda žmonės, kaip suteikiama pagalba. Reikia išbandyti ir situacijas, kai nėra atsakingo darbuotojo ar negalima naudotis numatytu keliu. Po pratybų turi būti aišku ne tik, kas neveikė, bet ir kas tai pataisys bei kada pakeitimai bus patikrinti dar kartą“, – sako R.Žilaitis.
L.Tilvytė pabrėžia, kad kitose šalyse jau yra konkrečių pavyzdžių, kaip mokyklų pasirengimas tikrinamas praktiškai. Estijos Tartu mieste tam skiria ir konkrečias investicijas. Šiemet miesto krizių atsparumui numatyta 850 tūkst. eurų, iš jų apie 64 tūkst. eurų – mokyklų langų apsaugai, o daugiau kaip 60 tūkst. eurų skirta 15 mokyklų slėpimosi vietų vėdinimui.
„Tartu tam ruošia ne tik patalpas, bet ir žmones. Kartu su Estijos gelbėjimo tarnyba miestas šiemet planuoja apie 45 mokymus beveik 2 tūkst. mokyklų darbuotojų. Tikrinama ir tai, ar slėpimosi vietomis iš tiesų bus galima pasinaudoti. Birželį per nacionalines pratybas Tartu profesiniame koledže VOCO išbandyta, ar slėpimosi vietos duris galima nuotoliniu būdu atidaryti iš gelbėjimo centro“, – sako L.Tilvytė.
Pasirengusi turi būti ne tik pati mokykla – jos situaciją iš anksto turi žinoti ir tarnybos.
„Mes per savo pratybas pamatėme, kad susirinkus visai bendruomenei gali pritrūkti ir vietos, ir oro. Todėl slėpimosi patalpas reikia vertinti ne popieriuje, o kartu su savivaldybės parengties pareigūnais, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnais ir techniniais specialistais – ar pakanka vietos, kaip veikia vėdinimas, apšvietimas, ryšys, kaip žmonės pateks į patalpą. Toks vertinimas turi baigtis konkrečiu darbų planu“, – sako R.Žilaitis.
Savo vaidmenį turi žinoti ir tėvai. Išgirdus apie pavojų natūralus noras gali būti kuo greičiau važiuoti pasiimti vaiko, tačiau tuo metu mokykla jau turi veikti pagal iš anksto numatytą planą.
„Tokioje situacijoje turi veikti bendras pasitikėjimas. Tėvai iš anksto turi žinoti, kur gaus oficialią informaciją, kada jos sulauks ir kaip perduoti svarbią žinią apie vaiką. Mokykla savo ruožtu turi įsipareigoti informuoti laiku. Pavojaus metu sprendimas „vis tiek atvažiuosiu pasiimti“ gali tik apsunkinti vaikų apsaugą“, – sako R.Žilaitis.
Trūksta nacionalinio matymo
Ypač didelė atsakomybė pavojaus metu tenka mokytojams. Jie lieka su visa klase vaikų, kurie gali reaguoti labai skirtingai – vieni išsigąsti ir panikuoti, kiti bandyti skambinti tėvams. Tuo pat metu pats mokytojas irgi turi savo vaikų, šeimą, artimuosius ir gali nežinoti, kas vyksta su jais. Todėl, R.Žilaičio teigimu, mokytojų pasirengimui tokioms situacijoms reikia skirti daugiau dėmesio.
„Mokytojas tokią akimirką tampa ir mama ar tėčiu, ir močiute, ir psichologu. Jis turi nuraminti vaikus ir priimti sprendimus, nors pats tuo metu gali labai nerimauti dėl savo šeimos. Turime rimtai klausti, ar mokytojai tam yra pasirengę. Juos reikia rengti ne tik tam, kad žinotų, kur eiti, bet ir tam, kad gebėtų aiškiai vadovauti grupei, padėti išsigandusiam vaikui ir pasirūpinti visais mokiniais. Jie taip pat turi žinoti, kad krizės metu pagalbos sulauks ir patys“, – sako R.Žilaitis.
Tačiau pasirengimo negalima palikti vien mokytojui ar mokyklos vadovui. Organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė sako, kad pagrindiniai sprendimai turi būti bendri visoms mokykloms, o ne priklausyti nuo konkretaus vadovo iniciatyvos ar savivaldybės galimybių.
„Lietuvoje turime daugiau nei 800 mokyklų ir, kai kalbame apie vaikų saugumą, negalime palikti kiekvienai jų pačiai spręsti, kokių priemonių pakanka. Nacionaliniu lygmeniu turime aiškiai susitarti, kaip mokyklos turi būti pasirengusios – nuo slėpimosi vietų ir langų apsaugos iki ryšio, pratybų ir bendruomenės informavimo. Svarbu pasidalinti atsakomybę – kas turi būti vienodai užtikrinta visose mokyklose, ką užtikrina valstybė ir savivalda, o ką gali nuspręsti pati mokykla. Dabar per daug dalykų priklauso nuo to, kaip konkreti įstaiga pati supranta pasirengimą“, – sako L.Tilvytė.
