Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 11d. 14:04

Technologijų įtaka vaikams – nuo savireguliacijos iki realybės jausmo praradimo

Vaikas
123rf.com nuotr. / Vaikas

Nuvaryti vaiką nuo kompiuterio, atimti iš jo planšetę – nelengvas uždavinys šių dienų tėvams. Tačiau numoti ranka ir leisti prie ekranų tūnoti dienų dienas – negalima, nes tai gali prišaukti rimtų padarinių – nuo savireguliacijos iki realybės jausmo praradimo. Kaip sudominti vaiką kuo nors kitu? Vilniaus universiteto profesorė Roma Jusienė siūlo pradėti nuo savęs – padėti į šoną technologijas ir užsiimti su vaiku visų pirma turėtų patys tėvai.

Apie šiuolaikinių technologijų įtaką vaikams ir būdus, kaip su tuo kovoti, kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesore ir Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vadove R.Jusiene.

– Vaikai ir technologijos – mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kt. – šiais laikais kone neatsiejami dalykai. Kiek tai veikia vaiko raidą, ugdymą?

– Na, galėčiau pasakyti, kad tai, kiek technologijos daro įtaką vaikui, priklauso nuo to – kiek jis praleidžia laiko naudodamasis kompiuteriu, telefonu ar planšete. O dar labiau – ar jis turi kokių nors kitų jam pačiam įdomių užsiėmimų be minėtų priemonių.

Labai svarbu ir tai, ar vaikas yra užmezgęs ryšį su tėvais ir turi kitokio – natūralaus – bendravimo patirties. Labai dažnai net tėvai su vaikais bendrauja telefonu. Susiskambina, pasikalba arba susirašo žinutėmis, o susitikę vieni kitiems nelabai ir turi ką pasakyti ar papasakoti. Taigi, atsakymas – kiek vaikui daro įtaką technologijos, priklauso nuo paminėtų dviejų dalykų: turimos kitos veiklos ir gero tiesioginio ryšio su tėvais.

Kiek vaikui daro įtaką technologijos, priklauso nuo paminėtų dviejų dalykų: turimos kitos veiklos ir gero tiesioginio ryšio su tėvais.

– Neretai tėvai neranda vaikams tiek laiko, kiek norėtų, ir labai dažnai tai patys supranta. Kokie vaiko elgesio bruožai ar kiti požymiai galėtų tėvams rodyti, kad atžala jau per daug įnikusi į technologijas?

– Požymiai, kad vaikas jau savotiškai priklausomas nuo technologijų, kažkiek priklauso ir nuo jo amžiaus. Vis dėlto, ir vienu, ir kitu atveju bendras požymis būtų nesidomėjimas jokia kita veikla. Kur buvęs, kur nebuvęs vaikas iš karto čiumpa planšetę, o kiti žaidimai ar užsiėmimai jo nedomina.

Aš atkreipčiau dėmesį į natūralius vaikų žaidimus. Vaikai nuo visai mažučių iki 6–7-erių amžiaus, net sakyčiau iki 10-ies metų, jei mes jų per anksti nesugėdintume, turėtų mėgti žaisti žaidimus. Šiuo atveju kalbu ne apie kompiuterinius, o apie realius žaidimus.

3–6 metų amžiaus grupės vaikai paprastai labai dažnai žaidžia vadinamus laisvus vaizduotės žaidimus – kažką patys sau stato, kažką kuria, dėlioja lėlytes, žmogeliukus ar pan. Jei tokios vaiko veiklos mes nepastebime, iš tiesų jau reikėtų susimąstyti. Tai – vienas iš svarbiausių signalų kalbant apie mažus vaikus.

Jei atkreipsime dėmesį į vyresnius, mokyklinio amžiaus vaikus, pagrindinis požymis, kaip jau minėjau – ar jie randa kitos sau įdomios veiklos. Jei ne – tai jau negerai. Signalas būtų ir tai, jei kitą veiklą – pamokas ar kokį kitą užsiėmimą daro atmestinai, mechaniškai, kad tik vėl galėtų pasiimti į rankas telefoną ar kompiuterį.

– Kartais sakoma, kad per daug kompiuterių pasaulyje užsigyvenę vaikai gali prarasti realybes jausmą. Ar tai tiesa?

Aš visų pirma sakau, kad tėvai turėtų pradėti nuo savęs. ​

– Taip. Vaikams, kurie nuo mažens nuolat sėdi prie kompiuterio jau darželyje, o po to ir mokykloje būna sunku gyventi realiame gyvenime. Jie tikrai gali net nesuvokdami pasielgti neadekvačiai ir netinkamai. O juolab kad jiems dažnai niekas ir nepaaiškina, kaip turėtų būti. Aišku, tai priklauso ir nuo amžiaus.

Mano kolegės neseniai atliko labai įdomų tyrimą, kuriuo stengėsi sužinoti, kaip vystosi vaikų suvokimas apie mirtį kaip apie baigtinį procesą. Rezultatai parodė, kad tų vaikų, kurie žiūrėjo filmukus, kuriuose mirtis buvo rodoma netikroviškai, sakykime, herojai prisikelia ir gali mirti kelis kartus, ir tų, kurie žiūrėjo senąją animaciją, kurioje mirtis vaizduojama kaip baigtinis procesas, suvokimas skyrėsi. Taigi net tokie subtilūs dalykai iškreipia tą realaus pasaulio suvokimą.

– Kokios problemos, kokie sutrikimai naudojantis technologijomis per daug ilgainiui vaikui gali išsivystyti?

– Vienas svarbiausių dalykų, kurį jau paminėjau, prastėja žmogaus savireguliacija, kuri atsakinga už emocijas, dėmesį, susivaldymą ir kitus panašius dalykus. Kuo mažesnė žmogaus savireguliacija, tuo sunkiau jam po to planingai, atsakingai gyventi.

Kitas dalykas, įsivaizduokime, jei vaikas prie ekranų praleidžia didžiąją dalį savo laiko ir neturi stipraus ryšio su tėvais. Darželyje ar mokykloje jam kyla kokių nors nesklandumų, neigiamų emocijų, pasikalbėti neturi su kuo ir atsipalaidavimą atranda žaisdamas kompiuteriu.

Fotospektro nuotr./Roma Jusienė
Fotospektro nuotr./Roma Jusienė

Taip ir susiformuoja priklausomybė, nes būtent technologijų pagalba jis nusiramina ir kitokio būdo jau nežino. Visas neigiamas emocijas vaikas iškrauna žaisdamas kompiuteriu ir užsimiršdamas, tikėtina, kad tokį būdą jis rinksis ir tolimesniame gyvenime. Taigi tėvų vaidmuo, natūralaus ryšio su vaiku kūrimas, bent kelias minutes gyvai, o ne telefonu – labai svarbus.

Savaime aišku, kad per didelis technologijų naudojimas ilgainiui veikia ir nervų sistemą, gali nukentėti ir miego kokybė, ir pasireikšti kitų panašaus pobūdžio sutrikimų.

– Kaip tėvams kovoti su ta priklausomybe? Ar yra kokių gudrybių, ar jau tiesiog draudimu?

– Oi ne, gudrybės jau nepadės. Kai pas mus ateina tėvai, jie jau būna išbandę visokių visokiausius būdus. Aš visų pirma sakau, kad tėvai turėtų pradėti nuo savęs. Jie dažnai sako vaikui – nesėdėk tiek daug prie kompiuterio, tačiau patys ištisai tai daro. Net važiuodami automobiliu, užuot bent kelias minutes su vaiku pakalbėję, imasi telefono – skambina, rašo. Taigi tuos kriterijus, kuriuos keliami vaikui, turime taikyti ir sau. Tėvams į save reikėtų labai kritiškai pasižiūrėti. Pasiklausti savęs, kiek jie laiko praleidžia prie kompiuterio.

Tėvai sako vaikui „užsiimk kuo nors kitu“, tai galbūt reikėtų kuo nors kitu užsiimti kartu? Jei norite, kad vaikas žaistų vieną ar kitą žaidimą, galbūt pažaiskite kartu su juo. Tada vaikui nekils minčių imtis kompiuterio, nes jam bus smagu, o kai tik pasakysite „ne, aš neturiu laiko“, tai jis sakys – duok man kompiuterį. Nustokime reikalauti iš vaikų, reikalaukime ir iš savęs.

– Taigi, kiek laiko praleisti prie kompiuterio tėvai vaikams turėtų leisti, kad tai neprivestų prie neigiamų pasekmių?

– Labai rimti tarptautiniai tyrimai įrodė, kad iki dviejų metų vaikui apskritai nerekomenduojama leisti naudotis kokiomis nors minėtomis technologijomis. Vėliau – minučių, o ne valandų klausimas, na, sakykime, iki pusvalandžio. O kalbant apie mokyklinio ir vyresnio amžiaus vaikus, neigiamos pasekmės prasideda prie kompiuterio praleidžiant daugiau nei dvi valandas.

2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos bus skiriamos saugios elektroninės erdvės vaikams kūrimui.

ES logotipas

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą

Parašykite atsiliepimą apie 15min