Dėl svarbiausio tikslo skirtingos grupės iš esmės sutaria: ekonomikos augimą ir investicijų pritraukimą tarp dviejų svarbiausių valstybės sėkmės sričių įvardijo 46 proc. gyventojų ir atitinkamai 64 ir 66 proc. nuomonės lyderių ir sprendimų priėmėjų. Tačiau toliau prioritetai išsiskiria: visuomenėje antra pagal svarbą sritimi tapo socialinė apsauga ir skurdo mažinimas, kuriuos pasirinko 41 proc. gyventojų, o tarp šalies lyderių šis rodiklis siekia tik apie 7 proc.
„Šis skirtumas pirmiausia rodo ne visuomenės abejingumą švietimui, o skirtingą požiūrį į tai, kokiu keliu valstybė turėtų siekti ekonomikos augimo ir socialinio saugumo. Gyventojai dažniau renkasi tas sritis, kurių poveikį jaučia tiesiogiai – pajamas, kainas, socialinį saugumą. Sprendimų priėmėjai ir nuomonės lyderiai dažniau vertina, kokios sritys kurs valstybės pajėgumą ilgesniu laikotarpiu“, – teigia viena iš tyrimo iniciatorių, verslo konsultacijų įmonės „Civitta“ partnerė Rūta Gaudiešienė.
Skurdo mažinimo ir švietimo nereikėtų supriešinti, pabrėžia organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė. Remiantis tyrimais, vos 1 proc. geresnis švietimas gali lemti nuo 0,4 iki 2,8 proc. spartesnį šalies ekonomikos augimą per metus.
„Jeigu žiūrime į dešimties metų perspektyvą, kokybiškas švietimas yra viena svarbiausių priemonių mažinti socialinę atskirtį, didinti žmonių galimybes darbo rinkoje ir stiprinti valstybės konkurencingumą. Be stiprių gebėjimų žmogui sunkiau prisitaikyti, persikvalifikuoti, naudotis technologinėmis naujovėmis, todėl skurdas tampa ne tik pajamų, bet ir galimybių problema“, – sako L.Masiliauskaitė.
Tėvų karta švietimo svarbą mato aiškiau
Tyrimas taip pat parodė, kad švietimo svarba nevienodai vertinama skirtingose visuomenės amžiaus grupėse. Aktyviausi švietimo kaip prioritetinės srities šalininkai – 40–49 metų respondentai (46 proc.) Mažiausiai švietimą kaip vieną svarbiausių valstybės sėkmės sričių įvardijo 50–59 metų gyventojai (31 proc.) ir 70 metų bei vyresni gyventojai (27 proc.)
„Rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad švietimo svarba aiškiau matoma tada, kai su sistema susiduriama tiesiogiai. 40–49 metų gyventojai dažnai augina mokyklinio amžiaus vaikus, todėl švietimas jiems nėra abstrakti valstybės politikos sritis. Jie kasdien mato mokyklų kokybės skirtumus, mokytojų trūkumo pasekmes, vaikų motyvaciją, ugdymo spragas ar perėjimo į aukštesnį socialinį sluoksnį sunkumus“, – teigia R.Gaudiešienė.
Verslo lyderiai švietimo kainą pajunta greičiau nei politika
Dar vienas tyrimo paradoksas – organizacijų vadovai švietimą vertina labiau nei politikai. Tarp organizacijų vadovų švietimą, kaip vieną svarbiausių valstybės sėkmės sričių, įvardijo 64 proc. respondentų, tarp politikų – 51 proc. Anot R.Gaudiešienės, tai rodo, kad verslo ir organizacijų vadovai švietimą kaip valstybės konkurencingumo sąlygą mato aiškiau nei politinė sistema, nors būtent politikai priima sprendimus, nuo kurių priklauso švietimo kryptis, finansavimas ir ilgalaikės reformos.
„Organizacijų vadovai švietimo kokybės pasekmes pamato labai greitai. Jeigu švietimo sistema neišugdo pakankamai stiprių gebėjimų, tai virsta darbuotojų trūkumu, gebėjimų neatitikimu, mažesniu produktyvumu ir lėtesniu inovacijų diegimu. Politikoje švietimo rezultatai dažnai matomi vėliau nei viena kadencija, todėl ši tema lengvai pralaimi greitesnį poveikį žadantiems sprendimams“, – sako R.Gaudiešienė.
Švietimas turi tapti valstybės kryptimi
L.Masiliauskaitė sako, kad tyrimo rezultatai atskleidžia ne tik visuomenės ir lyderių prioritetų skirtumą, bet ir platesnę Lietuvos problemą – švietimas vis dar per retai suprantamas kaip pagrindinė valstybės strategija. Jos teigimu, tai matyti lyginant Lietuvą su Estija. Pagal 2022 m. EBPO PISA testų, kurie tiria penkiolikmečių gebėjimus, rezultatus, Estija yra pirmoje vietoje Europoje, o Lietuva – vos 20-oje.
„PISA testų rezultatai parodo, ar vaikai geba taikyti žinias realiose situacijose, spręsti problemas, mąstyti savarankiškai. Būtent šių gebėjimų reikės darbo rinkoje, demokratijoje ir dirbtinio intelekto amžiuje, kai svarbu bus ne tik kokybiškai naudotis technologijomis, bet ir kritiškai vertinti jų pateikiamą informaciją, suprasti jų ribas ir kurti naujus sprendimus. Tai tiesiogiai susiję ir su valstybės saugumu: visuomenė, kuri geba kritiškai mąstyti, mokytis ir prisitaikyti, yra atsparesnė išorės grėsmėms. Todėl vidutiniški ugdymo rezultatai nėra tik švietimo sektoriaus, o visos valstybės ateities problema“, – sako L.Masiliauskaitė.
Pasak jos, Estija dar po nepriklausomybės atgavimo švietimą pavertė vienu svarbiausių valstybės prioritetų ir šios krypties nekeičia keičiantis valdžioms. Šalyje visi bendrojo ugdymo mokytojai turi turėti magistro laipsnį, mokykloms suteikiama didelė autonomija, o sprendimai grindžiami duomenimis. Kartu Estija gerus rezultatus pasiekia neskirdama švietimui neproporcingai daugiau lėšų: švietimui nuo pradinio iki aukštojo ugdymo ji skiria apie 4,5 proc. BVP, kai EBPO vidurkis siekia apie 4,7 proc.
„Klausimas turėtų būti ne ar Lietuvai reikia geriausio švietimo Europoje. Klausimas – ką turime padaryti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar šeimos padėties, gautų tokį ugdymą, kuris leistų jam kurti savo ateitį Lietuvoje. Tam neužtenka vien ekspertų ar atskirų lyderių sutarimo – apie švietimo svarbą turime daugiau kalbėti kaip visuomenė, kelti šią temą rinkimuose ir reikalauti iš politikų aiškios atsakomybės. O politikams reikia politinės valios švietimą laikyti ne patogia deklaracija, o pirmuoju valstybės prioritetu“, – sako L.Masiliauskaitė.
