Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 12d. 16:27

Gamtos fotografas V.Knyva: „Gyvūnijos pasaulyje viskas tikra – nėra jokios virtualios realybės, butaforijos“

Jūriniai ereliai
asmeninio albumo nuotr. / Jūriniai ereliai

Gamtos fotografai – veikiausiai kantriausi žmonės pasaulyje. Pripažinkime, kad ne kiekvienas galėtų valandų valandas tūnoti pelkėje laukdamas pasirodančio briedžio. Nuotraukose užfiksuoti vaizdai – proga iš arčiau susipažinti su visai šalia mūsų egzistuojančiu paslaptingu gyvenimu.

Gamtos fotografo V.Knyvos darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje vykusiose parodose. Geriausiai žinomose autoriaus nuotraukose užfiksuoti ereliai, kurtiniai, briedžiai, elniai ir kt. Neįkainojami plėšriųjų paukščių ir pelėdų gyvenimo vaizdai atgulė į 2010 metais kartu su Eugenijumi Drobeliu išleistą knygą „Lietuvos miškų plėšrieji paukščiai ir pelėdos“.

„Gamta mus, žmoniją, įspėja, kad laiko turime nedaug keisti savo santykius su ja. Lyg ir viską suprantame, tačiau pokyčiai labai vangūs, didelė mūsų gyvensenos inercija. Dar vis esame didžiausi planetos parazitai. Taip sparčiai grauždami savo mylimą pasaulį, nuskubėsime tik į pražūtį“, – mintimis pasidalijo V.Knyva.

asmeninio albumo nuotr./Elnias
asmeninio albumo nuotr./Elnias

Kaip susidomėjote gamtos fotografija?

Esu diplomuotas biologas, bet ilgą laiką dirbau fotografu, tik ne gamtos. Visą gyvenimą žvejojau, medžiojau – tikriausiai tokia mano prigimtis. Kiekviename mūsų glūdi medžiotojo instinktas, tik dažnai snaudžia po keliais užraktais. Fotografija irgi medžioklė, tik įvilkta į gražesnį rūbą. Mano gyvenime ji atsirado pakankamai natūraliai – anais laikais buvo noro ir fotografinės patirties, bet nebuvo normalios technikos, o kai atsirado galimybė įsigyti gerą fotoaparatą, objektyvą, tai ir pradėjau fotografuoti. Jeigu kurį laiką neišvažiuoju į mišką, imu jaustis blogai, todėl galima sakyti, kad tai yra priklausomybė.

Kas sunkiausia fotografuojant gamtą?

Prognozuoti. Niekada nesi tikras ar pavyks ką nors užfiksuoti ir kaip gyvūnas papozuos – juk iš anksto nesusitarsi. Būna daug tuščiai praleistų dienų. Lietuvoje fotografuoti gyvūnus nėra lengva, nes dėl intensyvios miškininkystės ir medžioklės jie pakankamai baikštūs, neretai pasirodo tik naktimis. Žinoma, labai svarbu įdirbis, ištvermė. Gamtos fotografai – tam tikra prasme fanatikai, pasiryžę daug ką paaukoti dėl gero kadro. Bet juk niekas mūsų į miškus nevaro, patys tuos sunkumus susigalvojam, tai ir dejuoti nėra ko.

Niekada nesi tikras ar pavyks ką nors užfiksuoti ir kaip gyvūnas papozuos – juk iš anksto nesusitarsi.

Kaip išsirenkate vietą?

Fotografuodamas plėšriuosius paukščius tardavausi su ornitologais, o žinduolių dažniausiai ieškau gerai pažįstamuose miškuose, kuriuose kažkada teko medžioti. Būna, kad žmonės praneša, kur matė vieną ar kitą žvėrį.

Kiek laiko tenka laukti, kol gyvūnas pasirodys?

Daug kas priklauso ir nuo sėkmės. Labai retai pasiseka iškart, dažniausiai reikia padirbėti, patūnoti. Kol išmokau prisivilioti ir gerai fotografuoti jūrinius erelius, praėjo keleri metai. O šiemet 11 valandą dienos pasistatęs palapinę ir padėjęs jauką, jau penktą valandą vakaro sulaukiau jūrinio erelio. Prieš dvidešimt metų tai būtų neįmanomas dalykas, matyt, keičiasi ir kai kurių gyvūnų elgsena.

Kai su E.Drobeliu ruošėme knygą apie miškų plėšriuosius paukščius ir pelėdas, tai į medyje įrengtą slėptuvę lipdavau dar neprašvitus, o išlipdavau jau sutemus. Kai kurie plėšrieji paukščiai gerokai paaugusius jauniklius šeria du, o kartais vieną kartą per dieną. Jei tuo metu paukštis tau blogai „papozavo“, tai turėjai vėl ir vėl lipti, ir tūnoti medyje nuo tamsos iki tamsos. Reikėjo geležinės kantrybės, nes jau iš anksto žinodavai, kad kažko nepaprasto nesulauksi.

asmeninio albumo nuotr./Erelis žuvininkas
asmeninio albumo nuotr./Erelis žuvininkas

Ar norėdami privilioti gyvūną fotografai naudoja gudrybes? Ar yra tam tikros etikos taisyklės, nurodančios ką galima ir ko negalima daryti?

Skirtingose šalyse gamtos fotografijos etika skiriasi, todėl sunku vienareikšmiškai atsakyti. Pavyzdžiui, plėšrieji paukščiai dažnai viliojami maita, o pelėdos žiemą – ant valo pririšus ir tampant negyvą pelytę. JAV tai vertinama gana kritiškai, tačiau Suomijoje, Norvegijoje ar kitose Europos šalyse tai visiškai priimtina. Oponentai teigia, kad paukštis įpranta prie lengvo grobio ir praranda medžioklės įgūdžius. Ar tai tiesa? Sunku pasakyti, bent man neteko stebėti suvargusių erelių, nesugebančių natūraliai susimedžioti grobio.

Kam reikalingos taisyklės? Pavyzdžiui, fotografuoti prie lizdų leidžiama tik išskirtiniais atvejais ir tai daryti turi profesionalas. Visų pirma, žmogus išduoda paukščio slėptuvę, be to, ir pats ją gali apgadinti pašalindamas nepageidaujamas šakeles ar žoles. Krankliai, varnos, kiaunės ir kiti plėšrūnai mielai naudojasi tokiomis „paslaugomis“ ir dėties nelieka.

Fotografuojate ir užsienio šalių gamtą. Kokius neįprastus gyvūnus teko fotografuoti?

Į svečias šalis važiuoju tiek ir kraštą pamatyt tiek, ir, esant galimybei, gamtą pafotografuot. Tokiose kelionėse dažniau fotografuoju ne laukinėse giriose, o gamtos parkuose, kurių teritorijos taip pat nėra mažos (4000 – 10 000 ha). Lietuvoje tokių, deja, neturime. Elniniai žvėrys juose gyvena kaip eiliniame natūraliame miške, o pro žmogų prabėga tarsi pro kokį negyvą stuobrį, reakcija minimali. Fotografuoti daug paprasčiau, gali iš anksto susirasti tau patinkančią aplinką kadrui ir laukti neeilinio „modelio“. Tokios fotografijos paklausios visame pasaulyje. Esu fotografavęs Anglijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Tiesą sakant, esu šiaurės žmogus – Afrika manęs netraukia.

asmeninio albumo nuotr./Rudasis lokys
asmeninio albumo nuotr./Rudasis lokys

Estijoje teko fotografuoti lokius. Tai, vadinamoji komercinė fotografija, kai už praleistą naktį slėptuvėje reikia susimokėti. Kaip bebūtų keista, tokioje mažoje šalyje jie priskaičiuoja 600-700 lokių. Mūsų krašte gyvena kokie 250-300 vilkų ir jau visiems atrodo tragedija, netelpa (juokiasi). Keliavau su bičiuliais miškininkais. Įdomu buvo stebėti natūralioje girioje besiganančias meškas. Į Lietuvą lokiai tik užklysta.

Norvegijoje buvo bandymas fotografuoti banginius. Pradžioje galvojau, kaip gi juos rasime? O taktika buvo tokia: plaukėme motorine valtimi penkiese ir kiekvienas turėjo savo kryptimi stebėti vandenyno horizontą. Kai pamatydavome kažin kur toli kylantį vandens fontaną, turėdavome visu greičiu skuosti jo link. Arba spėji arba ne. Banginis iškilęs į paviršių keliolika minučių giliai kvėpuodamas prisotina kūną deguonimi ir tada neria į gelmes medžioti. O iškilti gali ir po pusvalandžio, ir po valandos. Nelaukėme, skubėjome prie kito banginio, nes po 3-4 valandų turėjo pradėti stiprėti vėjas ir parplaukti būtų sudėtinga. Matėme 6 banginius, bet nufotografuoti spėjau tik vieną.

Ar turite savo mėgstamiausią nuotrauką?

Niekada apie tai nemąsčiau, bet gal ir atrasčiau kokias 5-10 mėgstamų. Tiesą sakant, visada norisi padaryti geriau, ypač kai pasižiūri geriausių pasaulio fotografų darbus (juokiasi).

Pamenu, sykį vienas kolega pasiūlė nufotografuoti žiemai besiruošiančias miegapeles. Tą dieną buvau gerokai išvargęs kabindamas slėptuvę medyje, norėjosi ilsėtis, nebeimti aparato į rankas. Bet kolega gerbiamas, pasiūlymas įdomus, nėra kaip atsisakyti, prisiverčiau. Atvykome vakarėjant, dar valandėlė ir fotografuoti bus neįmanoma – didžiausias juostos jautrumas tuomet buvo 400 ISO. Realus šansas, kad dar kažką pavyks padaryti – fotografuoti kontūrinėj šviesoj. Pokštelėjau tik kelis kadrus, o vienas jų iki šiol gražus, prizą Prancūzijoje yra pelnęs.

asmeninio albumo nuotr./Lapė ir šarkos
asmeninio albumo nuotr./Lapė ir šarkos

Briedį, kurio nuotrauka gamtos fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys“ laimėjo pirmą vietą (2010 metais pripažinta geriausia metų fotografija, – aut. past.), fotografavau rugsėjo 1 dieną. Kaip tik tais metais anūkė ėjo į pirmą klasę. Džiaugėsi, kad ateis senelis fotografas, o aš negalėjau, nulėkiau pas briedžius. Penketą metų rugsėjo mėnesio 1 dieną į tą pat vietą atklysdavo gražus briedis. Tikėjau, kad ir tais metais taip bus. Belaukiant ryte pirma pasirodė patelė, bet, matyt, mane pajutusi garsiai suprunkštė, išgirdau už jos baisų krūmų traškesį ir tolstančius žingsnius – patiną laiku įspėjo. Jau maniau, kad diena nuėjo veltui – ir anūkę nuvyliau, ir briedžio nepagavau, o dar ir nugarą gerokai pasitempiau. Slėptuvė buvo išaiškinta, todėl reikėjo perkelti bokštelį į kitą vietą. Inkšdamas iš skausmo šiaip ne taip persinešiau. Vakare pasklido rūkas, o iš jo išniro įspūdingo briedžio siluetas. Tada jau visos pastangos atsipirko.

Ar esate pakliuvęs į pavojingą situaciją?

Rimto pavojaus nekilo niekada, bet yra vieną kartą pelėda trenkusi antausį(juokiasi). Apie antrą valandą nakties baigęs fotografuoti ir mažiausiai 50 metrų atitraukęs nuo uokso bokštelį, pradėjau jį išrinkinėt. Buvo labai rami ir tokia tamsi naktis, kad per ištiestą ranką nieko nesimatė. Pelėdos visiškoje tamsoje prastai mato, medžioja daugiau pagal garsą, na, o aš su tais varžteliais, matyt, sutrukdžiau, ji supykusi kad trenkė. Iš pradžių pamaniau, kad kas kumščiu tvojo, net pagalvojau, kur gi tas žmogėnas (juokiasi). Nuėjęs į mašiną pamačiau, kad apdraskė, sužeidė voką, antakį, skruostą. Nebuvo taip jau baisu, žinau ornitologų, kuriems ir prasčiau baigėsi.

asmeninio albumo nuotr./Gamtos fotografas Vytautas Knyva
asmeninio albumo nuotr./Gamtos fotografas Vytautas Knyva

Kokių svajonių, susijusių su gamtos fotografija, turite?

Norėtusi dar vieną kitą albumą apie Lietuvos gamtą išleisti, bet išleisti geros kokybės knygą – brangus malonumas, o gauti finansavimą nėra taip parasta.

Ko mus moko gamta?

Visų pirma, ištvermės, kantrybės, pagarbos. Kai kam gali atrodyti, kad kuo drąsiau įsibrausi, tuo geresnį rezultatą gausi, bet taip nėra – reikia jausti saiką ir neperžengti ribų.

Žmonių pasaulyje negali žinoti kur tiesa, o kur melas. Gyvūnijos pasaulyje viskas tikra – nėra jokios virtualios realybės, butaforijos. Gamta mus, žmoniją, įspėja, kad laiko turime nedaug keisti savo santykius su ja. Lyg ir viską suprantame, tačiau pokyčiai labai vangūs, didelė mūsų gyvensenos inercija. Dar vis esame didžiausi planetos parazitai. Taip sparčiai grauždami savo mylimą pasaulį, nuskubėsime tik į pražūtį.

Inicijuotas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min