Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 5d. 16:11

Gyvsidabrio „paragaujame“ su žuvimi: ar verta baimintis dėl ateities?

Žuvis
123rf.com / Žuvis

Apie gyvsidabrio žalą ir kovą su juo mokslininkai ir aplinkosaugininkai garsiai kalba ne vienerius metus. Ir šiuo atveju turime minty ne namuose netyčia sudaužytą termometrą su gyvsidabriu. Akcentuojama šios nuodingos ir pavojingos medžiagos žala ekosistemai ir žmogaus sveikatai. Didesni gyvsidabrio kiekiai aptinkami vandenyse, jo, galbūt, dar ir ne nuodingais kiekiais, bet galime „paragauti“ ir skanaudami žuvį. Gyvsidabrio keliamos grėsmės klausimas jau seniai keliamas į tarptautinį lygmenį, o aptarti jį dar kartą verčia ir nauji mokslininkų „radiniai“ – nauji gyvsidabrio ištekliai Aliaskoje.

Kaip gyvsidabris atsiduria žuvyje?

Gyvsidabris – tai toksinė medžiaga, kuri į gamtą patenka trimis būdais – natūraliu, antropogeniniu ir dėl pakartotinės emisijos. Pirmasis sudaro labai mažą dalį į aplinką patenkančio gyvsidabrio – ugnikalniai, geoterminiai įsiveržimai ir panašūs procesai „prisiima“ apie dešimtadalį žalos.

Labai didelė gyvsidabrio dalis į aplinką patenka dėl žmogaus veiklos. Antropogeniniai šaltiniai – naftos perdirbimas, atliekų, anglies ir kitų produktų deginimas, įvairių sektorių pramonė, gamyba, magnio ar geležies gavyba bei lydymas – visa tai žmogaus rankų darbas. Pakartotinė emisija taip pat itin svarbus klausimas gyvsidabrio atveju – ir čia vėl neapsieita be žmogaus, dirvožemyje „tūnantis“ gyvsidabris į aplinką vėl paskleidžiamas gaisrų ar potvynių metu.

Taigi koks gyvsidabrio kelias iki vandens, iki jūros gyvūnijos? Anglies deginimas, geležies gavyba ir panašios veiklos užteršia vandens šaltinius – upes ir jūras, nes išmeta gyvsidabrį kaip gamybinę atlieką. Dalis gyvsidabrio gamtoje atsiduria ir per orą – deginant iškastinį kurą. Blogiausia tai, kad į aplinką dalis gyvsidabrio patenka pačia toksiškiausia savo forma – metilgyvsidabrio junginiais. Šią medžiagą vandens organizmai pasisavina lengvai, o pasišalinti ji neskuba – kaupiasi organizmuose.

Būtent vandens tarša nulemia tai, kad vėliau gyvsidabrio ir sunkiųjų metalų aptinkama žuvyse, kurias mes valgome.

Pirmiausia šią medžiagą absorbuoja dumbliai, o tada viskas keliauja mitybos grandine – dumbliais minta mažieji organizmai, jais minta žuvys, šias sumedžioja dar didesnės žuvys, kurios tokiu būdu irgi „prisiryja“ gyvsidabrio. Būtent vandens tarša nulemia tai, kad vėliau gyvsidabrio ir sunkiųjų metalų aptinkama žuvyse, kurias mes valgome. Teigiama, kad žuvies grandinėje išbuvus ilgesnį laiką, didesnė ir gyvsidabrio koncentracija.

Dideli šios medžiagos kiekai žmogui galėtų būti mirtini, o mažesni kiekiai gali daryti neigiamą įtaką centrinei nervų bei imuninei sistemai, kraujagyslių ir širdies veiklai. Dar pavojingesnis gyvsidabris kūdikiams ir nėščioms moterims. Dėl to ant mūsų stalų patiekiamos žuvys turi praeiti ir reikiamą „kontrolę“. Koks kiekis gyvsidabrio yra leistinas žuvyse ir kurios lietuvių valgomos jūrų žuvys jo turi daugiausia?

Leistino kiekio neviršija

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. veterinarijos gydytoja-valstybinė veterinarijos inspektorė Janina Kondrotienė tikino, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai, vykdydami tiekiamų į rinką žuvininkystės produktų laboratorinę kontrolę, pastaraisiais metais nėra nustatę atvejų, kaid juose sunkiųjų metalų, tarp jų ir gyvsidabrio, kiekis viršytų nustatytą didžiausią leistiną koncentraciją.

„Pavyzdžiui, vykdant valstybinę kontrolę rinkoje bei importo metu per 2 šių metų mėnesius ištirta 20 žuvininkystės produktų mėginių dėl gyvsidabrio, 2017 m. – 125 mėginiai, 2016 m. – 148 mėginiai ir nenustatyta atvejų, kad gyvsidabrio likučių kiekiai viršytų leistinas normas. Didžiausi leistini gyvsidabrio kiekiai žuvininkystės produktuose nustatyti 2006 m. gruodžio 19 d. Europos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, matančiame didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas. Atsižvelgiant į žuvininkystės produktų rūšis, didžiausia leistina gyvsidabrio koncentracija yra nuo 0,50–1 mg/kg drėgno produkto svorio“, – komentavo inspektorė.

Paklausus, kuriose žuvyse vis dėlto aptinkama didžiausia gyvsidabrio koncentracija, J.Kondrotienė įvardijo dugne gyvenančias (giliavandenes) jūrines žuvis: durklažuvę, ryklius ir tuną.

Dėl prastėjančios Baltijos jūros būklės ir didėjančios taršos pavojaus varpai skambinami jau kuris laikas. O kaipgi yra su gyvsidabriu ir Baltijos jūros žuvimis? Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento Hidrochemijos skyriaus vedėja Galina Garnaga-Budrė pasakojo, kad, vykdydami aplinkos monitoringą, specialistai tiria gyvsidabrį Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenyje, dugno nuosėdose ir biotoje – žuvyse ir moliuskuose.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltijos jūra
Luko Balandžio / 15min nuotr./Baltijos jūra

„Tiriamos trys moliuskų rūšys: dreisena (Kuršių mariose), midija ir makoma (Baltijos jūroje), bei ir keturios rūšys žuvų: ešerys Kuršių mariose, upinė plekšnė, strimelė ir menkė Baltijos jūroje. Gyvsidabrio koncentracijos moliuskuose nėra didelės, tačiau žuvyse aukštesnės. Pavyzdžiui, menkės raumenyse 2013–2016 m. koncentracijos kito nuo <13 iki 75 mg/kg drėgno svorio. Aplinkos kokybės standartas (AKS) gyvsidabriui biotoje yra 20 mg/kg drėgno svorio, taigi dalis menkės ir kitų žuvų mėginių per šį laikotarpį viršijo gyvsidabrio aplinkos kokybės standartą“, – vertino pašnekovė.

Atlikti menkių pavienių žuvų individų tyrimai, pasak G.Garnagos-Budrės, rodo, kad toje pačioje vietoje tos pačios lyties ir vienodo dydžio sugautų žuvų gyvsidabrio koncentracijos 2016 metais svyravo nuo 17 iki 75 mg/kg drėgno svorio. „Taigi, net kiekviena atskira žuvis skirtingai kaupia gyvsidabrį. Tačiau reikia pažymėti, kad šis aplinkos kokybės standartas yra skirtas gyvsidabrio koncentracijos vertinimui biotoje kaip aplinkos komponente. Didžiausia leistina gyvsidabrio koncentracija (DLK) žuvyse, kaip maiste, yra 500 mg/kg drėgno svorio. Šios DLK Jos viršijimų per tyrimų laikotarpį nebuvo rasta“, – pabrėžė vedėja.

G.Garnaga-Budrė atkreipė dėmesį, kad Helsinkio Komisija (HELCOM) surinko duomenis iš visų aplink Baltijos jūrą esančių šalių ir paaiškėjo, kad gyvsidabrio AKS viršijimai žuvyse būdingi visai Baltijos jūrai. Šiuo metu HELCOM ruošia Baltijos jūros būklės vertinimo ataskaitą, kurioje ketinama aptarti taršos gyvsidabriu problemą.

Nauji radiniai – ar verta baimintis?

Amerikos geofizikų sąjunga (American Geophysical Union) 2018 metų vasarį paskelbė naujus mokslininkų atradimus – amžinojo įšalo žemėje šiaurės pusrutulyje rasti didžiuliai natūralaus gyvsidabrio kiekiai, kurie gali padaryti milžinišką įtaką visai ekosistemai ir žmogaus sveikatai.

Mokslininkų pranešime teigiama, kad Aliaskoje aptiktas didžiausias iki šiol pasaulyje rastas gyvsidabrio rezervuaras, turintis kone dukart daugiau šios medžiagos, palyginti su visais kitais šaltiniais – dirvožemiais, vandenynu ar atmosfera. JAV geologijos tarnybos hidrologas ir vienas pagrindinių tyrimo autorių Paulas Schusteris teigė, kad šis atradimas gali „pakeisti žaidimą“ ir padaryti didžiulę įtaką geresniam pasaulinio gyvsidabrio „ciklo“ suvokimui.

Mokslininkų pranešime teigiama, kad Aliaskoje aptiktas didžiausias iki šiol pasaulyje rastas gyvsidabrio rezervuaras.

Mokslininkai svarsto, kad dėl klimato kaitos vis šiltėjanti oro temperatūra gali paveikti dalį amžinojo įšalo sluoksnio. Ši atšilimo procedūra gali išlaisvinti didelę dalį ten slypinčio gyvsidabrio kiekio, o tai galėtų turėti įtakos viso pasaulio ekosistemai. Juk gyvsidabris kaupiasi tiek vandens, tiek sausumos maisto grandinėse – daro didžiulį neigiamą poveikį gamtai, gyvūnų reprodukcijai bei žmogaus sveikatai.

JAV geologijos tarnybos publikacijoje teigiama, kad komanda nuo 2004 iki 2012 metų tyrė 13 skirtingų Aliaskos vietų, turinčių įvairių savybių, bei matavo gyvsidabrio ir anglies kiekius. Įvertinta, kad amžinojo įšalo žemėje rasta apie 793 mln. kilogramų gyvsidabrio, tai yra 10 kartų didesnis kiekis, nei dėl žmogaus veiklos šios medžiagos į aplinką išmesta per 30 metų.

Paprašyta įvertinti tokius atradimus, G.Garnaga-Budrė tikino, kad daryti išvadas – dar anksti, tai reikalauja gilių tyrimų, o ir patys mokslininkai be detalių tyrimų drąsiai apie pasekmes nekalba. „Tai yra tolesnių tyrimų objektas. Gyvsidabris akumuliuojasi Šiaurėje dėl žemų temperatūrų, esant tokioms temperatūroms jis negali garuoti. O ten su atmosferinėmis pernašomis jis gali atkeliauti iš viso pasaulio. Nemanau, kad gyvsidabrio išsiskirtų daug ir staiga, turbūt jo koncentracija aplinkoje didėtų palaipsniui. Bet taip, dėl klimato šiltėjimo situacija galėtų pablogėti“, – kalbėjo G.Garnaga-Budrė.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min