Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 15d. 21:30

Kurie drugiai yra patys mažiausi pasaulyje ir kodėl žmonės jų nemato?

Inkinis gaubtagalvis (Stigmella incaica), nauja mokslui rūšis, paplitusi istorinės Inkų imperijos „širdyje“, šalia prarastojo inkų miesto Maču Pikču (Machu Picchu) Andų kalnuose Pietų Amerikoje. Šio gaubtagalvio sparnai tarsi padengti auksu, o jų galai papuošti tamsiomis, violetiškai blizgančiomis j
J.R.Stonio, A.Diškaus, A.Remeikio nuotr. / Inkinis gaubtagalvis (Stigmella incaica), nauja mokslui rūšis, paplitusi istorinės Inkų imperijos „širdyje“, šalia prarastojo inkų miesto Maču Pikču (Machu Picchu) Andų kalnuose Pietų Amerikoje. Šio gaubtagalvio sparnai tarsi padengti auksu, o jų galai pa
Nors drugiais domisi tik nedaugelis, tačiau visi žino, kaip jie atrodo. Ko gero, visi yra girdėję, kad patys didžiausi pasaulio drugiai yra tikri milžinai juos lyginant su aptinkamais Lietuvoje. Rekordininkai yra Papua Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis dieninis drugys Aleksandros paukščiasparnis ir Centrinės bei Pietų Amerikos naktinis drugys gigantiškoji agripina. Jie gali siekti, matuojant jų iškleistų sparnų plotį, beveik 28-30 cm. Tačiau kokio dydžio yra patys mažiausi pasaulio drugiai?

Žinoma, tą galima sužinoti tik juos išmatavus. Neseniai paskelbtame moksliniame straipsnyje pristatomi patys mažiausi pasaulio drugiai ir aptariamas jų dydžio nustatymo sudėtingumas. Šio straipsnio autoriai – Gamtos tyrimų centro tyrėjai kartu su JAV ir kitų šalių mokslininkais – išmatavo apie 2800 individų, priklausančių 650 pačių mažiausių drugių rūšių bei apibendrino gausius matavimų duomenis, paskelbtus daugelio kitų autorių. Nustatyta, kad itin mažu dydžiu išsiskiria dvi drugių šeimos – mažųjų keršasparnių ir mažųjų gaubtagalvių.

Gamtoje tokius ramiai tupinčius, sparnus suglaudusius drugius gali pamatyti tik labai atidus žmogus, o kai tokie mažyčiai drugeliai pakyla skristi ir tankiai plazdena sparnais, jų žmogaus akis dažniausiai visai nepastebi. Patikėkite, ir Lietuvoje tokių skraidančių „vaiduoklių“ pilna: kiekvienoje pamiškėje, pievoje, miške ar net mūsų soduose ir įvairiuose miesto želdiniuose. Bet kas iš mūsų juos yra matęs?

Pačių mažiausių drugių rūšių priekinio sparno ilgis siekia tik apie 1,2-1,3 mm, o išskleistų sparnų plotis – apie 2,6-2,8 mm. Tarp mažųjų gaubtagalvių pačiais mažiausiais pasaulyje drugiais dabar pripažintos penkios rūšys, paplitusios įvairiuose kraštuose: Europoje aptinkama Johanssoniella acetosae, Viduržemio jūros regione gyvenančios Stigmella diniensis ir Parafomoria liguricella, Centrinėje ir Pietų Amerikoje aptinkamos Stigmella maya ir Simplimorpha kailai. Iš mažųjų keršasparnių patys mažiausi yra Pietryčių Azijos Porphyrosela alternata ir Centrinėje Afrikoje aptiktas Porphyrosela desmodivora. Visi jie yra panašaus, miniatiūrinio dydžio ir visi jie – mažiausio dydžio rekordininkai pasaulyje.

Be to, straipsnio autoriai aprašė ir naują, iki šiol mokslui nežinotą mažųjų gaubtagalvių rūšį – 2018 m. Pietų Amerikoje, Andų kalnuose, aptiktą inkinį gaubtagalvį (Stigmella incaica). Plika akimi mažųjų drugių grožis yra nepastebimas, todėl verta pasižiūrėti, kaip mažieji drugiai atrodo pro mikroskopą. Nors naujai aprašyta rūšis nėra viena iš mažiausio dydžio rekordininkių, tačiau ji puikiai parodo, kokie nepaprasti (ir gražūs) yra mažieji pasaulio drugiai.

Šis, 2021 m. kovo mėn. publikuotas straipsnis greitai sulaukė didelio vabzdžių tyrėjų (entomologų) ir žmonių besidominčių gamta susidomėjimo. Jo kopija buvo paskelbta tarptautiniame tyrėjų portale ResearchGate.net ir dabar yra laisvai prieinama paspaudus štai čia.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Nors mažųjų gaubtagalvių šeima garsėja mažiausio dydžio drugiais, ne visos šios šeimos rūšys yra itin mažos. Kai kurios jų, lyginant su mažo dydžio rekordininkais, yra tikros „monstrės“. Štai, pavyzdžiui, kai kurių pavienių, Šiaurės Amerikoje paplitusių Ectoedemia genties rūšių išskleistų sparnų plotis viršija 8-10 mm, o tokios rūšys, kurių sparnų plotis yra mažesnis negu 4 mm, o priekinio sparno ilgis yra mažesnis negu 1,8 mm, sudaro apie 12 proc. pasaulio gaubtagalvių drugių faunos.

J.R.Stonio, A. Diškaus, A.Remeikio nuotr./Inkinio gaubtagalvio (Stigmella incaica) minos mitybinio augalo lapuose. Kitaip negu vos įžiūrimų ir sunkiai aptinkamų suaugėlių, šių vabzdžių lervų minos yra gana didelės ir lengvai pastebimos
J.R.Stonio, A. Diškaus, A.Remeikio nuotr./Inkinio gaubtagalvio (Stigmella incaica) minos mitybinio augalo lapuose. Kitaip negu vos įžiūrimų ir sunkiai aptinkamų suaugėlių, šių vabzdžių lervų minos yra gana didelės ir lengvai pastebimos

Anksčiau buvo spėjama, kad daugiausiai mažiausiųjų rūšių yra atogrąžose. Tačiau tyrimai neparodė reikšmingų borealinės (šiaurinės) ir atogrąžų faunos skirtumų.

Akivaizdu, kad rūšies dydžio duomenys priklauso ir nuo tirtos imties dydžio. Pavyzdžiui, išmatavus apie 50 vienoje vietovėje surinktų Johanssoniella acetosae individų, priekinio sparno ilgis įvairavo nuo 1,13 mm iki 1,9 mm.

Įdomu tai, kad danų mokslininkai T.J.Simonsenas ir N.P.Kristensenas dar 2003 m. nustatė sparnų ilgio ir tuos sparnus dengiančių žvynelių dydžio teigiamą koreliaciją: pats mažiausias drugių žvynelių ilgis (40 µm) buvo aptiktas kaip tik mažųjų gaubtagalvių šeimoje, o didžiausias (apie 500 µm) – kastnijų (Castniidae) šeimoje. Autoriai teigė, kad drugių žvynelių dydis priklauso nuo tuos žvynelius formuojančių trichogeno ląstelių dydžio, o pastarasis dydis yra susijęs su pačiu rūšies genomu. Tai yra, drugių dydis yra nulemtas genetiškai.

Mažųjų gaubtagalvių lervos gyvena ir maitinasi mitybinio augalo lapo viduje ir, išskyrus labai retus atvejus, negali palikti lapo ir pereiti maitintis į kitą lapą, neatsižvelgiant į tai, ar maisto išteklių yra pakankamai. Todėl anksčiau buvo spėjama, kad itin mažas drugio dydis gali būti susijęs su jų lervų mitybiniu augalu: jei augalo lapai yra maži, tuomet maisto ištekliai yra skurdūs ir išsivysto maži drugiai. Tačiau stebėjimai parodė, kad daugelio pačių mažiausių rūšių lervos per visą maitinimosi periodą suvartoja tik apie 4-6 proc. jiems prieinamų maisto išteklių.

Kad ir kaip ten būtų, visos drugių šeimos, kurių rūšims yra būdingas labai mažas dydis, vis tik yra augalų minuotojai (taip vadinami drugiai, kuriuo vikšrai gyvena žaliuosiuose audiniuose). Dažniausiai tokių drugių lervos gyvena augalų lapuose, po epidermiu. Suprantama, kad tokia ekologinė adaptacija, kai gyvenama ir maitinamasi ten, kur taip maža erdvės, galima tik itin mažo dydžio organizmams.

Maitindamosi lervos suformuoja vidines ertmes – minas. Taip šie vabzdžiai gali kenkti augalams, įskaitant kultūrinius. Paprastai lapų minos nėra labai gausios, tačiau ryškiai išaugus minuotojų populiacijai, augalui padaryta žala gali būti didelė. Pavyzdžiui, Rytų Azijoje buvo aprašytas atvejis, kai ant beveik kiekvieno sukultūrinto raukšlėtalapio erškėčio lapo buvo aptikta po 400–500 mažojo gaubtagalvio minų. Raukšlėtalapis erškėtis Rytų Azijoje yra auginamas kaip vitamino C žaliava. Lervų buvo taip gausu, kad jos nebegalėjo išsimaitinti ir suaugti, o augalų lapija beveik visiškai prarado žaliąjį audinį ir tapo ruda. Panašus atvejis jau daugiau nei ištisą dešimtmetį stebimas ir Lietuvoje, kur iš Balkanų atklydęs kaštoninis keršasparnis (Cameraria ohridella) siaubia visos Europos kaštonus. Be to, kai kurių augalus minuojančiųjų drugių rūšių minos taip pat gali sukelti ankstyvą lapų kritimą, o priešlaikinė augalų defoliacija gali sumažinti vaisių derlių.

Antra vertus, mažieji, augalus minuojantys drugiai yra įdomūs ir tuo, kad Žemėje jie jau gyveno prieš 120 mln. metų (t.y. gerokai prieš išnykstant dinozaurams) bei yra vieni iš pačių filogenetiškai archajiškiausių drugių pasaulyje. Todėl jų tyrimai pateikia svarbių duomenų apie ankstyvąją Žemės biotos genezę. Dabar mažieji drugiai yra aptinkami beveik visose planetos sausumos biotose, todėl jie yra neatsiejama biologinės įvairovės dalis, ir kadangi jiems yra būdingas rūšių paplitimo endemizmas bei ekologinis prieraišumas mitybiniams augalams (stenofagija), jie gali būti panaudoti kaip priemonė vertinant įvairių buveinių turtingumą arba atliekant biologinės įvairovės monitoringą. Taigi, šių vabzdžių tyrimai ne tik suteikia žinių apie mus supančią gamtą, sudėtingus pasaulio biotos ryšius, bet ir gali būti panaudoti greitam („ekspres“) biologinės įvairovės būklės įvertinimui sparčiai kintančių gamtos sąlygų kontekste.

Nežiūrint į tai, mažieji drugiai vis dar nėra pakankamai ištirti, ypač atokiuose, paatogražių ir atogrąžų regionuose. Trūksta kvalifikuotų specialistų ir ypač stinga diagnostikos priemonių, kuriomis galėtų naudotis ne tik biotaksonomistai, bet ir miškininkai, žemės ūkio darbuotojai, gamtosaugininkai). Todėl dabar norima sukurti ir vartotojams pateikti patogias priemones, padedančias identifikuoti minuojančių vabzdžių rūšis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX
Parašykite atsiliepimą apie 15min