Nemuno glėbyje – vertingiausias Lietuvos miškas
Apie daugybę šiame parke esančių draustinių, atodangų, piliakalnių pasakoja ilgametis Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojas, vyriausiasis specialistas Renatas Jakaitis.
„Nemuno kilpos susidarė dėl žėmės plutos lūžių – upei reikėjo įveikti aukščių svyravimus. O vėliau srovė suformavo visą kitą įspūdingą reljefą“, – sako vyriausiasis specialistas.
Punios šilas kaip tik yra apglėbtas vienos Nemuno kilpos ir šioje vietoje dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėta planuoti įkurti saugomą teritoriją. Šiandien, pasak R.Jakaičio – tai vertingiausias miškas Lietuvoje (pripažintas mokslininkų tyrimais) bei gamtiniu požiūriu vienas vertingiausių Europoje.
Neseniai nustatyta, kad vienas seniausių Punios šilo ąžuolų gali siekti daugiau nei 600 metų amžiaus. Įsivaizduokite – Žalgirio mūšio laikus „matęs“ ąžuolas!
„Tai yra vienintelis miškas, kuris dideliame plote išsaugojo pirmykščiams Lietuvos miškams būdingus bruožus. Žinoma, šiandien Punios miškas, kaip ir visi Lietuvos miškai, gerokai prakapotas, išskyrus rezervatinę zoną. Punios šilo vertė nuolat auga todėl, kad tiek Lietuvoje, tiek Europoje nuolat mažėja tikrųjų miškų. Miškų, kurie turi tą natūralią ekosistemą. Daugumą šiandieninių Lietuvos miškų galėtum pavadinti nebent medienos auginimo plantacijomis – nes tokia yra jų paskirtis, į tai tos teritorijos orientuotos. Tikrąjį mišką sudaro natūraliai susiformavusi ekosistema – tokia yra ir Punios šilo pagrindinė vertė“, – sako R.Jakaitis.
Seniai neliestas miškas tampa namais toms faunos ir floros rūšims, kurios gali gyvuoti tik ant senų medžių ar jų kaimynystėje.
„Kai kurios rūšys aptinkamos tik Punios šile – ypač seniausiuose kvartaluose, kurie neliesti jau 50 metų“, – atskleidžia Nemuno kilpų regioninio parko atstovas. Šiame miške gyvena Lietuvoje saugomi juodieji gandrai ir didžiosios miegapelės.
Menantys kunigaikščių laikus – ąžuolai ir piliakalniai
Punios šile taip pat auga 5 gamtos paveldo objektai – šimtamečiai ąžuolai, gavę kunigaikščių vardus. Jie auga netoli vienas nuo kito, o vienas jų, pasak R.Jakaičio, gali būti ir 600 metų amžiaus.
„Be palydos ten kiek sunku susigaudyti, bet įmanoma visus juos atrasti – ąžuolams yra virš 400 metų, o neseniai nustatyta, kad vienas seniausių Punios šilo ąžuolų gali siekti daugiau nei 600 metų amžiaus. Tačiau jis auga kiek kitoje vietoje. Įsivaizduokite – Žalgirio mūšio laikus „matęs“ ąžuolas!“, – sako pašnekovas.
Viena iš Nemuno intakų – upė Verknė, savo stačiame šlaite turi neįprastą konglomeratą uolą, vietinių „Ožkų pečiumi“ vadinamą. Prie jos neprieisite ir neužlipsite dėl itin stataus skardžio, tačiau galite pasigrožėti iš kitos Verknės upės pusės.
R.Jakaitis taip pat pasakoja, jog Verknės žemupys atitiko daugelį Europos mastu saugomų buveinių tipų –čia yra ir pievų, ir atodangų, todėl įkurta „Natura 2000“ teritorija. Tokį statusą turi ir dalis Punios bei Prienų šilo, Nemuno salos.
Tam, kad žuvėdros iš tiesų atrastų salas, po kurias vėjas ridinėja smilteles, dirba ne vienas gamtininkas ir ekologas.
Netoliese Verknės stūkso Paverknių piliakalnis, nuo kuria atsiveria dalies Verknės upės vaizdas.
Dar pora piliakalnių, ant kurio R.Jakaitis rekomenduotų užkopti – Pošvenčio (dar vadinamas Pagaršvio), esantis šalia Ošvenčios upelio, ir Naravų, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas, nors pats piliakalnis yra nedidelis. Iš viso regioniniame parke yra 25 piliakalniai, išdėstyti palei Nemuną 10-20 kilometrų atstumu vienas nuo kito, tačiau teritorija miškinga, todėl, pavyzdžiui, įkopę į Babronių (Verknės ar Narupės santakoje) ar Voseliūnų piliakalnius įspūdingo vaizdo neišvysite – jie labiau tiks nebent kojų raumenims pramankštinti.
Dėl mažųjų žuvėdrų namų turi „kovoti su gamta“
„Viena iš aikštelių, iš kurios galima pasigrožėti kilpomis yra Škėvonių gamtos take. Taip pat – Balbieriškio apžvalgos aikštelė, kur plūsta didžiausi lankytojų srautai. Šalia Prienų miesto įrengta paukščių apžvalgos aikštelė – ji daugiau skirta perintiems paukščiams, bet galima pajausti ir tą kilpos įspūdį“, – pasakoja R.Jakaitis.
Iš pašnekovo minėtos paukščių apžvalgos aikštelės galėsite pamatyti salose perinčias upines ir mažąsias žuvėdras. Daugeliui įprasta upinė ir mažoji žuvėdros skiriasi iš esmės tik snapo spalva (mažosios žuvėdros ji – geltona), dydžiu bei nedideliu baltu intarpu juodoje kepurėlėje – tokį turi mažosios žuvėdros.
Tačiau mažosios žuvėdros peri tik neapaugusiose, „plikose“ Nemuno salose, o tokios buveinės, pasak R.Jakaičio, natūraliai išsilaiko geriausiu atveju vieną sezoną. Vėliau jos iškart užželia, nes vandens skalaujama žemė yra itin derlinga. Todėl tam, kad žuvėdros iš tiesų atrastų salas, po kurias vėjas ridinėja smilteles, dirba ne vienas gamtininkas ir ekologas. R.Jakaitis sako, jog pastarieji dėl mažųjų žuvėdrų galimybės perėti „kovoja su gamta“.
„Žinoma, šiuo metu ten pastebima ir daugybė kitų paukščių, pavyzdžiui, per 1000 kirų kolonija. Migracijų metu salose susirenka daug įvairių vandens paukščių“, – sako parko vyriausiasis specialistas.
Kai kurie ledyno ir Nemuno dariniai išryškėja tik iš paukščio skrydžio
Parko teritorijoje yra ne tik Punios, bet ir Prienų šilas. Čia iš kadaise užpelkėjusio ežero liko trys maži ežerėliai ir ši teritorija taip pat yra pripažinta europinės svarbos buveine.
Kilpos sukuria ir daug atodangų, pavyzdžiui, Siponių, esančią netoli Birštono, geriausiai matomą plaukiant Nemunu. R.Jakaitis labiausiai rekomenduoja aplankyti Škėvonių atodangą su Birštono atragiu.
„Škėvonių gūbrys ir Birštono atragis – tai toks geologinis darinys. Škėvonių atodanga – tai didžiulis atviras skardis. Ant jos įrengta apžvalgos aikštelė, o kitoje pusėje – Giraitiškių poilsiavietė, tad jei sugalvosite joje apsistoti, Škėvonių atodanga bus puikiai matyti“, – sako R.Jakaitis.
Yra ir geologinių darinių, į kuriuos keliaudami Nemuno kilpų regioniniu parku greičiausiai neatkreipsite dėmesio, tačiau pakilus aukščiau jie atkreipia dėmesį neįprastomis formomis. Vienas iš jų – Nibrių atragis ir Daukantų dubuma.
„Įspūdingas darinys, esu fotografavęs iš lėktuvo. Tai – labai didelis objektas, kad jį įvertintum, suvoktum, jis turėtų būti atvirame lauke. Todėl tokių vietų grožis išryškėja tik iš oro“, – kalbėjo R.Jakaitis.
