Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 31d. 14:33

„Prasmengančios žemės kraštas“ su pusmėnuliu virš karstinių ežerų

Apžvalgos bokštas Kirkiluose
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Apžvalgos bokštas Kirkiluose

Geologas Jonas Satkūnas yra pajuokavęs, jog Biržuose gyventojai netranko kumščiu per stalą – ką gali žinoti, gal nuo šio smūgio stalas prasmegs žemėn su visu namu. Iš tiesų žiniasklaidoje karts nuo karto pranešama apie Biržų rajone šen ar ten įsmegusią žemę. Kartais – viduryje ūkininko laukų, kartais – gyventojo namo kampe. Bauginantis regionas. Tačiau geriau jį pažinus, smegduobėse galima atrasti įspūdingą gamtos grožį. Tai padaryti kviečia Biržų regioninis parkas.

Pusmėnulio formos bokštas leidžia atrasti karstinių ežerų grožį

Biržų regioninio parko lankytojų centro vyriausioji specialistė Danutė Kondrotienė pasakojo, jog parko ekspozicija pavadinta „Prasmengančios žemės kraštas“.

„Biržų kraštas garsėja smegduobėmis, įgriuvomis, įdomiais geologiniais procesais – todėl ir ekspozicijos tema tokia. Lankytojų centre įrengti interaktyvūs stendai, žaidimai. Vienas iš stendų veikia kaip smėlio laikrodis – jis imituoja smegduobės griūtį. Dar vienas stendas vaizduoja smegduobę prieš pat griūtį, kitas – po griūties. Tai padeda paaiškinti Biržų krašte vykstančius procesus“, – sako D.Kondrotienė.

Beje, Biržų regioninio parko direkcija įsikūrusi istoriniame pastate, kuris statytas dar 1924-aisiais metais. Vyresnės kartos žmonės, užėję į direkciją kokiu nors reikalu, vis dar prisimena, kaip čia vykdavo trankūs šokiai. Ilgą laiką pastate buvo įsikūrusi Biržų miesto rotušė. Vėliau – savivaldybė, muziejus, skautai, „knygos bičiulių“ draugija ir kitos institucijos. Galiausiai 2008-aisiais rekonstruotame pastate įsikūrė Biržų regioninio parko direkcija.

Speleologai atrado urvą, kuriame, prieš žemei įgriūnant, gyveno barsukas. „Lapės oloje“ taip pat anksčiau gyveno lapė. Tik „Geologų oloje“ negyveno geologai.

Prieš kelerius metus žiniasklaidą apskriejo neįprastos formos Kirkilių apžvalgos bokšto nuotraukos. 2015-aisiais šalia karstinių ežerėlių tinklo „įsmigęs“ pusmėnulis yra beveik 32 metrų aukščio.

D.Kondrotienė prisimena, kaip parko direkcija rinkosi iš įvairių architektų pateiktų projektų – krašte, kur žemė kartais susmenga, nesinorėjo bokšto statyti dideliame plote.

„Prieš statant, žinoma, darėme gręžinius, aiškinomės, ar apačioje nėra kokios tuštumos. Nuspręsta, kad kai bokšto pagrindas yra vienoje vietoje, jis nesiremia į didesnį plotą lynais, taip yra saugiau. Nuo 30-ies metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės atsiveria vaizdas į Kirkilų ežerėlius, Kirkilų kaimą ir šalia esančias vietoves. Primenu, kad Biržų iš šio bokšto nesimato, kai kurie lankytojai to tikėdavosi“, – sako pašnekovė.

D.Kondrotienė atskleidžia, kad bokšto mintis buvo – kanoja, grimztanti į karstinį ežerėlį. Tačiau lankytojams Kirkilų apžvalgos bokštas – ir mėnulis, ir bananas – visi randa savų asociacijų.

Jos teigimu, iš viršaus atsiveria įspūdingas karstinių ežerėlių vaizdas – vaikštant jų pakraščiais tokios įspūdžio nepatirsi.

Įgriuvos, kažkada nustebinusios lapę, barsuką ir geologus

Pasinaudojus bendradarbiavimo projektams skirtomis lėšomis kartu su kaimynais latviais per šiuos ežerėlius įrengtas pontoninių tiltų takas, leidžiantis karstinius ežerėlius ne tik pamatyti iš viršaus, bet, jei norite, ir įkišti į vandenį koją ar ranką.

Šis takas vadinamas Kirkilų pažintiniu taku ir yra apie 800 metrų ilgio. Juo apsuksite ratą eidami tai tiltu, tai salomis.

Biržų regioniniame parke taip pat atrasite geologinį taką – vos 700 metrų, tačiau vingiuojantį pro įvairiausias – tiek senas, tiek šviežesnes - smegduobes. Take jų iš viso – net 13.

Viena seniausių smegduobių geologiniame take – „Lapės ola“. Toliau takas veda pro Gojelio mišką, kuriame stūkso dar viena smegduobė – „Barsuko ola“.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Geologinis takas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Geologinis takas

„Dėl „Barsuko olos“ ir sugalvota įrengti šį taką. Žinoma, labai rekomenduojame tik pasivaikščioti aplink, į barsuko olą nelįsti. Šios smegduobės istorija tokia, kad, tyrinėdami sugriuvusias uolienas speleologai atrado urvą, kuriame, prieš žemei įgriūnant, gyveno barsukas. „Lapės oloje“ taip pat anksčiau gyveno lapė. Tik „Geologų oloje“ negyveno geologai“, – juokėsi D.Kondrotienė. Pašnekovė prisimena, kad pastaroji smegduobė atsivėrė prieš pat minint Tarptautinę geologų dieną.

Kai kurios smegduobės šiame take „sukritę“ po dvi ar tris į vieną didelę duobę.

Velniakampio legenda – šįkart velnias pasiekė savo

Jei poilsiaujate Biržų krašte, nepraleiskite progos paminti dviratį arba pasivaikščioti Širvėnos ežero pakrante, kur driekiasi Biržų pėsčiųjų ir dviračių takas. Jo pradžią žymi Agluonos upėje čiurkšle aukštyn šaunantys fontanai.

D.Kondrotienė atskleidžia, kad bokšto mintis buvo – kanoja, grimztanti į karstinį ežerėlį. Tačiau lankytojams Kirkilų apžvalgos bokštas – ir mėnulis, ir bananas – visi randa savų asociacijų.

„Takas veda ežero pakrante per centrinį paplūdimį, nuo tako matosi ir Biržų pilis, tolėliau – evangelikų-reformatų bažnyčia. Takas driekiasi iki pėsčiųjų tilto per Širvėnos ežerą. Šis pėsčiųjų tiltas – dar baigiamas įrengti, iki miesto šventės (rugpjūčio mėnesį, – red. past.) jis turėtų būti atidarytas. Tuomet tiltu bus galima nukeliauti iki Astravo rūmų. O kol tiltas uždarytas, šio tako ilgis yra apie 3 kilometrai“, – pasakojo D.Kondrotienė.

Jau už Biržų regioninio parko teritorijos ribų stūkso Velniapilio ola. Tai – gamtos paminklas, dolomito ir gipso atodanga, esanti Nemunėlio upės kairiajame krante. Tai – upės išgraužta atodanga, apie kurios atsiradimą pasakojama ir legenda.
Sakoma, kad kadaise čia įsitaisęs velnias, naktimis erzinęs netoliese buvusios bažnyčios ir vienuolyno vienuolius. Nelabasis naktimis bastydavosi po vienuolyną, gundydavo vienuolius piktadarystėmis, skambindavo varpais ir uždeginėdavo žvakes.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Velniapilio uola
Luko Balandžio / 15min nuotr./Velniapilio uola

„Vienuoliai bandė gintis intensyviomis maldomis, bet tai nepadėjo. Nešini kryžiais, smilkalais jie vieną dieną patraukė velnio urvo link. Tačiau velnias buvo įlindęs giliai – nepavyko jo iš ten iškrapštyti. Užtat toks vienuolių elgesys rimtai supykdė velnią. Jis sudrebino žemę ir rytą atsibudę visi rado prie bažnyčios ir vienuolyno telkšančius vandenis. Vienuoliai suprato, kad velnias siekia juos nuskandinti ir ėmė melstis dieną-naktį. Vis tik vos sutemus kilo baisi audra, per kurią virto medžiai, o Nemunėlis liejosi iš krantų. Patekėjus saulei bažnyčios ir vienuolyno rūmų vietoje telkšojo lygus vandens paviršius. Nuo to laiko ši vieta vandinama Velniapiliu, o esant ramiam vandeniui žmonės vis dar bando įžiūrėti Nemunėlio vandenyje bažnyčios bokštus“, – pokalbį liūdna legenda užbaigia D.Kondrotienė.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min