TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žemės pertręšimas – peilis gamtai: Lietuvos ūkininkai ginasi nesantys didžiausia bėda

Traktorius
123rf.com / Traktorius
Šaltinis: Remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
7
A A

Žemės tręšimas iš pažiūros, regis, nekaltas, visai naudingas ir suprantamas dalykas – skatinamas augalų vystymasis ir augimas. Taip ir yra, jei tai daroma atsakingai, atsižvelgus į normas ir reikalavimus. Visiškai priešingą, o kartais ir beveik pragaištingą, rezultatą sukelia perteklinis ar netinkamas trąšų naudojimas.

Pradedant nualinta žeme, nustekenta greta esančia aplinka iki vandens telkinių, į kuriuos trąšos patenka su lietaus vandeniu. Visa tai nulemia didžiules globalias problemas – trąšos ne tik užteršia ežerus ir jūras, bet ir marina jų gyvūniją. Ar Lietuvoje turime šią problemą?

Europinė problema

Žemės ūkis kaip pagrindinė problema taršos problema įvardinamas ne tik Lietuvoje. Tiek Europos Komisija, tiek Baltijos jūros būkle besirūpinanti tarpvalstybinė organizacija Helsinkio komisija (HELCOM), tiek kitos tarptautinės organizacijos žemės ūkį pripažįsta kaip veiklą, dėl kurios į aplinką patenka dagiausiai maistingųjų medžiagų, pagrinde natrio ir fosforo junginių, tikina Aplinkos ministerijos Vandens išteklių ir normatyvų skyriaus vyr. specialistas Kastytis Gedminas.

Didžioji dalis šių medžiagų, be abejo, į aplinką patenka su trąšomis.

„Didžioji dalis šių medžiagų, be abejo, į aplinką patenka su trąšomis. Ir nors statistika rodo per paskutinius metus nežymų laikomų gyvulių kiekio mažėjimą Lietuvoje, tačiau tuo pat metu stebimas žemės ūkio intensyvėjimo procesas ir naudojamos žemės ūkio paskirties žemės ploto didėjimas. Šie procesai yra susiję su papildomų medžiagų (iš jų ir maistinių, t. y. trąšų) naudojimu. Kita pastebima tendencija – pasėlių plotų daugėjimas atitinkamai mažėjant pūdymų, ganyklų, pievų ir sodų ir uogynų plotams.

Kadangi pastarieji žemės naudojimo būdai draugiškesni aplinkai, nes natūrali augalija, sudariusi nuolatinę šaknų sistemą ir lapiją, kaupia daugiau maistinių medžiagų ir tai vyksta nuolat vegetacijos metu. O pasėlių plotų didėjimas savaime reiškia ir tręšimo mąsto didėjimą. Tokios tendencijos lemia intensyvesnį maistinių medžiagų išplovimą į paviršinius vandens telkinius“, – apie vieną didžiausių trąšos šaltinių kalbėjo jis.

Ekspertų vertinimais, tarša iš žemės ūkio šaltinių gali sudaryti nuo 45 iki 80 proc. visos į vandens telkinius išsiplaunančios nitratų azoto taršos apkrovos. Pašnekovas pridūrė, kad nustatyta, jog Lietuvoje geros ekologinės būklės kriterijų dėl pasklidosios taršos neatitinka 222 paviršinio vandens telkiniai iš 1177. Geriausiai bendrą situaciją Lietuvoje turbūt iliustruoja reikšmingai blogėjantys bendro azoto, išmetamo į Baltijos jūrą, rodikliai, ypač 2015–2016 m. Ekspertų vertinimu, per šiuos metus azoto krūviai į Baltijos jūrą išaugo daugiau nei 60 proc.. Pagrįstai manoma, kad didžioji jo dalis pradžioje į vidaus vandenis, o vėliau ir į jūrą patenka būtent iš žemės ūkio.

Lietuvoje geros ekologinės būklės kriterijų dėl pasklidosios taršos neatitinka 222 paviršinio vandens telkiniai iš 1177.

Neturi trąšoms pinigų?

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas išsakė visiškai priešingą poziciją – tam, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, didžiausias teršėjas yra žemės ūkis ir jo trąšos, pašnekovas nepritarė. Anot jo, didžiausi teršėjai šalyje pramonė ir gyventojai, tačiau viskas „nurašoma“ ant ūkininkų.

„Visiškai nesutinku, kad pagrindiniai teršėjai yra žemės ūkis. Jei trąšos būtų už dyką, gal tada ir galėtume kalbėti, bet dabar ūkininkai skaičiuoja kiekvieną pinigą, vos galą su galu suduria. Įsivaizduokit, kad tona trąšų kainuoja 500–600 Eur, tai kur čia pertręši, mes kaip tik atvirkščiai – nepakankamai tręšiame. Palyginti su kitomis šalimis – mes naudojame kokiais 20 ar 30 proc. mažiau trąšų, o pesticidų tris su puse karto mažiau“, – aiškino pašnekovas.

123rf.com/Traktorius
123rf.com/Traktorius

Paklaustas, ar tikrai godumas nepaskatina ūkininkų patręšti iš peties, siekiant sulaukti dar didesnio rezultato, J. Talmantas tikino, kad taip būti negali. „Nieko panašaus. Geriausiai tai kontroliuoja pelnas. Visi žino, jei pilsi tas trąšas be proto, nieko juk nebus. Trąšų kiekis derliaus negarantuoja, jį lemia savalaikis tręšimas. Visi juk žiūri, kaip sumažinti sąnaudas, kuo mažiau tręšti ir gauti normalų rezultatą. O jei kalbame apie smulkius ūkininkus, jūs galvojate, kad jie, negaudami paramos, įperka trąšų? Jie beveik visi iš viso ekologininkai“, – tikino Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Įsivaizduokit, kad tona trąšų kainuoja 500-600 Eur, tai kur čia pertręši, mes kaip tik atvirkščiai – nepakankamai tręšiame.

Pasiteiravus, kaip vertina tyrimus, kurie rodo, kad būtent žemės ūkis yra didžiausias teršėjas, J.Talminas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra pačių įvairiausių duomenų. „Tyrimų yra visokių ir skirtingų, taigi situaciją matysi priklausomai nuo to, kokiais vadovaujiesi.

Nėra jokių normalių registrų. Kai susitvarkysime po kokių dar trijų šimtų metų, tada gal ir galėsime kalbėti. Dabar žalieji turi vienus duomenis, ūkininkai – kitus, Agrocheminių tyrimų laboratorija – dar trečius, kuo tikėti?“ – retoriškai klausė pirmininkas. Pats J. Talminas tikino besivadovaujantis Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenimis, kurie rodo, kad 2017 m. tarša mažėjo. Pasak pašnekovo, nuolat yra daromi tyrimai išplautame vandenyje, imami mėginiai, skaičiuojama. Remiantis laboratorijos duomenimis, azoto sumažėjo nuo 30 iki 50 proc.

Trūksta kontrolės

Į reglamentų trūkumą didelį dėmesį atkreipė ir K.Gedminas – Lietuvoje nėra sistemingos trąšų naudojimo apskaitos ir kontrolės, kuri leistų nustatyti, kurie konkrečiai ūkiai naudoja daugiau trąšų, negu priklausytų.

„Šiuo metu vyksta diskusijos dėl vieningos tręšimo planų rengimo sistemos ir tokių planų privalomumo visiems ar bent kažkuriai daliai stambesnių ūkių, taip pat ir dėl mineralinių trąšų deklaravimo sistemos. Tręšimo planuose būtų galima nustatyti tręšimo normas, priklausomai nuo konkrečių sąlygų – vyraujančių klimatinių sąlygų, dirvožemio savybių ir būklės, apskaityti ir kontroliuoti tiek organinių, tiek mineralinių trąšų naudojamą kiekį“, – apie kontrolės poreikį kalbėjo specialistas.

Lietuvoje nėra sistemingos trąšų naudojimo apskaitos ir kontrolės, kuri leistų nustatyti, kurie konkrečiai ūkiai naudoja daugiau trąšų, negu priklausytų.

Pirmiausiai reikėtų, K.Gedmino teigimu, reikėtų paminėti, kad aiškiau reglamentuotas yra organinių trąšų naudojimas, o mineralinių trąšų naudojimo reglamentavimui sistemiškumo trūksta.

„Tenka pripažinti, kad esant dabartiniam reglamentavimui aplinkosauginiu požiūriu atsakingesnio mineralinių trąšų naudojimo galima reikalauti ir tikėtis tik iš ūkių, kurie tikisi gauti ES paramą. Tačiau dėl detalesnio trąšų naudojimo, kaip minėta diskutuoja Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistai“, – tikino pašnekovas.

Kokie pagrindiniai reikalavimai?

Paklaustas apie pagrindinius tręšimo reikalavimus, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas ūkininkas, K. Gedminas pirmiausia įvardijo kiekį. „Per kalendorinius metus į dirvą patenkančio azoto (tręšiant mėšlu, srutomis ir ganant gyvulius) kiekis negali viršyti 170 kg hektarui“, – priminė specialistas.

Antras svarbus ribojimas – tręšimo laikotarpiai. Metuose yra 2 laikotarpiai, kada draudžiama tręšti srutomis ir mėšlu su tam tikromis išlygomis. „Vasarą draudžiama tręšti nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., o šaltuoju metų laiku – nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d. Šie draudimai susiję su augalų vegetacijos ypatybėmis. Draudžiama tręšti laikotarpiais, kada augalai arba iš viso nepasisavina maisto medžiagų arba jų jiems reikia minimaliai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Tręšimas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Tręšimas

Tokiais atvejais neįsisavintos maistinės medžiagos kritulių išplaunamos į vandens telkinius. Siekiant apsaugoti vandens telkinius nuo tiesioginio neigiamo poveikio, draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti arti pačių vandens telkinių – kitaip tariant paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose ir arčiau kaip 2 m iki melioracijos griovių viršutinių briaunų“, – reikalavimus dėstė K.Gedminas.

Anot pašnekovo, taip pat numatyti ir kai kurie ribojimai, susiję su žmonių gyvenamosios aplinkos higiena ir komfortu – neleidžiama tręšti arti gyvenviečių savaitgaliais ir valstybinių švenčių metu. Dar vienas apribojamas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – kad paskleistas mėšlas ir srutos turi būti įterptos į dirvą, kitaip tariant, apartos per 24 val.

Dažna problema, su kuria susiduria valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę atliekantys pareigūnai, greičiausiai yra susijusi su tręšimo draudimo laikotarpiu būtent šaltuoju metų laiku.

Paklaustas, kurių reikalavimų dažniausiai nesilaikoma, K. Gedminas tikino, kad neretai žemė tręšiama tam netinkamu laiku. „Dažna problema, su kuria susiduria valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę atliekantys pareigūnai, greičiausiai yra susijusi su tręšimo draudimo laikotarpiu būtent šaltuoju metų laiku.

Nors prevenciškai numatyta, kad mėšlidėse ir srutų kauptuvuose turi būti įrengtos tokios talpos, kad juose tilptų ne mažiau kaip per 6 mėnesius susidarantis mėšlas ir (ar) srutos (per šiek tiek ilgesnį laikotarpį, negu galioja draudimas) manytina, kad dažnai tokiose investicijose ūkininkai mėgina sutaupyti. Dėl ko natūraliai kyla organinės medžiagos sandėliavimo problema ir atitinkamai poreikis išpilti jas anksčiau, negu baigiasi draudimo laikotarpis“, – aiškino specialistas.

Prastėja vandens telkinių būklė

Tai, kad vandens telkinių būklė prastėja, rodo ne tik atliekami vandenų tyrimai, prastėjančią situaciją gyventojai gali įžvelgti plika akimi. „Maistinių medžiagų perteklius sukelia visą grandinę ir kompleksą neigiamų pasekmių. Pagrindinis maistinių medžiagų pertekliaus poveikis vandens telkiniams yra paspartėjęs jų užaugimas – eutrofikacija. Šis procesas savo ruožtu turi keletą neigiamų pasekmių. Ką pirmiausia pastebi gyventojai, tai prastėjantis vandens telkinių estetinis vaizdas. Daugiau augalų, reiškia daugiau kritusios organinės medžiagos pasibaigus vegetacijos laikotarpiui rudenį, kuri vėliau irdama užteršia pakrantes, jos pasidaro sunkiai prieinamos. Taigi kita pasekmė – prastėjančios rekreacinės vandens telkinių savybės“, – aiškino specialistas.

Eutrofikacija, anot pašnekovo, turi didelė įtaką ir gamtinei įvairovei. „Eutrofikacija nulemia deguonies trūkumą, kas sukelia pirmiausiai jautresnių ichtiofaunos rūšių, o vėliau ir kitų, su pastarosiomis susijusių rūšių, nykimą. O ES Vandens politikos direktyvoje gera vandens telkinių būklė visų pirma yra suprantama kaip gera vandens organizmų – vandens augalų, bestuburių ir žuvų būklė“, – pabrėžė specialistas.

Blogiausia, pridūrė K.Gedminas, kad neigiamas poveikis neapsiriboja ir geografinėmis ribomis. HELCOM, vertindama Baltijos jūros ekologinę būklę, visada pabrėžia spartėjančią eutrofikaciją kaip vieną didžiausių Baltijos jūros bėdų. Tai, aišku, nulemia Baltijos jūrą supančių valstybių vidaus vandenų kokybė, kuriai neigiamą įtaką daro pagausėjęs sunešamų perteklinių maistinių medžiagų kiekis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min