Europos čempionate P.Samardžiskio ekipą kol kas lydi sėkmė. Makedonai po pratęsimo pralaimėjo pirmąsias pirmenybių rungtynes Juodkalnijai, tačiau po to nuskynė šešias pergales iš eilės ir užsitikrino vietą tarp aštuonių stipriausių Senojo žemyno komandų.
– „Siemens“ arena kitą sezoną jums taps namų arena. Koks jausmas čia žaisti?
– „Siemens“ arenoje buvau žaidęs ir anksčiau, bet tai buvo pirmas kartas, kai čia žaidžiau lyg namų arenoje. Džiaugiuosi, kad pavyko laimėti. Tikiuosi, pergalės tęsis ir visą sezoną. Atmosfera arenoje yra tiesiog neįtikėtina. Lietuva yra krepšinio šalis, todėl tikrai nusipelnė surengti tokio lygio turnyrą.
– Ar čempionato metu radote laiko susitikti su kitais „Lietuvos ryto“ žaidėjais?
– Teko pabendrauti su Aleksandru Rašičiumi, nes jis apsistojęs tame pačiame viešbutyje. Su kitais dar neteko susitikti, nes komanda sezonui ruošiasi kitame mieste. Tiesa, palaikau ryšį su Renaldu Seibučiu, su kuriuo praėjusį sezoną žaidėme Turkijoje. Tikiuosi, jog pavyks susitikti su Jonu Valančiūnu. Galbūt susitiksime finale (šypsosi).
– Kokia Makedonijos rinktinės sėkmingo žaidimo paslaptis?
– Tai paprasta – mes esame kaip broliai. Kartu žaidžiame kelis metus, ir komandoje nėra jokių ribų tarp vyresnių ir jaunesnių žaidėjų. Esame vieningi. Kiekvienos rungtynės mūsų šalyje yra tarsi šventė, nesvarbu laimime ar pralaimime. Į mus žiūri kaip į herojus, todėl norime nuveikti kažką ypatingo. Kad tauta didžiuotųsi.
– Prieš čempionatą nejautėte jokio spaudimo, ar didėjant rungtynių svarbai jis atsiranda?
– Prieš pirmąsias antrojo etapo rungtynes buvo spaudimas dėl patekimo į ketvirtfinalį. Dabar vėl nebebus jokio spaudimo. Tiesiog garbė ir pasididžiavimas, kad pasiekėme tai, ką pasiekėme. Aš labai didžiuojuosi kiekvienu, kuris yra šioje komandoje, ir tuo, kiek toli nužingsniavome.
– Ar makedonai jau pradėjo gyventi olimpinėmis svajonėmis?
– Kodėl gi ne? Jei pergalės tęsis, ta svajonė tik augs. Neužsibrėžiame to kaip tikslo, bet tikimės. Kuo arčiau ta svajonė, tuo labiau ji motyvuoja. Norime pasiekti tai, ką daugelis vadino neįmanomu dalyku.
– Kaip apibūdintumėte natūralizuoto amerikiečio Bo McCalebbo indėlį į komandos rezultatus?
– Nežinau, ar kas nors rastų žodžių tam apibūdinti. Jis neįtikėtinas. Mūsų komandoje yra ir daugiau puikių žaidėjų, bet jis tiesiog žiba. Mes žinome, ką jis gali, ir mums tereikia paskui jį sekti.
– Ar jam buvo iškilę problemų įsilieti į komandą?
– Tikrai ne. Kaip sakiau, komandoje mes visi esame kaip broliai, ir Bo – ne išimtis.
