Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gandrai mieliausiai bendrauja su savo antrąja puse

Gandrai lizde
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Gandrai lizde
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gandro ir žmogaus elgesys turi nemažai panašumų, sako Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Elvyda Lazauskaitė ir primena vieną sakmę bylojant, jog gandras yra žmogus, paverstas paukščiu. Tuo metu gandrus globojantys Davniukai pastebi, kad šie paukščiai mėgsta laikytis vieni nuo kitų atokiai: „Tik jeigu pora susidaro, tai tada labai bendrauja – kartu ir kartu“.

Artėjant gandrinėms LRT televizijos laida „Ryto suktinis“ pasidomėjo gandrų gyvenimo ir charakterio ypatumais ir priminė tautosakoje esančius prietarus, susijusius su šiais paukščiais.

„Pasižiūrėjusi sužeistam gandrui į akis, atsisakyti negali“

Nors kitur gandrai dar neparskridę, Vyžuonėlių kaime, Utenos rajone, jau galima pamatyti išdidžiai vaikščiojantį ne vieną gandrą. Stasė Davniukienė su vyru Bronislovu gandrus globoja jau beveik 10 metų.

Nors kitur gandrai dar neparskridę, Vyžuonėlių kaime, Utenos rajone, jau galima pamatyti išdidžiai vaikščiojantį ne vieną gandrą. Stasė Davniukienė su vyru Bronislovu gandrus globoja jau beveik 10 metų

Žmonės iš visos Lietuvos geraširdžiams atveža sužeistus, nusilpusius gandrus. Tie, kurių nepažeisti sparnai, išgyja, sustiprėja ir po žiemos kitos pakyla sukti lizdų, susilaukia jauniklių ir išskrenda į šiltus kraštus.

Nors gandrai atrodo bendruomeniški paukščiai, tačiau vienas nuo kito laikosi atstumo. „Netoleruoja vienas kito. Tik jeigu pora susidaro, tai tada labai bendrauja – kartu ir kartu“, – pasakojo S. Davniukienė.

Moteris pastebi, kad ne visi gandrai yra švaruoliai: „Kaip vaikai – jeigu murziukas, tai murziukas. Mano vienas sūnus pradinėse klasėse buvo murziukas, o kitas labai švarus. Taip ir gandrai. Vasarą, kai būna šilta, jie labai mėgsta maudytis, padedame jiems švaraus vandens ir iki rudens jie visi būna išsiprausę ir švarūs“.

Daug metų trunkanti globa prasidėjo nuo vieno žuvusio gandro. „Pirmas prisilietimas buvo prie negyvo gandro – jis tūpė ant elektros stulpo ir laidai jam nupjovė kojas. Vyras pamatė ir mes atsinešėme jį į kiemą, ištiesėme sparnus. Buvo baisus stresas matyti, kaip kankindamasis jis mirė“, – ašarų negalėdama sulaikyti prisimena S. Davniukienė.

Tų pačių metų rudenį Davniukai priėmė globoti pirmąjį gandrą. „Pradėjo man vežti sužeistus gandrus – taip viskas ir prasidėjo. Vieną kartą pasižiūrėjusi sužeistam gandrui į akis, atsisakyti negali“, – pasakoja moteris.

BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Gandrai
BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Gandrai

Vieną vasarą globojo 33 gandrus

Stasei talkina vyras Bronislovas – juk gandrų šeimynai kasdien reikia parūpinti maisto.

„Žuvimi maitinome – šaldytomis strimelėmis, paskui atradome, kad šprotai patogiau, nes nereikia kapoti ir pigiau. Kai atsirado daugiau gandrų – per dešimt, pradėjome ieškoti kitų galimybių, nes tos žuvytės pabrango ir mūsų globos namai neturėjo tiek lėšų.

Jeigu gandrui patenka nors kiek riebalų, jam skauda kepenis, jis nebevalgo, tampa liūdnas ir gali net mirti, tad reikia gerai nuriebalinti ir sukapoti žuvis. Mes atradome kitą būdą –  iš Vilniaus paukštyno mums veža broilerių galvas ir taip maitiname jau keletą metų“, – apie gandrų mitybą pasakojo S. Davniukienė.

Jeigu gandrui patenka nors kiek riebalų, jam skauda kepenis, jis nebevalgo, tampa liūdnas ir gali net mirti

Šiemet globojami Davniukų žiemojo 13 gandrų – aptvarėlyje dabar vaikštinėja ketvertas, kiti dar tvartelyje. Kai smarkiau atšils, bus sužieduoti ir tada galės varlinėti.

„Vienais metais mes priėmėme 33 gandrus per vasarą. Ne tik gandrus, bet ir laukinius gyvūnus priimame. Man jų labiau gaila negu naminių gyvūnų. Jei pastarieji serga, tai jiems šeimininkas suteikia pagalbą, o laukiniams – niekas. Jis gali ir savaitę kur pakrūmėje kankintis, jei neateis lapė. Man laukinių gyvūnų labai gaila“, –  atviravo S. Davniukienė.

Gandrai renkasi gerų žmonių sodybas

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė sako, kad mūsų nacionalinis paukštis gandras, dar vadinamas busilu, gužu, paciolu, starkumi, dažnai tapatinamas su žmogumi, nes jų elgesys turi panašumų.

„Viena sakmė sako – gandras yra žmogus, paverstas paukščiu. Pagal mūsų papročius, jeigu žmogus pareina iš pirties ir yra labai gražiai išsiprausęs, švarus, tai namiškiai sutikdami sako: „Tu švarus kaip gandras“. Arba jeigu tu vaikštai aukštai keldamas kojas, sako, kad gandrą pamėgdžioji, starkauji.“

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Po arimus paskui artojus keliauja būriai gandrų.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Po arimus paskui artojus keliauja būriai gandrų.

E. Lazauskaitė priminė nemažai senolių prietarų apie gandrus: „Jeigu pirmą kartą gandrą pamatysi skrendantį, vadinasi, tau labai seksis darbai. Jeigu pamatysi gandrą tupintį, tai viskas bus po senovei. Gandras gali išpranašauti orą: jeigu jis savo lizde nerimsta, plazdena sparnais, kiša galvą po sparnu, tai lauk audros, o prieš lietų gandras visada išeina varlinėti“.

Anot muziejaus darbuotojos, nuo senovės sakoma, kad niekada gandralizdžio nebus toje sodyboje, kurioje gyvena blogi žmonės: „Jeigu tave ištiks bėda ir ieškosi nakvynės, eik į tą sodybą, kurioje pamatysi gandralizdį“.

„Gandralizdžio pagrindą sukaldavo iš medinių karčių, o kartais būdavo keliamos ir senos akėčios arba senas vežimo ratas. Jeigu keldavo senas akėčias, jas įtaisydavo ant kluono stogo ir sakydavo, kad tam ūkininkui labai gerai derės javai ir tais metais jis turės pilnus aruodus. O jeigu jis ruošdavosi į kelionę, tai įkeldavo vežimo ratą“, – pasakoja E. Lazauskaitė.

Iš žiemojimo vietų gandrai parskrenda kovo 25-ąją – tą dieną švenčiamos gandrinės

Per gandrines paukščiai lizdų nesuka

Iš žiemojimo vietų gandrai parskrenda kovo 25-ąją – tą dieną švenčiamos gandrinės.

„Pati šventė buvo labai linksma, nežiūrint, kad tai buvo gavėnios laikas. Tai didžiulė šventė ne tik kaimiškame, liaudiškame mūsų kalendoriuje, bet tai yra ir bažnytinė šventė. Pavadinimas blovieščiai yra kilęs iš slavų kalbos ir tai reiškia gerąją žinią. Būtent tą gerąją žinią, kad Marijai buvo apreikšta, jog ji būsianti Dievo motina.

Liaudiškame kalendoriuje tą gerąją žinią, kad ateina pavasaris, praneša gandras. Sakoma, kad tai tokia didelė šventė, jog tą dieną paukščiai lizdų nesuka ir žmonės jokių ūkiškų darbų nedirba. Laukdamos gandrų, tądien šeimininkės kepdavo pyragėlius – ne bet kokius, bet iš įvairiausių javų, kurie prieš pavasarį buvo likę. Juos rupiai girnomis sumaldavo, paruošdavo tokį kratinį ir kepdavo vadinamus gandro pyragus arba bandeles“, – gandrinių šventės subtilybes atskleidė E. Lazauskaitė.

Lrt.lt
Komentarai
Temos Gandras
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min