Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šventinės nuotaikos Lauksargių senelių namuose: giesmės apie Kalėdas ir dainos apie mirtį

Zofija (dešinėje)
Margaritos Pūdžiuvienės ("Tauragės kurjeris") nuotr. / Kaip sako Zofija (dešinėje), labai smagu dainuoti Lauksargių globos namų ansamblyje „Žarija“, tačiau nuo tada, kai sušlubavo ansamblio lyderės Valerijos širdis, dainuoti susiburiama vis rečiau.
Šaltinis: TAURAGĖS KURJERIS
0
A A

Kaip Kalėdas sutinka senelių globos namų gyventojai? Gal išvažiuoja švęsti į mylinčias šeimas? Kiek kojinių primezgė anūkams dovanų? Tikėjausi to pasiteirauti Lauksargių globos namuose gyvenančių senelių. Apsilankymas pakrypo netikėta linkme: seneliai vietoj kalėdinių giesmių ėmė mane šiurpinti dainomis apie mirtį, labai linksmai dėstė apie liūdną savo dalią ir stebino sugebėjimu per kuo trumpesnį laiką gauti taip trokštamo, nors ir svetimo, darbo reikalais į globos namus užsukusio žmogaus, dėmesio.

Kaip pasakojo Petras Zėringis, Lauksargių globos namų direktorius, senelius kasmet lanko įvairių ugdymo įstaigų vaikai, Tauragės katalikių moterų draugija, rajono savivaldybės atstovai, Lauksargių parapijiečiai. Atveža vaišių, surengia pasirodymus. Globos namuose yra moterų ansamblis „Žarija“, kuris koncertuoja įvairių globos namų švenčių progomis, tad Kalėdos vienaip ar kitaip švenčiamos. Kūčių vakarą seneliams direktorius sakė išdalinsiąs neseniai vaikų lopšelio-darželio „Kodėlčius“ atvežtus kepinius, o kitą dieną bus pagerinti kalėdiniai pietūs.

Po pokalbio su direktoriumi apie švenčių sutikimą jų įstaigoje buvau patikėta guvios, nors su pakeistais abiem klubo sąnariais, linksmų akių močiutės globon. Koridoriumi įsibėgėjome globos namų koplyčios link pažiūrėti jos pinto Advento vainiko. Kad skauda sąnariai, Zofija prisiminė tik baigdama pereiti koridorių – skubėjo parodyti savo kūrinį.

– Va šitas dvi žvakes sudeginome per praėjusias savaites, šitas sudeginsim per šias savaites, nesvarbu, ar atvyks kunigėlis, ar ne, – aiškino močiutė, čiupinėdama prie altoriaus padėtą vainiką.

Niūrokoje, prieblandos gaubiamoje koplytėlėje seneliai renkasi kas savaitę. Atvykstantis kunigas aukoja mišias. Kaip supratau vėliau, giedoti seneliams pamaldų metu – viena didžiausių pramogų.

Kankorėžius ji buvo apipurškusi blizgučiu, ant žalių šakų raudonavo dirbtinės gėlės.

Niūrokoje, prieblandos gaubiamoje koplytėlėje seneliai renkasi kas savaitę. Atvykstantis kunigas aukoja mišias. Kaip supratau vėliau, giedoti seneliams pamaldų metu – viena didžiausių pramogų.

Zofija mane lydi pas savo draugę Valentiną. Neseniai etnografės Lijanos Kiltinavičienės išleistame Tauragės krašto dainų kompaktiniame diske yra ir jos daina.

– Aš – Žagelienė Valentina. Taip, taip – kompaktiniame diske yra mano „Aušta švinta aušružėlė“, – raportavo rausvais trumpai kirptais plaukais močiutė man įžengus į troškų jos kambarį.

Ant sienos kabo įrėminta senovinė nuotrauka. Jauna moteris su balalaika – jos motina. Valentina sako, jog etnografei patikusią dainą ji išmoko iš motinos, o dainuodavo su savo sese. Visa šeima buvo dainingi. Žinojo daug liaudies dainų ir savų prikurdavo.

– Bereikal, močiute, mane auginai, bereikal mažutėlio nenuskandinai. Aš būčiau ten nardęs kaip marių žuvis. Aš būčiau žydėjęs kaip bijūnėlis, – netikėtai niūria daina pasakojimą apie šeimą iliustruoja močiutė.

Kambaryje stoja tyla. Padainavusi Valentina nusišypso. Zofija stovi, sudėjusi delnus, prie lovos. Negali atsisėsti – sąnariai, kaip ji sako, sulūš. Šalia lango, nusukusi veidą, į tolius žvelgia pas Valentiną į svečius užsukusi kaimynė. Mėgindama užmegzti pokalbį, iki šiol tylėjusios kambario draugės teiraujuosi, ar ji mėgsta dainuoti. Į grindis nudelbusi žvilgsnį, ji karčiai prabyla:

– Neturiu prasmės dainuoti aš. Tėvai, brolis mirę. Aš nieko neturiu. Mano gyvenimas – ne gyvenimas, o kančia.

– Neturiu prasmės dainuoti aš. Tėvai, brolis mirę. Aš nieko neturiu. Mano gyvenimas – ne gyvenimas, o kančia.

– Plaukia juodas debesis, kol pavirsta į garus – žmogus vargsta šiam pasauly, kol nueina į kapus, – linksmai užtraukia Zofija, visą slogią nuotaiką paversdama tragikomedija.

Regis, moterims pokalbiai ir dainos apie mirtį – kaip anekdotai apie blondines: kartais nebežinai, ar verkti, ar juoktis.

Kreipiu pokalbį Kalėdų link. Visgi atvykau su intencija perteikti šventines senelių nuotaikas. P.Zėringis, Lauksargių senelių namų direktorius, pasakojo, kad prieš Kalėdas Senelius turėjo lankyti rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius ir Kalėdų seneliu persirengęs Alvydas Lapinis, UAB „Dunokai“ direktorius. Klausiu, ar močiutėms patiko šis Kalėdų senelis pernai, nes jis į Lauksargių globos namus atvyksta nebe pirmą kartą.

– Patinka patinka. Mums visi, kas atvažiuoja, patinka, – nė nemirktelėjusi atsako Zofija ir vėl linksmai nusišypso.

– Ar tas, kur su meru atvyksta? Man jis labai matytas, tik neprisimenu, kur, – susimąsto Valentina.

Zofija skubiai paaiškina, kad jos draugei šlubuoja atmintis, nes jai jaunystėje galvą karvė sutrenkė. Abi papildydamos vieną kitą ima aiškinti, kaip tai nutiko.

– Va, aš, žinokit, daug ką pamirštu. Bet nepamiršau savo mokyklos laikų eilėraščio, tokio linksmo. Per „Versmės“ renginį (senelių namuose lankėsi ir koncertavo „Versmės“ gimnazistai) aš jį padeklamavau, tai visi juokais netvėrė. Ar juokingas buvo eilėraštis? – klausia ji Zofijos.

– Ne, – guviai, ir, kaip jai įprasta, linksmai atsako Zofija. Ir nusišypso.

Valentina nė kiek neįsižeidusi klausia, ar aš noriu išgirsti eilėraštį.

Išklausau močiutės eilėraščio, dar pakalbinu prie lango sėdinčią paniurėlę, išklausau Valentinos pasakojimo apie tai, kaip jos tėvas vokietis Johnas Boras Jonu Bėra tapo,

Išklausau močiutės eilėraščio, dar pakalbinu prie lango sėdinčią paniurėlę, išklausau Valentinos pasakojimo apie tai, kaip jos tėvas vokietis Johnas Boras Jonu Bėra tapo, kelis kartus pritariu Zofijos teiginiui, jog juokas gydo, ir kiek daug senelių namų gyventojai praranda tingėdami, kaip ji sako, eiti į renginius.

Dar keliolika minučių praleidžiu Zofijos draugės Valerijos iš Telšių kambaryje klausydama, kaip jos gieda apie Mariją, dvi giesmes apie Kalėdas ir vieną, žinoma, apie mirtį. Valerija prieš fotografuojant akinius storais stiklais pasikeičia į „išeiginius gražiuosius“, parodo nuotrauką, kurioje ji įsiamžinusi su Lauksargių seniūnu, o Zofija papasakoja, kaip visi apsilankiusieji galvoja, kad greta Valerijos stovi buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas, nes vyrai, jos manymu, labai panašūs.

Jos išlydi mane stovėdamos tarpduryje, kelis kartus pasako ačiū. Ir aš jaučiuosi padariusi kažką ypatingo.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min