Merginos filmą susuko būdamos vos 18-os, kai dar mokėsi mokykloje, pastarasis buvo kuriamas kaip „Skalvijos“ kino akademijos diplominis darbas. Tapimas nominantėmis pačioms Marijoms buvo netikėtas, tačiau merginos neslepia – laimėti būtų smagu.
Kaip kilo idėja filmui?
M.S. Iš tiesų ši idėja kilo prieš du metus, kai mes su Marija buvome Bristolyje. Tada dar nebuvom tokios geros draugės, tačiau ten labai susidraugavome, kartu darėme tokį trumpą filmuką... Žodžiu, paskutinę naktį viešbutyje, kuriame gyvenome viename kambaryje, nusprendėme padaryti filmą. Žinojome, kad tai turėtų būti vieno žmogaus istorija naktį. Iškart tą pačią naktį pasidarėme kelis bandymus, šiek tiek pafilmavome. Tada ir liko toks susitarimas – padaryti filmą kartu. Praėjo gal pusė metų, kai reikėjo pradėti daryti diplominius darbus „Skalvijos“ kino akademijoje, ir mes su Marija nutarėme įgyvendinti idėją.
Kai filmavote „Paskutinį žmogų, su kuriuo aš kalbėjau“, buvote vos 18-os, tačiau jūsų filme vaidino profesionalūs aktoriai. Ar buvo sunku prisikalbinti žinomus aktorius vaidinti nežinomų moksleivių filme?
M.K. Tai ir yra geriausia – visiškai ne. Tiek Marija Korenkaitė, tiek Sergėjus Ivanovas perskaitė scenarijų, pagalvojo, tačiau sutiko noriai. Nors mes ir nebuvome patyrusios, jie su mumis elgėsi ir bendravo labai gražiai.
M.S. Kas mane iš tiesų nustebino, tai labai profesionalus aktorių požiūris – jie negalvojo „ai, čia jauni žmonės, tai dirbsime puse kojos“. Aktoriai išanalizavo mūsų idėją ir tas jautėsi. Dirbti su tokiais žmonėmis mums – didelė patirtis.
Režisuoti filmą – sunkus darbas. Vieną filmą režisavote dviese. Nebuvo konfliktų?
M.S. ir M.K. Ne!
M.K. Problemų, be abejo, buvo, tačiau konfliktų išvengėme, nes apie viską galvojome panašiai – ir apie aktorius, ir apie repeticijas, ir apie filmavimus. Aš galėdavau pradėti sakinį, Marija galėdavo jį pabaigti. Visada norėdavome pasakyti tą patį, abidvi šitą filmą matėme vienodai.
Esate vienintelės „Skalvijos“ kino akademijos moksleivės, nominuotos „Sidabrinėms gervėms“. Kokių pasiekimų turi kiti akademijos atstovai?
M.S. Moksleiviai dalyvauja daugelyje konkursų, dažnai siuntinėja savo darbus į juos. Dabartinė „Skalvijos“ politika – siųsti akademijos moksleivių darbus į įvairius festivalius, nebūtinai itin žinomus. Manau, tie darbai yra matomi ir vertinami.
Kaip nutarėte pateikti paraišką „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams?
M.K. Ją padavė mūsų „Skalvijos“ kino akademijos koordinatorė Ieva. Pačios, matyt, nebūtume padavusios.
M.S. Paduoti paraišką pačioms mums atrodė nekuklu ir... tiesiog nerealu.
Kaip sužinojote, kad esate nominuotos „Sidabrinėms gervėms“?
M.K. Tai buvo visiškas šokas. Kai Marija paskambino man, norėdama pranešti naujieną, buvau Anglijoje. Klykėme į telefono ragelį, negalėjome patikėti.
M.S. Buvo vėlus vakaras, ketinau eiti miegoti, kai nusprendžiau užsukti į „Facebooką“. Žiūriu, draugai rašinėja visokiausius sveikinimus, nieko nesupratau. Tada pasižiūrėjau, kad esame nominuotos. Pradžioje pamačiau tik vieną nominaciją, paskambinau Marijai, pokalbio metu pastebėjau, kad esame nominuotos dar dviems! Buvo tiek daug klyksmo...
Esate nominuotos trijose nominacijose. Tikitės pergalės?
M.K. Taip, visų trijų (juokiasi). Yra nominacijų, kurias nugalėti tikimės, yra tokių, kurių ne. Pavyzdžiui, laimėti „studento darbo“ nominacijoje yra realu, tačiau gauti apdovanojimą už scenarijų, matyt, nelabai.
M.S. Stengiamės nespėlioti. Kaip bus, taip. Jei pasiseks – labai džiaugsimės. Be abejo, pergalės tikimės.
Kaip vertinate konkurentus?
M.S. Vertiname gerai, tačiau visi filmai yra labai skirtingi. Tarkime, „geriausio studento darbo" nominacijoje varžosi nesuderinami filmai – vienas yra dokumentisnis, o mūsų, pavyzdžiui, vaidybinis. Dėl to sunku lyginti.
Pasvarstykime, kas būtų, jei laimėtumėte. Esate dviese, gervė viena. Kaip dalintumėtės?
M.K. Kadangi esame laimėjusios „Skalvijos“ apdovanojimą ir tarėmės su Marija, kad kas kažkiek laiko juo keisimės, o jis vis dar stovi jos namuose, tai, manau, kad Marija pasiimtų ir šitą. Gal kada nors turėsim kur nors ką nors, kur galėsim laikyti savo apdovanojimus.
Režisūros mokotės Lietuvoje. Kodėl nepasirinkote studijų užsienyje?
M.K. Menas – toks dalykas, kurį kurdamas turi žinoti, kam jį kuri. Suprantame Lietuvą, žinome, kas čia vyksta. Kitur vargu, ar suprastum.
M.S. Išvykęs bet kokiu atveju esi svetimšalis. Norime būdamos čia kurti apie tai, kas mums aktualu, svarbu. Aš jokiais būdais nenorėčiau išvykti.
Ateityje režisuosite kartu ar po vieną?
M.K. Manau, kad po viena, tačiau kartu kada nors ką nors tikrai padarysime.
M.S. Būtinai!
Turite bendrų planų ateičiai?
M.S. Turime. Dar per anksti kažką sakyti, tačiau šįsyk norėtume sukurti kažką tamsesnio, realesnio.
