Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursui: kaip mes radome Beržų alėją

IMG_5650
Beržų alėja
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kartu su seserimi atostogaujame sodyboje netoli Vilniaus. Šiandien išaušo labai gražus rytas, tad nusprendėme geriau susipažinti su sodybos apylinkėmis. Buvome girdėjusios kaimynus kalbant, jog už keleto kilometrų yra beždžionių tiltas, vedantis į kaimelį kitapus Neries. Taigi susitepame keletą sumuštinių, sėdame ant dviračių ir pasukame vietinių gyventojų nurodyta kryptimi.

Gerai pažįstamu takeliu įvažiuojame į miškelį, kuriame kiekvieną rudenį grybaujame. Nesusitvardome nesustojusios ir neapsižvalgiusios aplink, gal ir dabar rasime keletą pasislėpusių baravykų? Prisimenu, kaip kartą mano draugė čia rado sumaniai po paparčiu pasislėpusį 21cm skersmens šilbaravykį. Šio rekordo niekam nepavyko pagerinti.

Radusios keletą šilbaravykių ir kazlėkų, sėdame ant dviračių ir miname toliau. Besileidžiant nuo kalvos, mišką pakeičia pieva. Vienoje jos pusėje, pasislėpusi už keleto vešlių medžių, stovi apleista vila. Šis pastatas anksčiau priklausė kino studijai. Apeiname aplink. Iš šiaurės atsiveria nuostabus vaizdas: aukštas skardis, o apačioje dailų vingį daranti Neris.

Galbūt šiame ramiame gamtos kampelyje buvo filmuojamos kai kurios filmų scenos, gal čia poilsiaudavo kino studijos darbuotojai, o gal čia buvo sukurti žymių lietuviškų filmų scenarijai? Šiaip ar taip, dabar vila aiškiai apleista. Neužsibūname ir keliaujame toliau. Prieš vėl įsukant į mišką pakely pamatome tris dailias kaimo sodybas. Aplink verda darbas: ravimi daržai, nuimamas ankstyvasis derlius, pjaunama žolė, grėbiamas šienas...

Įvažiavus į mišką, akį patraukia tankiai suaugę lazdynai. Ant jų pilna riešutų, bet dar neprinokusių. Miname tolyn... Staiga tankius krūmokšnius ir netvarkingai suaugusius medelius pakeičia keletas milžiniškų ąžuolų. Negalime atsistebėti, kokie jie aukšti ir platūs. Norime geriau juos apžiūrėti, tačiau mus užpuola didelis įniršusių ir alkanų uodų būrys. Greitai paliekame ąžuolus, gindamosi nuo įkyrių „priešų“.

IMG_5654
Senas lieptas

Staiga pasijuntu tarsi išpuoselėtame parke: abipus tako beveik vienodais atstumais suvešėję šimtai beržų. Pasižiūriu į viršų, dangaus beveik nematyti. Tik kai kur gali išvysti ryškiai mėlyną plotelį. Viską užstoja beržų viršūnės, pasvirusios virš tako. Nusprendžiame šią vietą pavadinti „Beržų alėja“. Čia taip gera, kad vos prisiverčiame keliauti toliau.

Pervažiavusios alėją  suprantame, kad važiuojame teisinga kryptimi, nes mums kelią pastoja upelis. Narsiai, viena kitą aptaškydamos, pervažiuojame per jį. Čia lapuočių mišką pakeičia nuostabus pušynas.  Aplink vien tik šviesiai žalios samanos ir dangų remiančios pušys. Pasukame į mažytį, stačiai žemyn besileidžiantį takelį. Pagaliau ir kelionės tikslas! Pasiekiame visą sukrypusį beždžionių tiltą.

Prieš išvažiuojant iš sodybos galvojome jį pereiti ir dar pasižvalgyti kitapus Neries, tačiau dabar matant tiltelį, tik šiurpas nukrečia apie tai pagalvojus. Reikėtų pereiti per vienur apipuvusias, kitur beveik nesilaikančias lentas. Nusprendusios nerizikuoti gyvybe, susėdame ant Neries kranto pavalgyti. Pasistiprinusios pasukame atgal, mūsų vasarnamio link.

Ši kelionė man paliko neišdildomų įspūdžių. Norėčiau ją dar ne kartą pakartoti. Įdomu, ar dar niekas neiškirto „Beržų alėjos“, ar dar stovi galingieji ąžuolai, ar nenugriuvo beždžionių tiltas? Aš tikiuosi, jog dar daug žmonių galės pasigrožėti šiuo Lietuvos kampeliu.

Komentarai
Temos Dviratis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min