Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursui: kelionė dviračiu pajūryje

Kelionė dviračiu pajūryje
15min.lt skaitytojo Artūro Demidovo nuotr. / Kelionė dviračiu pajūryje
0
A A

Praėjusios vasaros pabaigoje su keliais draugais nuvykome į pajūrį praleisti atostogų. Norėjosi bent kelioms dienoms pabėgti nuo miesto triukšmo bei žmonių, tad keliese nutarėme keliauti prie jūros. Susikrovėme daiktus, susipakavome dviračius ir išvykome.

Norėjome aktyviai praleisti laiką bei aplankyti kelias įdomesnes vietas. Pailsėję kitą dieną susiruošėme į iškylą. Mūsų išvyka užtruko daugiau nei pusę dienos, kadangi startavome ryte, o namuose parsiradome vakare su nuotykiais.

Taigi nulėkę iš Palangos į Klaipėdą bei ten pasistiprinę, grįžinėjome atgal. Pakeliui užsukome į Nemirsetą, kadangi ne visi iš mūsų yra ten buvę. Važinėjomės gerai išasfaltuotais miško takais. Kadangi tarp penkių keliautojų buvome du vyrukai, tad teko gana dažnai raginti merginas važiuoti greičiau. O, kaip žinia, merginos niekada neskuba – apžiūrinėjo vos ne kiekvieną krūmelį, dažnai sustodavo pailsėti ar šiaip pakvėpuoti grynu oru. Taip bevažinėjant bei valydant savo plaučius nuo miesto dulkių, merginos staiga šalia miško tarp medžių kažką pamatė.

Aišku, buvo labai smalsu pažiūrėti iš arčiau, todėl visi sustojome ir jos, suguldžiusios savo dviračius, nuėjo apžiūrėti įdėmiau. Vaikinai liko stovėti prie dviračių. Už kelių minučių merginos pradėjo kviesti mane, kad prieičiau arčiau. Taigi palikome savo dviračius ir mes bei nuėjome pasižiūrėti, kad gi joms sukėlė tokį nerimą. Tiesą sakant, matyt, ne veltui pasakojamos legendos apie moterišką nuojautą :) Taigi priėję pamatėme gulintį ežį. Galinė ežio letena buvo perverta į metaliniu strypu. Letena kraujavo. Iš sukrešėjusio kraujo buvo aišku, kad tai jam nutiko jau prieš kurį laiką. Žinoma, vaizdelis buvo ne iš maloniųjų. Tuo labiau, laikydamas ežį rankose, nežinojau, ko iš jo galima tikėtis, kadangi bijojau, kad jis nepradėtų savęs ginti, taip apkandžiodamas mane.

Tuo metu, kai mes buvome apstoję sužeistąjį ir svarstėme, kaip tai jam galėjo nutikti, šalimais važiavęs sunkvežimis pervažiavo mano dviratį. Nukentėjo galinis ratas, diskas, žvaigždės, sulankstyti stipinai, šakė. Tai pamatęs aš iš karto nubėgau apžiūrėti ir įvertinti padarytos žalos savo dviračiui, draugams palikęs prižiūrėti mūsų nuskriaustąjį draugą. Pravažiavęs sunkvežimis net nesustojęs nulėkė tolyn. Baisiai supykau. Tuo metu pykau ir ant sunkvežimio vairuotojo, ir ant merginų, kurios mane įvėlė į visą šitą istoriją, ir, žinoma, suluošintam miško žvėreliui simpatijų nejaučiau. Dviratį įsigijęs buvau prieš daugiau nei metus. Tačiau nebebuvo kur trauktis ir teko greitai mąstyti kaip išsisukti iš susidariusios padėties. Likome penki nuotykių ieškotojai su keturiomis transporto priemonėmis. Ir dar su sužeistu miško gyventoju.

Sugrįžau prie savo kompanijos, išlaisvinome ežį iš spąstų. Pasitarę nusprendėme, kad keliausime į namus visi. Tik beliko sugalvoti, kaip susipakuoti, kad nieko nepaliktume. Taigi viena iš merginų paėmė sužalotą ežiuką (nutarėme ieškoti veterinarijos gydyklos). Vaikinas paėmė mano dviračio rėmą, nuo kurio aš nuėmiau abu ratus, kad rėmas mažiau svertų ir būtų lengviau jį vežti. Dviems merginoms į rankas įteikiau po ratą. Tą merginą su sužeistu ežiuku pasodinau ant viršutinės rėmo dalies. Taip „susipakavę“ pratęsėme mūsų kelionę. Atsimenu, kad tuos kelis kilometrus iki namų važiavau sukandęs dantis. Buvo labai nepatogu minti pedalus, kadangi reikėjo išvengti nuolatinio baksnojimo keliais merginai į nugarą, kuri sėdėjo priešais mane ant rėmo ir laikė ežiuką. Šią atkarpą atsimenu, kaip vieną sunkiausių mano kelionių dviračiu :) Be to, pro šalį pravažiojantys bei signalizuojantys automobiliai papildomų jėgų bei ūpo taip pat nepridėjo. Atrodė, kad kelias namo niekada nesibaigs.

Šiaip ne taip pasiekėme tikslą – miestelį. Reikėjo greitai reaguoti, kadangi dabar jau norėjome kuo greičiau padėti mūsų laukiniam draugui. Puolėme skambinti trumpaisiais informacijos numeriais, kad sužinotume, kur yra artimiausia veterinarija. Dvi merginas su vaikinu bei sugadintu mano dviračiu išsiuntėme namo, o mes likusieji keliavome į veterinariją. Nesunkiai radome nurodytą adresą. Tačiau visa laimė, kad gydykla dar veikė, kadangi iki uždarymo pabaigos buvo telikę vos dvidešimt minučių.

Veterinaras, pamatęs mūsų „augintinį“, labai nustebo ir pasakė, kad ežiukai jo gydykloje ypatingai reti svečiai. Tada mes jam papasakojome visą istoriją. Be abejo, nepraleidau progos pasiguosti dėl savo apynaujo dviračio patirtos žalos. Į tai jis atsakė trumpai: „už gerus darbus atlygina“. Taigi veterinaras sutvarstė ežio leteną bei suleido antibiotikų. Simboliškai sumokėjome už atliktą procedūrą, atsisveikinome ir jausdami vidinį pasitenkinimą patraukėme namo. Pakeliui užsukome į parduotuvę nusipirkti kačių maisto (veterinaro patarimu) mūsų naujajam draugui pamaitinti. Kelias dienas kol buvome prie jūros, ežys gyveno su mumis. Merginos labai juo rūpinosi, prižiūrėjo, maitino. Vaikinų darbas buvo atnešti jam maisto iš parduotuvės :)

Paleidome jį paskutinę mūsų atostogų dieną. Nuėmėme tvarstį bei sutepėme jodu. Atrodė, kad žaizda visiškai sugijo. Pavažiavę kiek atokiau nuo miesto šurmulio, miške su juo atsisveikinome ir palydėjome.

Taip ir baigėsi mūsų trumpas nuotykis ir pažintis su miško gyventoju.

Komentarai
Temos Dviratis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min