Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Antuanas Žadeikis: „Neregių gyvenimas gali būti labai kokybiškas“

Antuanas Žadeikis
Artūro Staponkaus nuotr. / Antuanas Žadeikis
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ilgametis fizikos bei matematikos mokytojas, šių mokslų entuziastas Antanas Žadeikis neteko regėjimo dar vaikystėje. Tačiau negebėjimas matyti jam nesutrukdė siekti laimėjimų ir prasmingai gyventi. Jis sukūrė daugybę fizikos bei chemijos prietaisų, originalių vaizdinių priemonių, tapo ne tik neregių, bet ir gebančių matyti autoritetu.

– Kada ir dėl kokių priežasčių netekote regėjimo?

– Regėjimo netekau 1963 metais, būdamas vienuolikos metų. Nelaimingai pasibaigęs įvykis nutiko kūrenant iš namo kiemo surinktas skiedras ir šiukšles. Prisimenu, kad ant akmens pasidėjęs didelį puodą kūriau laužą. Norėjau užkurti kuo didesnį. Vėliau radau kažkokią dėžę su dažais, ją įmečiau į ugnį ir, kai pradėjau maišyti, kažkas sprogo. Aplink pasipylė daugybė skeveldrų ir mane sužalojo.

Iš pradžių su šia mintimi niekaip negalėjau susitaikyti. Pasakiau mamai, kad daugiau nebenoriu gyventi.

– Kaip reagavote į žinią, kad daugiau niekada nepraregėsite?

– Iš pradžių su šia mintimi niekaip negalėjau susitaikyti. Pasakiau mamai, kad daugiau nebenoriu gyventi. Perspėjau, jog kai išeisiu iš ligoninės, manęs daugiau nebebus. Artimieji, išgirdę šią žinią, labai dėl manęs išgyveno, manė, kad juos ištiko katastrofa. Tuomet galvojau, kad nebėra prasmės gyventi, labai jaudinausi dėl savo ateities, maniau, kad tapsiu nebereikalingas.

Situacija pasikeitė, kai man paaiškino, kad po atliktų operacijų galbūt vėl galėsiu matyti. Ta žinia man suteikė vilties ir stiprybės nepasiduoti.

– Kurį veiksmą būdamas neregiu išmokote pirmiausia?

– Kai dar gulėjau ligoninėje, kažkas man padovanojo žaislinį troleibusą. Tad pirmasis mano veiksmas buvo bandymas jį prisukti ir gulint lovoje jį pastumdyti. O tokių paprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip apsirengti, išmokau vėliau.

Baisiausia būdavo, kai man vaikštant kieme kas nors į pilvą suduodavo. Tuomet patirdavau tikrą nežinomybę, galvodavau, ar žengdamas žingsnį toliau nesulauksiu dar vieno.

Sunkiausia buvo, kai reikėjo išmokti orientuotis aplinkoje ir nueiti iki miesto. Seserims tekdavo vesti mane už rankos. Kai vesdavosi per pievas, viskas būdavo gerai, bet mieste manęs pradėdavo gėdytis. Labai supykdavo, jei netyčia užmindavau ant kojos – sakydavo, kad taip draskau batus.

– Kaip į tai reagavo bendraamžiai? Ar neužgauliojo?

– Daugiausiai užgauliojimų patyriau mokydamasis aklųjų mokykloje. Prasivardžiavimas – dar niekis.

Baisiausia būdavo, kai man vaikštant kieme kas nors į pilvą suduodavo. Tuomet patirdavau tikrą nežinomybę, galvodavau, ar žengdamas žingsnį toliau nesulauksiu dar vieno.

Vėliau įsigudrinau ir pradėjau ieškoti sąjungininkų. Žinoma, tai padaryti nebuvo labai lengva. Geriau matantys ir dar visiškai nepraradę regėjimo mieliau žaisdavo su kitais žaidimus, o ne vaikščiodavo su manimi. Vis dėlto man pavyko susidraugauti su dar vienu neregiu ir toliau su juo prieš kitus kovojome dviese.

– Papasakokite apie dabartinį savo gyvenimą. Kokius veiksmus jums atlikti vis dar sunku?

Vis dėlto man pavyko susidraugauti su dar vienu neregiu ir toliau su juo prieš kitus kovojome dviese.

– Buityje su dideliais sunkumais nesusiduriu. Sugebu ir duris sutvarkyti, ir vinį įkalti, ir valgyti pasigaminti. Sunkiausia, kai gaminant techninę įrangą reikia kokią nors detalę tiksliai išmatuoti ir ją įmontuoti. Tuomet mano didžiausia pagalbininkė būna žmona. Žinoma, yra dalykų, kurių niekada negalėsiu gerai atlikti, pavyzdžiui, nudažyti sienų.

– Ar sulaukiate aplinkinių pagalbos?

– Svetimi žmonės man kartais padeda. Dažniausiai, kai reikia pereiti per gatvę. Tačiau į pagalbą dažniau atskuba moterys, vyrai ne tokie pastabūs. Kai paklausiu, kokio maršruto atvažiuoja autobusas, visada atsako. Kai kurie jų ir į autobusą įlipti padeda.

O namo bendruomenės nariai mano neregystės visai nepastebi. Elgiasi kaip su matančiu, nes žino, kad aš ir į rūsį galiu vienas nueiti, ir ką nors laiptinėje suremontuoti. Šiaip kitų pagalbos man nelabai ir reikia. Tikroji mano pagalbininkė yra žmona, būtent ji – mano gyvenimo ramstis.

– Kokias knygas skaitote? Ar netrūksta literatūros Brailio raštu?

Buityje su dideliais sunkumais nesusiduriu. Sugebu ir duris sutvarkyti, ir vinį įkalti, ir valgyti pasigaminti.

– Dažniausiai skaitau mokslinę literatūrą. Domiuosi fizikos, chemijos, astronomijos mokslais. Taip pat mokslininkų autobiografijomis. Grožinės literatūros pasiimu iš bibliotekos. Ten audioįrašų netrūksta.

Tuo tarpu periodinių leidinių Brailio raštu beveik nėra. Anksčiau bent normaliai buvo galima paskaityti leidinį „Mūsų žodis“, tačiau dabar jo kokybė labai suprastėjusi. Pakeistos kelios raidės. Jos žymimos kitokiais taškiukais, dėl to tekstą labai sunku skaityti.

Taip pat norėtųsi, kad Brailio raštu būtų išspausdinta natų knyga. Daug neregių muzikuoja, todėl jiems tokia knyga labai praverstų. Nuvykęs į aklųjų suvažiavimą sukėliau didelį triukšmą, bandžiau atkreipti aplinkinių dėmesį į šią problemą, bet nieko nepešiau. Kreipiausi į vietinį aklųjų centrą, ten man pasakė, kad spausdinimui trūksta lėšų ir kad niekas natų knygos neskaitys.

Vis dėlto manau, kad jie tik taip teisinasi, tiesiog ten niekas nenori šios problemos spręsti.

– Ar senasis Brailio raštas nyksta?

Mokyklose dėsčiau matematiką ir fiziką. Taip pat mokykloms gaminau įvairius technikos prietaisus, skirtus mokiniams naudotis per fizikos pamokas.

– Dabar Brailio lentelėmis niekas neberašo. Viskas atliekama specialiomis mašinėlėmis, tačiau aš ja nesinaudoju, nes mašinėlė kelia didelį triukšmą. Stengiuosi Brailio raštą populiarinti kitais būdais. Neseniai mūsų name vyko bendrijos narių susitikimas. Mane išrinko susirinkimo sekretoriumi. Todėl man teko rašyti protokolą. Buvo labai sudėtinga tai daryti, nes man reikėjo išklausyti kiekvieno nario pasiūlymus ir juos kruopščiai, ir greitai užrašyti.

Tačiau kai viską užrašiau, buvau labai savimi patenkintas. Mano darbą įvertino ir aplinkiniai. Jie labai susidomėjo Brailio raštu, panoro patys jo išmokti. Galiu drąsiai teikti, kad tuomet Brailio raštas nors trumpam pakilo į aukštumas.

– Kaip užsidirbote duonai?

– Mokyklose dėsčiau matematiką ir fiziką. Taip pat mokykloms gaminau įvairius technikos prietaisus, skirtus mokiniams naudotis per fizikos pamokas.

Tačiau pagrindinė mano veikla buvo ir tebėra siekis ištaisyti matematikos ir fizikos mokslininkų padarytas klaidas. Skaitydamas fizikos vadovėlius klaidų aptinku daugiausiai. Pavyzdžiui, viename jų, buvo parašyta, kad Aleksandras Belas sukūrė telefoną, tačiau užmiršo paminėti faktą, kad jis veikia be elektros srovės. Aš nusprendžiau šį faktą įrodyti ir man tai pavyko. Įrodžiau, kad su išeikvota baterija galima įkrauti kondensatorių.

Tačiau pagrindinė mano veikla buvo ir tebėra siekis ištaisyti matematikos ir fizikos mokslininkų padarytas klaidas.

Siekdamas pademonstruoti fotoelementų veikimą, sukūriau specialų prietaisą, kuriam tereikėjo vieno tranzistoriaus ir vieno fotoelemento. Taip parodžiau, kad įmanoma sukurti prietaisą, atliekantį tokias pat funkcijas, kaip ir senieji, tik su mažiau detalių. Kitų mokslininkų padarytas klaidas taisau, nes taip siekiu, kad mokyklose vaikai nebūtų priversti mokytis netikslių teorijų ir be reikalo nekvaršintų sau galvos.

– Kaip ir kada kilo idėja parašyti fizikos vadovėlį?

– Kai dar dirbau Šiaulių Gytarių vidurinėje mokykloje laborantu, kolegos man pasiūlė aprašyti atliktus mokslinius bandymus. Pasitelkęs naujas priemones ir glaustas teorijas, stengiausi įrodyti, kad tranzistoriai, fotorezistoriai, diodai, saulės baterijos yra tos pačios sudėties ir veikia tuo pačiu principu. Paaiškinau, kad šviesa lūžta ne tik per lęšius ar prizmes, bet ir per paprastą lango stiklą bei kitus skaidrius kūnus.

Pats rašymas užruko trejus metus. Daugiausiai sunkumų sukėlė bandymas išvesti naują šviesos lūžimo dėsnio formulę. Ilgai bandžiau formulę pataisyti, bet vis nesėkmingai. Galiausiai nusprendžiau paprašyti pagalbos fizikos mokslų daktaro Vytauto Statulevičiaus. Jis man mielai sutiko pagelbėti ir formulę ištaisyti. Po to, kai nebeliko jokių nesklandumų, aš greitai pabaigiau bandymus aprašyti ir neilgai trukus skaitytojus pasiekė mano knygutė.

– Kokius prietaisus šiuo metu gaminate?

Naudoju specialius įrankius, kurie skleidžia tam tikrus garsus, pranešančius, ar viską atlieku teisingai.

– Stengiuosi padaryti radijo stiprintuvą, tvirtindamas tranzistorius, varžas ir kondensatorius, nenaudodamas lituoklio. Visi jie yra pritvirtinami medvaržčiais arba tiesiog prikalami vinutėmis. Taip yra daug lengviau ir paprasčiau, be to, veikimo kokybė išlieka ta pati, kaip ir dirbus lituokliu.

– Kaip jums pavyksta nematant konstruoti tokius prietaisus ir nesusižeisti?

– Naudoju specialius įrankius, kurie skleidžia tam tikrus garsus, pranešančius, ar viską atlieku teisingai. Taip pat yra tokie specialūs spaustuvai, kuriais naudojantis galima išpjauti taisyklingos formos fanerą ar pagaminti tam tikras detales.

– Ką planuojate veikti artimiausioje ateityje?

– Turiu svajonę išmokti naudotis kompiuteriu ir galbūt parašyti dar vieną knygą.

– Ką palinkėtumėte tiems, kurie tapę neregiais nusivilia gyvenimu?

– Ieškokite kitų neregių. Klausykitės jų patarimų. Domėkitės, kaip jie gyvena. Neregių gyvenimas gali būti labai kokybiškas, tiesiog reikia neprarasti motyvacijos, vilties ir nenustoti siekti savo tikslų.

Komentarai
Temos Aklumas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min