Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Arūnas Starkus: „Malonumas kainuoja“

Arūnas Starkus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Lietuvos someljė asociacijos prezidentas, vyno žinovas Arūnas Starkus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šią savaitę, baigiantis ketvirtadieniui, vidurnaktį bus atkimšti kasmetiniai jaunojo božolė (pranc. Beaujolais nouveau, – aut. past.) vyno buteliai. Artėjant šiai vyndarių šventei „15min“ kalbino Lietuvos someljė asociacijos prezidentą, „Vyno klubo“ įkūrėją Arūną Starkų. Jis papasakojo apie vyninių fenomeną Lietuvoje, butelio kainos ir kokybės santykį bei lietuviško vyno ateitį.

– Kada Lietuvoje gimė tradicija švęsti jaunojo božolė vyno šventę?

– Ta šventė sena. Kiek save atsimenu, bent minimaliai švęsdavome. Laimė, kad Lietuvoje turėjome vieno iš tos šventės iniciatorių vynų – Georges Duboeuf vynus, kurie laikomi vienais geriausių, gaminamų Božolė regione. G.Duboef savo laiku išpopuliarino šią šventę pasaulio mastu. Šis vynas į Lietuvą buvo atvežamas kasmet, tačiau stipresnis lūžis įvyko prie 6–7 metus. Tada Prancūzijos ambasada pradėjo organizuoti renginius – prancūzai patys paskatino šios tradicijos sukūrimą. Net tie, kuriems anksčiau jaunas božolė buvo nė motais, pradėjo lankytis renginiuose, suprato, kad yra proga švęsti. Patys prieš 6-erius metus į gatves važiavome su arkliais, su statinėmis, bandėme sukelti šurmulį. Šiandien, pavyzdžiui Vilniuje, tai jau yra masinis reiškinys.

– Kaip tinkamai atšvęsti tokią šventę? Juk ragaujant vyną, pasitaiko, kad žmonės nesustoja laiku.

– Deja, ta šventė yra tokia, šiek tiek panaši į išgertuves. Jaunas božolė – pats paprasčiausias vynas, padaromas greitai. Jį darant stengiamasi, kad skonis būtų priimtinas, jokios ypatingos elegancijos ir subtilumo, juk vynas dar rūgsta, tik tik supiltas į butelius. Tai džiaugsmo šventė – kad derlius nuimtas, pasibaigė darbai. Kaip lietuviai švęsdavo derliaus nuėmimą, taip ir prancūzai. Taip yra visame pasaulyje, ne tik Božolė regione. Tai vyndarių šventė, jos metu jie atsipalaiduoja. Ji tokia yra – daugiau džiaugiesi, mažiau mąstai.

Mes diegiame kultūrą, kad vynas turi būti siejamas su maistu. Tai nėra „gėrimo“ gėrimas. Visada reikia jį užkąsti.– Kiek vyno išgerti normalu, kad dar jaustum jo unikalumą ir skonį?

– Žmogus ir išgėręs taurę gali neprisiminti skonio – pasaulis taip padalintas, yra žmonių, kuriems niekas nerūpi. Gėrė alų, degtinę, dabar atėjo vyno laikotarpis... Mes diegiame kultūrą, kad vynas turi būti siejamas su maistu. Tai nėra „gėrimo“ gėrimas. Vyną gerti kaip alkoholinį gėrimą yra sunku. Su maistu jis geras, bet vienas per stiprus, per agresyvus. Visada reikia jį užkąsti. Jei turi vyno, reikia maisto. Jei sąryšis atsiranda žmogaus galvoje, jis atitolsta nuo šiaurietiškose kultūrose pastebimo reiškinio – gerti tam, kad gertum. Tik 10 proc. iš geriančių vyną pagalvoja, ką geria. Prasideda viskas nuo to, kad reikia skaityti etiketę, prisiminęs bent kokį dalykėlį, gali kurti savo skonių biblioteką. Žinoma, ne visi mąsto. Net ir duoną ne visi perka dėl skonio, nors valgo kasdien. Perka dėl kainos, spalvos. Ir su vynu taip pat, džiugu tik, kad mąstančių žmonių daugėja.

– Neretai taupumo sumetimais žmonės renkasi pigesnį vyną. Sklando kalbų, kad apie vyno kokybę galima spręsti, pavyzdžiui, pagal dugno išgaubtumą. Kaip iš tiesų išsirinkti gerą vyną už prieinamą kainą?

– Nėra jokių išorinių požymių. Nėra nė vieno. Aš 7-erius metus dirbu su vynu kiekvieną dieną ir esu paragavęs tūkstančius rūšių, tačiau nuvykęs į kitą šalį, kur kitokie pavadinimai, atsistojęs prieš lentynas aš lygiai taip pat esu nežinioje. Yra apytiksliai dalykai, bendros tendencijos. Tarkime, yra brangių regionų. Vynas iš Burgundijos ar Elzaso negali būti pigus. Ten žaliava brangesnė, dirva geresnė. Šampanas negali būti pigus, už 50 Lt nenusipirksi. Kitas reikalas – nuolaidos. Tokia „dovana“ reikia naudotis, tai teisingiausia. Pirkti pigų vyną, kurį tokį padarė vyndarys, gerokai rizikingiau. Nes tas pigumas skonio sąskaita, o nukainojimas yra daugeliu atveju nesusijęs su turiniu.

– Kai už tą pačią kainą siūlomas stalo ir rūšinis vynas, kuo jie skiriasi?

– Stalo ar rūšinis tokiu atveju nieko nereiškia. Tiksliau reiškia šiek tiek, bet ne tiek, kad būtų galima pajausti skonio skirtumą. Visos klasifikacijos, deja, yra truputį išsigimusios. Šiokia tokia kontrolė atsiranda ne 10 Lt lygyje, kur vynais lengva manipuliuoti, o perkant vyną už 50–100 Lt.

Perkant pigų vyną galbūt jis bus pagamintas iš tų vynuogių, kurios etiketėje parašytos, bet tai vienintelis dalykas. Stalo vynas – žemiausia kategorija, tiesa, tokio vyno nedaug. Kartais būna neparašyti nei metai, nei vynuogių rūšis, yra tik šalis ir abstraktus pavadinimas. Toks vynas rizikingiausias, nes gal jis 10 metų stovi lentynoje ir yra susenęs. Perkant pigius vynus, pagrindinė taisyklė – pirkti jaunesnius, kad jie nebūtų pasenę, nes jie greitai bręsta. Kalbant apie šalis, pigių vynų skonis yra panašus. Iki 14 Lt tiesiog perkamas vynas – raudonasis arba baltasis. Kuo didesnė kaina, tuo ryškesni vyno požymiai. Už 15–25 Lt galima atpažinti vynuogę, jau galima rinktis skonio savybes. Už didesnę kainą aiškėja šalis, regionas. Nenori mokėti daug – nereikia daug galvoti. Už 100 Lt yra apie ką pagalvoti ir pasidalinti įspūdžiais. Malonumas kainuoja. Kainos ir butelio turinio santykis tiesioginis.

– Per pastaruosius keletą metų, ypač Vilniuje, pridygo daugybė vyninių. Koks yra tikrosios vyninės apibrėžimas?

– Termino „vyninė“ kitose kalbose nėra. Gali būti vyno baras, vyno restoranas, bet vyninė reiškia vyno gamybos vietą, pavyzdžiui, angliškai – winery. Net jei nori pasakyti užsieniečiui, kad turime daug vyninių, privalai sakyti vyno barų ar kitaip. Galbūt kur nors yra kažkas panašaus, bet kad būtų toks judėjimas – nieko panašaus. Pavyzdžiui, Taline vyninių nėra. Yra restoranų, kurie turi gerus vyno meniu. Taip pat būna naktinių barų, kurių meniu yra vyno. Mūsų atvejis unikalus, bet tai nėra blogai. Anksčiau buvo alubariai, dabar vyninės. Buvo įprotis vienoks, dabar kitas. Pasaulyje dažniausiai yra tiesiog barai, neprisirišę prie vieno gėrimo. Taisyklės nėra, Lietuvoje, galima sakyti, ji kuriama.

– Jau ketverius metus turite vynuogyną. Ar esate pasigaminęs vyno? Kokia perspektyva apskritai laukia lietuviško vyno?

– Mano vynuogynas – tik kančia (juokiasi). Tai ne mano pagrindinis užsiėmimas, kuriam gimiau, bet tai leidžia suprasti žmones, kurie augina vynuoges. Vos tik atsirado judėjimas – Lietuvoje yra Nacionalinė vyndarių asociacija – nuo pirmo susirinkimo dalyvauju jos veikloje, važinėju pas žmones, kurie daro vyną iš vynuogių ar kitų uogų, vaisių. Galiu vertinti iš šalies.

Sunkiausia užsiauginti vynuogę, iš kurios būtų geras vynas.Viskas labai stipriai juda į priekį. Lietuvoje uogų būta nuo seno – serbentai, spanguolės. Tereikėjo pagaminti kokybišką vyną. Prieš trejus metus išties žmonės sau dažnai gamindavosi labai prastą ir užterštą, nusenusį vyną. Buvo tik vienas kitas kokybiškas, o dabar daugiau nei pusė. Vyndariai mokosi vieni iš kitų, nusiperka normalią įrangą. Vaisių, uogų vynų kokybė gerėja, tik jie jų negali pagal įstatymus parduoti. Su vynuogėm yra sunkiau, reikia užauginti, pripratinti mūsų klimate. Nuo seno yra gana stipri mokykla lietuviškų vynuogių veislių, Antano Gailiūno sukurtos: „Juodupė“, „Gailiūnė“, kitos. Išvesta apie 30 veislių. Dauguma jų valgomosios – jos mėsingos, tačiau iš jų sunkiai teka sultys, sunku išspausti. Bet žmonės šiek tiek vyno pasidaro. Dar yra Tado Ivanausko „Rastinukė“, kuri nebijo šalčių ir ligų, yra pusiau laukinė, auga ant namų sienų. Ji specifinio skonio, bet iš jos vyno gali rasti dažnuose namuose, nors ji ir laikoma prasta.

Sunkiausia užsiauginti vynuogę, iš kurios būtų geras vynas. Gaminti jau lyg ir atsiranda įprotis. Šiemet pamačiau, kad žmonės pradėjo pirkti vynuoges iš užsienio, kurios Lietuvoje gali gyventi, tokių yra ir pas mus vynuogyne prisodinta. Tiesa, skinti vynuoges galima pradėti, kai vynuogynui yra apie 4-erius metus. Pirmieji derliai tik tik pasirodo. Šiemet buvo palankūs metai ligoms, puviniui, miltligei, kurioms reikalinga šiluma ir drėgmė. Pamatėme, ką reiškia chemija – kas nenaudojo chemijos, neliko nė vienos sveikos uogos. Baigėsi visas entuziazmas. Lietuviškos veislės išliko, viena kita uoga tik susirgo. Taigi vyksta aktyvus mokymosi procesas – paaiškėjo, kad reikia ne tik sodinti, bet ir saugoti, purkšti, o įpročio dar nėra. Per 10 metų, matyt, kažkas išryškės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min