Šio restorano populiarumu abejoti netenka – vakarais jis pilnas net vidury savaitės, o norint papietauti, staliuką čia reikia užsisakyti iš anksto arba brautis per „baltųjų apykaklių“ gvardiją iš aplinkinių ofisų.
Nors nerimą man sukėlė išaugusios kainos ir jau maniau, kad dėl to turėsiu čia rečiau lankytis, bet nuomonę pakeičiau, nes gavau labai aiškų savininkės atsakymą, už ką mokama daugiau. Restonanas naudoja brangius produktus, kaštai auga, geriausius darbuotojus irgi reikia išlaikyti.
Gražią šeštadienio popietę nusprendėme su šeima dar kartą nueiti į „Lauro lapą“, nes, jei atvirai, sunku sugalvoti, kur dar nueiti, kad būtų malonu ir gera. Kaip visada, mus pasitinka būrys padavėjų, kuriems, manau, dar tikrai yra galimybių tobulėti, nes kavos gėrimas, telefono maigymas ir sausainių kramsnojimas už baro kaskart, kai aš čia ateinu, nėra patys geriausi jų darbiniai bruožai.
Na, gal tai tik sutapimas. Kol padavėjos ruošiasi darbui, restorano šeimininkė jau pluša prie šviežiai iškeptos duonos su rozmarinais, kuri netrukus bus pateikta su namų gamybos krapų sviestu.
Aš turiu savo mėgstamą stalą šiame restorane, kuris yra be galo patogus man (nes man viskas rūpi) ir tikrai nepatogus personalui, nes iš čia puikiai matosi jų darbas, o mane tai labiausiai domina (ne tik padavėjų).
Aš turiu savo mėgstamą stalą šiame restorane, kuris yra be galo patogus man (nes man viskas rūpi) ir tikrai nepatogus personalui, nes iš čia puikiai matosi jų darbas, o mane tai labiausiai domina (ne tik padavėjų).
Kaip visada sėdėjau prie savo stalo ir kadangi meniu nėra jau toks didelis kokį matome kituose restoranuose (čia ir matau “Lauro lapo”pranašumą), tai rinktis ilgai netenka, o tuo labiau dvejoti, kąvalgyti. Nors jų meniu filosofija aiški – kaskart pateikti sezoninius ir vis kitus produktus, jie, mano manymu, kartojasi per dažnai.
Padavėja maloniai įpila stalo vandens (tikiuosi, ji taip pat maloniai jį pilstys ir toliau) ir atneša puikųjį savaitės gėrimą – šviežias obuolių ir šaltalankių sultis (šaltalankis – šio restorano rekvizitas).
Tad išsirenkame patiekalus pradžiai: daugiaryžį su triušiena, špinatų tyre ir migdolų traškučiais bei trumpai apkeptus tuno gabalėlius su avokado tyre, marinuotu agurku ir krienų putėsiais. Šie patiekalai pasirodė nepriekaištingo skonio.
Antruosius patiekalus taip pat pasirenkame skirtingus – sezoninė žuvis (jos sezonas čia niekada nesibaigia) sterkas su pankolių kremu, porais ir kepinto sviesto pagardu (ačiū, kad ne su šaltalankių pagardu, nes pastaruoju metu maniau, kad jau visi kiti pagardų receptai sudeginti, nes tik šaltalankių pagardo ragauti ir tekdavo).
Sterkas kaip visada buvo puikus, neperkeptas, švelnaus skonio (labai gerai juntami atskiri produktų skoniai). Na, o antiena su perliniu kuskusu, burokėliais ir pistacijų pagardu buvo kieta, guminė. Lėkštėje buvo visko labai daug, kas priminė mažą chaosąį (dėl anties krūtinėlės virėjų nesu linkęs kaltinti, nes kartais tiekėjai pateikia ne geriausios rūšies produktus), bet tai nuotaikos mums nesugadina, nes prieš desertą gauname puikų burokėlių granite (atgaivinti skonio receptorius tarp patiekalų).
Kadangi savaitgalis, leidžiame sau paišdykauti ir paragaujame tą dieną teikiamų dviejų desertų. Tai puikaus skonio, nepriekaištingai pagamintas šaldytas šokoladinis „Marselis“ ir kefyrinė panakota, kuri puikiai užbaigė mūsų šeštadienio popietę.
Nors padavėjai vyno ir kavos nepasiūlė, nuotaika išliko puiki. Tikiuosi, kad jie įdės daugiau pastangų ir, laikui bėgant, išmoks šiu ir kitų „niuansų“.
Nors šiuo metu „Lauro lape“ šeimininkauja du jauni, perspektyvūs šefai, o vienas savininkų jau nebedirba (Deivydas Praspaliauskas greitai pakvies į savo bistro), matyti, jog virėjai savo pamokas išmoko gerai.
Šis restoranas atvertė naują puslapį lietuviškų restoranų istorijoje, kai patys virtuvės šefai pradėjo atidarinėti savo restoranus, tad Vilniuje atsirado daugiau įdomesnių vietų.
Nors šiuo metu „Lauro lape“ šeimininkauja du jauni, perspektyvūs šefai, o vienas savininkų jau nebedirba (Deivydas Praspaliauskas greitai pakvies į savo bistro), matyti, jog virėjai savo pamokas išmoko gerai, ir skirtumo beveik nesijaučia (bent kol kas), nes tik po kelių apsilankymų sužinojau, kad senasis šefas paskendęs naujose kūrybinėse kančiose.
Kaip sakė vienas restoranų verslo atstovas iš Vengrijos, jei šis restoranas būtų ne Lietuvoje, jis neabejotinai turėtų „Michelin“ žvaigždutę, na, o Lietuvoje turi tenkintis šios dienos sėkme.
Be abejo, „Lauro lapas“ turi ir skeptikų. Tačiau, kad sužinotum, ar esi šio restorano fanas, ar skeptikas, būtinai turi jame bent kartą apsilankyti.
„Lauro lapas“ – mylimas arba nemylimas, bet tai labia gerai, nes visiems neįtiksi, o ir nereikia stengtis įtikti, nes visada svarbiausia turėti savo stilių. Ir svečią įtraukti į savo žaidimą.
