Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Etnologė: pirkti margučiai silpnina šeimos tarpusavio ryšius

Nijolė Marcinkevičienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Nijolė Marcinkevičienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė, etnologė Nijolė Marcinkevičienė džiaugiasi, kad lietuviai, kitaip nei daugelis Vakarų Europos šalių gyventojų, dar neblogai išmano senuosius papročius ir vadovaujasi jais ruošdamiesi didžiosioms metų šventėms. Tačiau etnologei nerimą kelia kai kurios naujovės.

Kaip manote, Velykos labiau religinė ar pavasario, gamtos atgimimo šventė? Neseniai atliktoje apklausoje mažiau nei trečdalis didmiesčių gyventojų Velykas siejo su religija.

Tai yra neatskiriama. Velykų šventėje krikščioniškoji dogma apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą yra persipynusi su liaudiškaisiais, mitologiniais dalykais, senaisiais mitais apie gamtos prisikėlimą. Krikščionybė, būdama nuovoki, labai gražiai pritaikė senosios, ikikrikščioniškosios šventės bruožus: per Velykas keliasi, bunda gamta ir keliasi pats išganytojas. 

Apie 43 procentus Velykas švenčiančių žmonių be pasisėdėjimo prie stalo su margučiais dar būna gamtoje, užsiima tradiciniai žaidimais. Kodėl tik tiek? Ar mes pamirštame savo tradicijas?

Maloniai nustebinote, nes tiek žmonių dar yra visai nemažai. Giliau, Vakaruose tiek procentų nesurinktume. Turime pasidžiaugti, kad dėl globalizacijos ir kitų procesų dar pamename tradicijas, kad dar dažome kiaušinius. Iš neoficialių apklausų žinau, jog paskutiniaisiais tarybmečio metais tradicijos buvo visai primirštos. Dabar per kultūros darbuotojus, mokytojus ir žiniasklaidą žmonės prisimena tai, ką jau buvo pamiršę.

Kaip yra šiuo metu – ar susidomėjimas senosiomis tradicijomis Lietuvoje auga ar jau slobsta?

Plika akimi pastebiu, kad žmonės dar jomis domisi, tik galbūt ne tiek, kiek aš norėčiau. Vis dažniau žmonės mums paskambina ir ko nors pasiteirauja. Žiniasklaida prieš šventes taip pat sujuda ir nors kartais kalba apie tai, kas jau žinoma, apie tai, kas galbūt kai kuriam skaitytojui jau įgrisę, tačiau tai vis dėl to duoda naudos: sukelia žmogui norą švęsti, paminėti ir sudomina ir senaisiais papročiais, kurių dalies iš jų prasmės mes jau nebesuvokiame. Galbūt jų suvokti net nebereikia – gal žemdirbys prieš 50 metų mąstė kitaip, gal jo visai kiti  gyvenimiški prioritetai buvo. Dabar Velykas mes priimame kaip žaidimą, pramogą ir jas prisitaikome savo racionaliems poreikiams – kiaušiniu dalinamės dėl draugystės ir dėl kažkokių kitų išskaičiavimų.

Dabar Velykas mes priimame kaip žaidimą, pramogą ir jas prisitaikome savo racionaliems poreikiams – kiaušiniu dalinamės dėl draugystės ir dėl kažkokių kitų išskaičiavimų.

Ar pastebite, kad jaunos šeimos norėtų atgaivinti, sukaupti daugiau žinių apie senąsias tradicijas ir kreiptųsi į jus su klausimais?

Pastebiu, kad į mane dažniausiai kreipiasi akademinis jaunimas, kuris su šia tema susiduria tiesiogiai, kuriems žinių apie tradicijas reikia mokslo darbo rašymui, bei tie, kurie lanko folkloro kolektyvus. Taip pat kreipiasi tie, kurie buvo palikę ar galvoja palikti Lietuvą. Būna ir tokių malonių išimčių, kai paskambina visai nepažįstami žmonės, pavyzdžiui, prieš vestuves, krikštynas ir klausia, kokių senųjų tradicijų jiems galėčiau pasiūlyti. Džiaugiuosi kiekvienu tokiu maloniu pasiteiravimu.

Kaip laikui bėgant keičiasi Velykų prasmė, simbolika žmogaus gyvenime?

Žmogus Velykas sau prisitaiko kaip pramogą ir džiaugiasi pasikeitusia kasdienybe, nes kompiuteris ir kiti kasdieniai laisvalaikio malonumai ilgainiui įgrista. Mažieji taip pat džiaugiasi proga išvažiuoti iš miesto, paridenti kiaušinius su kaimynų vaikais, pasisupti. Žmonės trumpam susidomi, ką daryti, kad ta diena būtų kitokia, svarsto, ar pasielgti taip, kaip kadaise elgėsi mūsų protėviai.

Be kokių patiekalų anksčiau neapsieidavo tradicinis Velykų stalas?

Tai tokie patiekalai, kurie, ko gero, dabar yra nemadingi ir nesusiję su sveika mityba: tai keptas paršiukas, keptas kumpis. Ypač aukštaičiai mokėjo išradingai paruošti kumpį: marinuodavo jį išrūgose, aplipindavo duonos tešla. Kiaulė – sotumo, vislumo simbolis, todėl kiaulienos patiekalai buvo būtini ant Velykų stalo, pavyzdžiui, karka, šaltiena, kas vėlgi šiais laikais daug kam atrodo neįdomus, o gal kam ir neskanus maistas. Anuomet po septynių savaičių pasninko tokie patiekalai  buvo tinkami ir prasmingi. Žinoma, Velykų stalas neapsieidavo be aukšto bobos pyrago, išpuošto šakelėmis ir paukščiukais. Ant stalo turėjo būti ir sūrio, sviesto, kad karvės, kurios tuoj išeis į lankas, būtų pieningos. Svarbiausias atributas – kiaušiniai. Jei per Kalėdas pradedama nuo kalėdaičio, tai per Velykas – nuo dažyto kiaušinio. Viskas šioje šventėje yra pozityvu riebu, gausu ir sotu, viskas  turėjo prasmę ir buvo orientuota į geresnę ateitį.

15min.lt skaitytojos Sigutės nuotr./Sigutės ir Simonos margučiai
15min.lt skaitytojos Sigutės nuotr./Sigutės ir Simonos margučiai

Tradicinis Velykų stalas turbūt būdavo labai žalias?

Taip, žalias – ta spalva simbolizavo pavasarį, gyvybę ir virsmą. Ant stalo patekdavo tie augalėliai, kurie išlikdavo per žiemą ir būdavo pagerbiami, kurie simbolizuoja amžiną gyvybės ratą – tai eglė, kadagio šakelės, bruknienojai. Pietryčių Lietuvoje buvo želdinamos gluosnio šakelės, vakaruose lietuviai į kibirą pamerkdavo berželio šakelių. Kiaušinykas taip pat buvo išpuošiamas visokiais žalumynais. Jei per Velykas būdavo žibučių, vaikai būtinai nubėgdavo į mišką ir padėdavo gėlyčių šalia margučių. Ant stalo tikdavo ir priželdintas avižų dubuo, kuris tiesiogiai siejosi su arkliu, su žemės darbais. 

Daug ką prarasime, jei pasikliausime tik pirktiniais kiaušiniais. Dažymo procesas suartina šeimą, ypač jei joje yra mažų vaikų – visiems įdomu, kaip šįkart pavyks nudažyti kiaušinius, ar tinkama yra pasirinkta spalva.

Kokie anksčiau buvo populiarūs papročiai be kiaušinių dažymo, ridenimo, supimosi?

Ko tik anksčiau nebuvo daroma su kiaušiniais – jie būdavo mušami, nešami su šaukštais, lazdomis ridenami į duobutę. Buvo lenktyniaujama, kas kiaušinį nuridens toliau ar aukščiau išmes. Kiaušinis buvo metamas per pirtį, gryčią ir buvo žiūrima, ar jis nesuduš, ar metai bus sėkmingi. Taip pat buvo buriama, iš kurios pusės laukti atvykstant piršlių – ant stalo buvo išsukamas kiaušinis, o jam sustojus tą pusę nurodydavo jo smaigalys. Tačiau Velykų papročiuose, būrimuose nėra tiek daug magijos, kiek per Kūčias, Kalėdas.

Kiek jums yra žinoma kiaušinių dažymo būdų?

Pagrindiniai kiaušinių marginimo būdai senovės Lietuvoje buvo skutinėjimas ir dažymas vašku. Dažant vašku tradiciniai ornamentai buvo rūtelė, lenciūgiukai, dobiliukai, geometrinės figūros – juose atsispindėjo žmonių išmonė. Taip pat dar buvo dažoma visokiais augaliukais, kuomet jų lapeliai buvo audeklu aprišami aplink kiaušinį. O dabar žmonės visko prisigalvoja...

Kaip vertinate tai, kad ant lietuvio stalo atsiranda ne tik dažytų vištų kiaušinių, bet ir putpelių, stručių kiaušinių?

Nieko blogo, tai yra naujovė, kurios negalima imti visai ir nubraukti. Etnologas Libertas Klimka sako, kad Velykė – tai buvusi deivė-paukštis, kuriai senovėje buvo aukojamas pempės kiaušinis. Pavasarį sugrįžta paukščiai, deda kiaušinius, kurie yra gyvybės simbolis.

O kaip jums ši prekybos centrų siūloma idėja, raginanti nesiterlioti namuose su dažais ir jau nudažytų kiaušinių įsigyti prekybos vietose?

(Atsidūsta.) Vejamės vakarus – ten jau mažai kas dažo kiaušinius. Daug ką prarasime, jei pasikliausime tik pirktiniais kiaušiniais. Dažymo procesas suartina šeimą, ypač jei joje yra mažų vaikų – visiems įdomu, kaip šįkart pavyks nudažyti kiaušinius, ar tinkama yra pasirinkta spalva. Svarbus yra pats bendras susėdimas, bendra velykinė nuotaika, kai viskas kvepia vašku, kiaušiniu.
Tačiau visais laikais, ir tarpukario Lietuvoje pačius gražiausius margučius buvo galima įsigyti Kauno, Šiaulių turguose. Žmonės juos pirkdavo, nes patys nesugebėdavo taip gražiai nusimarginti. Tie kiaušiniai būdavo kaip stalo puošmenos ar įteikiami kaip dovanėlės krikšto vaikams. Tačiau nesinorėtų to masiškumo šiais laikais.

Kalėda, Kalėdų senelis į daugelio namus užsuka per žiemos šventes. Kodėl nėra taip pat prigijusi Velykų bobutė, Velykė?

Ir ačiū dievui. Kalėdų senelis anksčiau buvo daugiau numanomas, jis atveždavo šventę su visais džiaugsmais, laukimu. Velykė buvo dar didesnis stebuklas, kuris įlenda per mažiausią tarpelį, rakto skylutę. Vaikai, tuo sunkiai patikėdami, palikdavo kokį nors plyšelį ar nematant tėvams praverdavo langą. Vaikai anksčiau stengdavosi elgtis kuo geriau, kad tik Velykė jų neaplenktų. Stebuklas buvo ne žinojime, o nujautime. Nors Velykė dar mažiau sukomercinta, nei Kalėdų senelis, bet tas procesas yra pajudėjęs į priekį. Dabar Velykė veikia labai aktyviai ir vaikai vis dažniau nusivilia sužinoję, kad ji – tik skara apsigobusi kaimynė. Kuo ilgiau norėtųsi ją išlaikyti balose aplink Eišiškes, giliuose raistuose, iš kurių ji išlenda tiktai gilią naktį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min