Laukimo įtampa
Susitikę prie Spaudos rūmų, kurių viduje ir yra įkurtas labirintas, su draugais smagiai juokėmės – „Na, tai kiek čia praleisime, parą?“. Iš tiesų visada esu nusiteikęs labai optimistiškai, taigi sakiau, kad įveiksime labirintą pirmieji. Atrodo, kad kiek pervertinau save ir savo komandą, o gal nuvertinau labirintą?
Mus pasitikęs jaunuolis Spaudos rūmų požemiais nuvedė į savotišką laukiamąjį ir paprašė susipažinti su pramogos taisyklėmis. „Kiekviena iš komandų gaus po prožektorių. Naudotis kokiomis nors išmaniomis priemonėmis – draudžiama, juk atėjote čia savo malonumui“, – pradėjo kalbėti vaikinas.
„Aš jus nuvesiu iki įėjimo į labirintą, jūsų tikslas, savaime suprantama, kuo greičiau rasti išėjimą iš jo. Jei ką nors sutiksite, nenaudokite smurto ir negadinkite viduje esančio inventoriaus“, – mįslingai dėstė instrukciją.
Galiausiai, paaiškėjo, kad kiekviena iš mūsų komandų, kurių buvo aštuonios, į labirintą įžengs kas 10 minučių. O jau išėjus, bus susumuoti visų komandų laikai ir išsiaiškinsime, kuri apsukriausia.
Įleidę pirmą komandą dar laukiantiems savo eilės organizatoriais pasiūlė praleisti laiką pramogų kambariuke – smiginis, stalo futbolas ir pan. Mūsų eilės numeris buvo 2. Taigi laukėme kiek su jauduliu, o kai išgirdome šūvius ir klyksmus, gal jau ir su nerimu.
Mes labirinte
Įėję į labirintą kelias minutes tikrai juokėmės, kad štai – pasiliksime čia amžiams. Sunkiai sekėsi rasti išėjimą, dažnai užklysdavome į aklavietę, o grįžę pamiršdavome, į kurį posūkį sukome, taigi – kartais nueidavome tą patį kelią net kelis kartus.
Ilgainiui akys priprato prie prietemos, buvo kiek lengviau. Po gerų 20 minučių atsidūrėme savotiškame psichodeliniame kambaryje. Neoninė šviesa ir užuolaidos klaidino dar labiau. Stengėmės visą laiką būti kartu. Ir staiga už nugaros pasirodė minėtasis „kas nors“. Išvaizda ne itin draugiška. Tiesą sakant, gal geriau suklyktų ir dingtų ar pan. Pastarasis pradėjo tiesiog sekti iš paskos, tyliai šnopuodamas už nugaros. Veiksmo jokio, o įtampa didžiulė. Kas sekundę atsisuki žiūrėti – ką jis veikia, ar jis dar čia. Po poros minčių sekimo dingo ir jis. Einame toliau.
Praėjus geram pusvalandžiui suprantame, kad kažkokiu būdu atsidūrėme labirinto pradžioje. Kažkur suklydome, pasukome ne ten – ką gi, viskas iš naujo. „Žinokit, dabar galvoju, kad prisijuokavome, tikrai iš čia neišeisime“, – jau ne taip smagiai replikavo komandos draugas. Būtų gerai, kad tiksliai prisimintume, kur sukome, o kur ne. Bet kurgi. Sugaišome dar nemažai laiko ir štai... mes vėl labirinto pradžioje.
Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, tad ieškoti išėjimo iš siaubo labirinto ėmėmės dar kartą. Įdomu tai, kad žibintas pradėjo įtartinai mirkčioti. Teoriškai komandai neįveikus labirinto per 45 minutes, žaidėjus iš jo išveda organizatoriai, tačiau mes prašėme leisti visiems įveikti labirintą patiems. Pradėjome galvoti, gal žibintai irgi nustatyti laikui – galbūt tai ženklas, kad čia tūnome jau kone valandą, nes laiko nuovoką taip pat kiek praradome.
Kulminacija atėjo nelauktai. Iš niekur nieko – spartaus bėgimo ir benzininio pjūklo garsas bei benzino kvapas. Stovime priremti prie sienos, o priešais mus – „monstras“ su minėtu įrankiu. Net jei žinai, kad čia tau tikrai nieko baisaus negali nutikti, streso įneša, patikėkite, pakankamai.
Taigi, mūsų laimei, trečias kartas tikrai nemelavo. Išėjimą radome per 58 minutes. Atsižvelgiant į tai, kad maksimumas turėtų būti 45 – ne didis pasiekimas. Bet tikrai džiaugėmės, kad nelikome ten nakvoti!
