Dėl palankaus klimato apskritai padaugėjo graužikų, žmonių namus „tradiciškai“ atakuoja ir blusos, blakės bei kiti mažiau pažįstami vabzdžiai.
Graužikų naikinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas — juos naikinti savo aplinkoje privalo visos įmones, įstaigos ir organizacijos.
Valstybės finansuojamos organizacijos graužikus naikina nuolatos, tačiau jei norite, kad jie kuo greičiau išsikraustytų iš jūsų namų, iniciatyvą turite rodyti patys. Beje, pasitaiko, kad į dezinfekcijos stotis žmonės kreipiasi, kai graužikai pasiekia 4-5 aukštą, tačiau kreipusis anksčiau, būtų mažesnis deratizacijos plotas, mažesnė ir kaina.
Rodyti tolerancijos graužikams tikrai neverta, jie pridaro nemažai žalos: apgraužia, apšlapina maistą, jame palieka savo išmatų. Tiesa, nustatyta, kad žiurkės jaučia, kokios daržovės yra maistingiausios, kur daugiausiai vitaminų, ir jų imasi pirmiausiai, tačiau vargu ar verta tokiu būdu nustatinėti vaisių ir daržovių kokybę.
Beje, ir suėda graužikai gana daug. Viena rudoji žiurkė per parą vidutiniškai suėda 25-30 g maisto. Tad šimtas žiurkių per metus gali suėsti beveik toną maisto. Apskaičiuota, kad Airijoje kasmet žiurkės suėda apie 48 milijonų tonų grūdų. Tokio kiekio pakaktų išmaitinti ketvirtį milijardo žmonių.
Naminės pelės labiau mėgsta sausus produktus (duoną, grūdus, kruopas) ir per parą suėda šiek tiek mažiau — 5-8 g sausų produktų, išgeria 1,5 ml vandens. Liūdniausia tai, kad pelės dauginasi 3-4 kartus per metus. Kiekvienoje vadoje būna po 3-8 jaunikius, o jie subręsta ir gali dauginti per 2-3 mėnesius.
Maro nelaukime
Dar vienas pavojus — užkrečiamos ligos. Lietuvoje gyvena maždaug vienuolika graužikų rūšių, daugiausia rūpesčių žmonėms pridaro žiurkės. Ligos, kurias platina gyvūnai, vadinamos zoonozėmis, jų yra gana daug. Žiurkė gali būti itin pavojingos ligos — maro infekcijos — šaltinis. Užsikrėtusi žiurkė žūsta, tačiau jos blusos ieško naujo šeimininko — puola kitus šiltakraujus gyvūnus, taip pat ir žmogų.
Vandens žiurkės gali būti tuleremijos infekcijos šaltinis. Užsikrėtusi žiurkė su šlapimu, išmatomis išskiria sukėlėją į aplinką. Žmogus šia liga gali užsikrėsti medžiodamas, apdorodamas žvėrelių kailius, dirbdamas žemės ūkio darbus.
Per pastaruosius dešimt metų Europoje padaugėjo salmoneliozės atvejų. Šią ligą taip pat gali platinti pelės ir žiurkės. Peliniai graužikai — toksiplazmozės, hemoraginės karštligės su inkstiniu sindromu, lisieriozės, trichiniliozės, limfocitarinio choriomeningito, pseudotuberkuliozės, pasiutligės ir kt.
Tad svarbiausia taisyklė, pasak specialistų, kurios turi laikytis žmonės — patikti neprašytiems svečiams kuo mažiau maisto: nė trupinėlio besimėtančios duonos, kruopas ir cukrus laikyti tik hermetiškuose induose, maistą — šaldytuve.
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro (ULPKC) dezinfektologas Jonas Antanavičius teigė, kad šiais metais duomenų apie užsikrėtusiuosius graužikų platinamomis ligomis dar nėra, tačiau kasmet užregistruojami apie 7-8 leptospirozės atvejai.
Dezinfektologo teigimu, šiais metais graužikų yra šiek tiek daugiau nei įprastai, jų paplitimui įtakos turėjo šilta žiema, palanki vasara.
Blusos ieško prieglobsčio
Kiti kenkėjai, dėl kurių dažniausiai neapsikentę gyventojai kviečia į pagalbą specialistus — blusos, kurios plinta per rūsiuose ir laiptinėse gyvenančius beglobius gyvūnus.
Nemažai besikreipiančių ir dėl faraoninių skruzdėlių, tačiau nusipirkę efektyvių priemonių gyventojai jas be vargo išsinaikina patys, o štai tarakonus naikinti tenka specialistams.
Tarakonai dažniausiai aptinkami maisto perdirbimo ir realizavimo įmonėse, maisto prekybos ir pramoniniuose objektuose, asmens sveikatos priežiūros ir profilaktikos bei gyvenamuosiuose būstuose. Jie gali ėsti įvairų maistą: duoną, vaisius, daržoves, pelėsius, išmatas. Tarakonai ilgą laiką — net iki 70 dienų — gali išbūti nemitę ir be vandens. Tarakonus nepaprastai sunku išnaikinti, todėl lengviau sutrukdyti jiems patekti į patalpas.
Kenkėjus atbaido švara
Kalbant ir apie tarakonus, ir kitus kenkėjus, labai svarbu laikytis tinkamų sanitarijos higienos reikalavimų, sako specialistai. Buitiniai vabzdžiai (tarakonai, rudosios naminės skruzdėlės) gyvena ir veisiasi plyšiuose, skylėse, ištrupėjusiose keramikos angose, prie kriauklių), vonioje, tualete, virtuvėje, šie vabzdžiai mėgsta šilumą, drėgmę, maisto produktus, ropinėja iš vienų patalpų į kitas per sienų, durų plyšius, rozetes, ventiliacijos kanalus. Iš vieno apkrėsto buto po visą namą jie gali išplisti per kelis mėnesius.
Tad svarbiausia taisyklė, pasak specialistų, kurios turi laikytis žmonės — patikti neprašytiems svečiams kuo mažiau maisto: nė trupinėlio besimėtančios duonos, kruopas ir cukrus laikyti tik hermetiškuose induose, maistą — šaldytuve. Šiukšlių kibiras turi būti sandarus ir kuo dažniau išpilamas, sienų plyšiai užlyginti, patartina, jei įmanoma, naktį paslėpti net naminių gyvūnų ėdalo bei vandens dubenėlius.
Tvarkingi, bet neturtingi
Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties direktoriaus pavaduoja A.Matiukienė juokaudama sakė, kad jie atvažiuoja greičiau kaip greitoji pagalba. Jei reikiam, specialistai gali atvykti ir tą pačią dieną, nors dažniausiai vykstama kitą dieną. Stoties specialistai dirba nuo 7 val. ryto, tad gali atvykti ir prieš darbo laiką. Išnaikinus kenkėjus, patalpos bent porą valandų turi būti vėdinamos. Nors naudojamos priemonės nėra toksiškos, naminius gyvūnus tuo metu geriau priglausti pas kaimynus.
Kiek kainuos paslauga, priklauso ne tik nuo buto ploto, bet ir nuo to, kiek jis užgriozdintas, ar, sakykim, virtuvė neiškalta dailylentėmis ir t.t. Dažniausiai už kenkėjų naikinimą vieno kambario bute tenka sumokėti apie 75 litus. Už pelių naikinimą moka savivaldybė.
Pasak A.Matiukienės, dažniausiai juos kviečiasi pavieniai butai, rečiau — laiptinės. Tačiau šios paslaugos beveik visuomet atsisako pensininkai. Nieko nuostabaus, juk jie ir taip vos galą su galu suduria... Tačiau net pavienio buto dezinfekcija, pasak jos, turi prasmės — ji, priklausomai nuo buto sandarumo ir namo būklės, gali būti veiksminga 2-3, o kartais ir 6 metus.
