Dabar populiaru
Publikuota: 2016 spalio 7d. 16:44

Kūrybinėje veikloje kuriasi visuomenė, kurioje norisi gyventi

Projektas „Padainuok man labanakt“
Teodoro Malinausko nuotr. / Projektas „Padainuok man labanakt“

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų norėtume gyventi geresnėje, darnesnėje visuomenėje – tokioje, kurioje būtų daugiau pagarbos, supratimo ir tikėjimo pokyčių nauda. Tikėdamiesi, kad kas nors tų pokyčių imsis, pamirštame patys ieškoti tam būdų. Organizacija „Socialiniai meno projektai“ dirba su visuomenės paraštėse atsidūrusiais žmonėmis, ieško būdų, kaip juos įtraukti į bendruomenę ir kurti čia jiems saugią terpę.

Kūrybinė ir edukacinė veikla yra vieni pagrindinių įrankių, naudojamų organizacijos projektuose. Apie tai, kokią naudą ši veikla duoda žmogui, kaip individui, ir plačiajai visuomenei, kalbamės su VŠĮ „Socialiniai meno projektai“ vadove Ieva Petkute.

Su kokiomis socialinės atskirties grupėmis dirbate ir kodėl?

– Pastarųjų metų projektuose dalyvavo įvairios visuomenės grupės: ir įprastos raidos, ir turintys negalią, demensiją, taip pat benamiai, žmonės patiriantys skurdą. Šiandien Lietuvoje vis dar labai daug žmonių neturi prieigos prie meno ir kultūros vertybių. Manau, kad tą priėjimą sukurti yra visuomenės atsakomybė, tai mes ir darome – bandome tokius ryšius formuoti, juos stiprinti.

Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kurio dalis yra ir menas, renginiai bei kultūra. Sakyti, kad visi turime teisę – nepakanka. Jos įgyvendinimas teikia žmogui ir bendruomenei, kurioje jis gyvena, labai didelę naudą, bet čia dar reikia gerokai padirbėti. Lietuvoje kultūros prieinamumo didinimo programos vis dar yra gan retos. Tikimės, kad artimoje ateityje jos taps kasdienybe, o išėję į viešą erdvę ar renginį pastebėsime, kokioje įvairioje visuomenėje gyvename.

– Kokią kūrybinės veiklos naudą socialinės atskirties grupėms įžvelgiate?

– Kūrybinė veikla labai panašiai veikia mus visus, jei tik ji atitinka mūsų interesus ir pomėgius. Projektuose siekiame atskleisti, kokius pokyčius jaučia pats dalyvaujantis žmogus ir jo artimiausia aplinka. Dažniausiai šie pokyčiai susiję su požiūrio į save ir į kitą žmogų kismu. Iš patirties galiu pasakyti, kad būtent požiūrio pasikeitimas yra ir ryškiausias pokytis, ir didžiausias iššūkis. Kaip iliustraciją galiu papasakoti epizodą, kai jaunuolis, turintis cerebrinį paralyžių dalyvavo mūsų organizuojamame šokio projekte – jis visuomet norėjo tuo užsiimti, bet neturėjo galimybės. Jo mama mus tikino, kad jos sūnus tikrai negali dalyvauti – nesugebės atlikti užduočių arba jam kas nors nutiks. Mūsų projekte jam sekėsi puikiai – ėmė didžiuotis ir labiau pasitikėti savimi, džiaugėsi priklausydamas šokio trupei.

Šioje situacijoje žymus pokytis buvo ir tas, kad mama ėmė drąsiau, mažiau globėjiškai žiūrėti į savo vaiką ir jo galimybes. Kūrybinė veikla išlaisvina, padrąsina, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi bei didina savivertės jausmą – viso to socialiai atskirtų grupių atstovams labai trūksta.

– Paskutiniame jūsų kuruotame projekte „Padainuok man labanakt“ į kūrybinę veiklą buvo įtraukti benamiai, skurdą patiriantys asmenys ir profesionaliūs menininkai. Kuo įdomus jums pasirodė šis dialogas?

– Man meninė kūryba plačiąja prasme yra tam tikra visuma, kurioje aptinkame skirtingų raiškos būdų įvairovę: nuo abstrakčios iki figūratyvios ar realistinės dailės, nuo meno, kuriam būdingas medžiagiškumas, iki kūrybos, grįstos vien idėja. Šioje visumoje yra menas, kuris atsiranda kaip individuali menininko kūryba, ir menas, kuris gimsta kūrėjui bendradarbiaujant su bendruomene.

Pastaruoju atveju gali taip būti, kad bendruomenė kūrinio atsiradimo procese yra netgi svarbesnė nei pats menininkas. Dalyvaujamasis menas, dažnai kviečiantis kūrėjais tapti meninės kūrybos įgūdžių neturinčius asmenis, šiandien Lietuvoje dar yra menkai plėtojamas. Dialogas tarp menininko ir bendruomenės yra unikalus dar ir tuo, kad jame nuolat vyksta apsikeitimas – žiniomis, informacija, patirtimis ir įkvėpimu.

– Kokios buvo profesionalių menininkų ir benamių kūrėjų rolės projekto veiklose?

– Šiam santykiui atskleisti pasitelkiame paveikslo ir jo rėmo pavyzdį. Čia menininkas savo veikla suteikia procesui tam tikrą rėmą – numato tikslus, temos gaires, apgalvoja kontekstą, priemones, kurios reikalingos procesui, stebi inicijuotą veiksmą, dalijasi savo patirtimi. Menininkas taip pat numato gaires, kokia forma rezultatai bus pristatyti visuomenei. Tačiau visame tame jis lieka atviras procese vykstantiems atradimams, reaguoja į dalyvių siūlymus ir jų individualią raišką, tad visas turinys, tas „paveikslas“ rėmelyje, yra sukurtas iš veiklos dalyvių istorijų, žodžių, minčių, sumanymų ir pan. Galiausiai tai, kas atsiranda parodoje, nebūtų įgyvendinta be menininkų, bet tai negimtų ir be veiklos dalyvių, sukuriančių visą turinį.

– Kokius pokyčius konkrečioje grupėje pastebite po šio projekto ?

– Kaip ir mums visiems, taip ir šio projekto dalyviams, asmenims, patiriantiems skurdą ir benamystę, yra svarbu turėti balsą – galimybę išsakyti savo nuomonę, taip pat galimybę jaustis reikalingu ir naudingu. Jiems labai svarbu turėti saugią terpę, kurioje jie galėtų jaustis savimi. Veiklų metu pastebėjome, kad rašymas, piešimas ar kiti užsiėmimai suteikia prasmės jausmą. Kartu tai padeda ir išmoko kalbėti apie savo sudėtingą patirtį. Kiekvienas žmogus, prisijungęs prie šio projekto, turėjo sunkią praeitį ir daugelis yra linkę ją laikyti užgniaužtą. Meninė veikla tarsi paskatino ja pasidalyti su kitais ir tuo pačiu metu su ja asmeniškai susitaikyti.

Pastebime, kad kūrybinės veiklos metu keičiasi dalyvių laikysena ir elgesys. Kalbėdami, reikšdami savo nuomonę, darydami meninius pasirinkimus jie tampa drąsesni ir užtikrintesni. Projekto metu reguliariai lankėmės Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje nė vienas projekto dalyvis anksčiau nebuvo buvęs. Pakartotinių apsilankymų metu pastebėjome, kad dalyviai galerijoje jautėsi laisviau. Visa ši patirtis stiprino savivertę, suteikė pasitikėjimo savimi. Jei labiau pasitikime savimi, tuomet drąsiau žiūrime ir į kasdienių klausimų ar problemų sprendimą – tai yra susiję. Kitas labai svarbus dalykas – teigiamos emocijos, kurias dalyviai patiria veiklos metu ir išsineša į savo kasdienybę, taip mažindami pyktį bei negatyvumą joje.

– Kodėl svarbu, kad meninė veikla taptų prieinama visuomenės atskirtoms grupėms?

– Manau, kad meninė veikla, taikoma esamose socialinės integracijos programose, galėtų padidinti šių programų efektyvumą. Sprendžiant sveikatos, grįžimo į darbo rinką ir kitas socialines problemas, ypatingai svarbu nepamiršti žmogaus individualumo ir būtinybės stiprinti jo psichosocialinę gerovę. Meninė veikla padeda žmogui keisti požiūrį į save, atrasti naujus gebėjimus, labiau pasitikėti savimi ir tuo būdu drąsiau imtis pokyčių savo gyvenime. Socialinė integracija vyktų kur kas veiksmingiau tiek asmens, tiek visuomenės atžvilgiu.

– Kokią tokio projekto naudą matote plačiajai visuomenei?

– Beveik metus trukusio projekto metu susikūrė nedidelė bendruomenė. Projekto dalyviams ji tapo visuomenės, kurią jie norėtų matyti, atspindžiu. Gyvendami visuomenėje galime su ja nesutikti, dažnai joje įžvelgiame neteisybę, patiriame nuoskaudų, nesulaukiame supratimo. Meninė veikla paskatino susiburti bendruomenę, kurioje jie norėtų gyventi, kur jie jaučiasi gerai – naudingi, reikalingi.

Pačiai visuomenei šie projektai suteikia galimybę susipažinti su savo aplinkos įvairove. Atskirtyje atsidūrusieji gali kalbėti apie bendražmogiškus dalykus kūrybiškais būdais, prabilti į visuomenę apie šiuos dalykus naujomis formomis. Mums, projektų organizatoriams, tokia veikla norisi neprimygtinai, nebadant pirštu kalbėti apie visuomenės įvairovę, apie stigmą, keisti esamas nuostatas ir stereotipus, kuriems visuomenė leidžia plisti būtent dėl tikrų žmonių ir jų istorijų pažinimo stokos.

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min