Nors sklando įvairių sąmokslo teorijų ir įkurtas prieš šį NASA eksperimentą nukreiptas tinklalapis „Nebombarduokit Mėnulio“, mūsų planetos palydove nebus susprogdinta jokia tikra bomba.
Tačiau nepilotuojamo Mėnulio kraterių stebėjimo ir nuotolinio žvalgymo palydovo (LCROSS) bei jo raketos nešėjos „Centaur“ sunkios viršutinės pakopos smūgiai vis tiek bus labai galingi, o NASA tikisi, kad jie padės rasti vandens arba ledo pėdsakų.
11 val. 30 min. Grinvičo (14 val. 30 min. Lietuvos) laiku į Kabėjo kraterio dugną turėjo trenktis 9 tūkst. kilometrų per valandą greičiu skriejanti raketa, o po keturių minučių ją paseks palydovas. Šių aparatų smūgiai į netoli Mėnulio pietinio ašigalio esantį kraterį turėtų pakelti apie 10 kilometrų aukščio dulkių debesis.
Nesitikime tučtuojau nustatyti vandens buvimą ar nebuvimą, – sakė A.Colaprete'as.Smūgio metu bus stebimas šviesos žybsnis, kuris turėtų trukti apie 30 sekundžių. Vaizdo kameros, įtaisytos 891 kilogramą sveriančiame palydove, tiesiogiai transliuos pirmojo susidūrimo vaizdą. LCROSS praskries pro raketos nešėjos pakeltą dulkių debesį, rinkdamas duomenis ir siųsdamas juos į Žemę, o vėliau taip pat rėšis į Mėnulio paviršių.
Palydovas atsiskyrė nuo „Centaur“ penktadienį 1 val. 50 min. Grinvičo (4 val. 50 min. Lietuvos) laiku. „Nesitikime tučtuojau nustatyti vandens buvimą ar nebuvimą. Tam prireiks šiek tiek laiko“, – perspėjo šio projekto vyriausiasis tyrėjas Anthony Colaprete'as.
79 mln. dolerių kainavusi LCROSS misija taip pat yra vienas iš parengiamųjų žingsnių vykdant programą „Constellation“, pagal kurią siekiama iki 2020 metų dar kartą pasiųsti į Mėnulį JAV astronautus.
Pasak A.Colaprete'o, duomenų analizė ir vertinimas užtruks keletą dienų, o per kelias savaites bus nustatyta, kiek hidroksilo grupę turinčių medžiagų buvo šio bandymo mėginiuose. Mokslininkai nieko įspūdinga nežada žmonėms, kurie tikisi šių kosminių aparatų kritimą stebėti plika akimi.
„Tai nebus didingas reginys, dėl kurio būtų verta išeiti į lauką ir stebėti plika akimi ar netgi pro stiprius žiūronus. (Žybsnis) bus pernelyg silpnas“, – sakė A.Colaprete'as.
Tačiau milžiniški dulkių debesys bus gerai matomi pro galingus Žemės teleskopus ir Hubble'o (Hablo) kosminį teleskopą, kurie bus nukreipti į smūgio regioną.
NASA mokslininkai tikisi, kad į kosmosą iš tamsaus ir šalto Kabėjo kraterio bus pakelta apie 350 tonų uolienų, kuriose gali būti užšalusio vandens pėdsakų.
Tai nebus didingas reginys, dėl kurio būtų verta išeiti į lauką ir stebėti plika akimi ar netgi pro stiprius žiūronus, – A.Colaprete'as100 kilometrų skersmens kraterio gylis siekia 2,5–4 kilometrus. „Norime išsiaiškinti, kaip per milijardus metų tose nuolat šešėlyje esančiose srityse galėjo susikaupti ledo, taip pat kiek jo ten yra“, – aiškino Browno universiteto geologijos profesorius Peteris Schultzas, padėjęs planuoti šią misiją.
Prieš dvi savaites Indija pranešė, kad jos palydovas „Chandrayaan 1“, kuris buvo pasiųstas bendradarbiaujant su NASA, Mėnulyje aptiko vandens pėdsakų.
Ankstesnės mokslinės teorijos skelbė, kad Mėnulyje vandens nėra, nebent ledo būtų susikaupę kraterių dugnuose.
Jeigu Žemės palydove būtų rasta vandens, tai galėtų sukelti kosmoso tyrimų proveržį. Ateityje tokios ledo atsargos padėtų aprūpinti geriamuoju vandeniu arba degalais Mėnulio bazes.
„Toje vietoje galėtume išgauti vandenį nuolatinei Mėnulio bazei, – aiškino P.Schultzas. – Tai mums byloja, kaip vanduo į Mėnulį ir kitas planetas galėjo patekti su kosminiu lietumi – per labai ilgą laiką vykusius susidūrimus su kometomis.“
Tačiau NASA Mėnulio programos planų ateitis pakibo ore, nes JAV prezidento Baracko Obamos administracijos paskirta speciali audito komisija nurodė, jog esant dabartiniam finansavimui iki 2020 metų pilotuojamos misijos surengti nepavyks. Paskutinį kartą žmonės Mėnulyje lankėsi 1972 metais, vykdant misiją „Apollo 17“.
