Tokijo universiteto profesorius Tomohiro Kono ir Manabu Kawahra iš Sagos universiteto, nustatė, kad pelių patelės, atsiradusios iš genetinės medžiagos, gautos iš dviejų patelių, gyveno žymiai ilgiau už peles, turėjusias įprastą motinos ir tėvo genų kombinaciją.
„Dviejų motinų“ pelės buvo sukurtos manipuliuojant pelių kiaušinėlių DNR taip, kad genai pradėtų veikti lyg būtų paimti iš sėklos, rašo Europos žurnalas „Human Reproduction“.
Genetiškai pakeista medžiaga būdavo implantuojama į suaugusios pelės kiaušinėlį ir čia įvykdavo apvaisinimas bei susidarydavo embrionas.
Naujosios pelės išgyvendavo vidutiniškai 841 dieną, tai yra 186 dienomis ilgiau, nei iš įprasto genetinio junginio atsiradusios pelės, kurios vidutiniškai gyvena 655 dienas. Naujųjų pelių ilgaamžė ilgiausiai išgyveno 1 045 dienas, tuo tarpu vyriausia kontrolinė „normali“ pelytė yra išgyvenusi 996 dienas.
Kitas mokslininkų atradimas yra tas, kad dvi motinas turinčios pelės buvo mažesnio svorio nei paprastos kontrolinės pelės ir, atrodo, turėjo stipresnę imuninę sistemą. Mokslininkai mano, kad tokį skirtumą galėtų lemti genas „Rasgrf1“.
Devintoje chromosomoje esantis genas yra siejamas su augimu po gimimo. Jis paprastai atkeliauja iš tėvo chromosomos. „Atliktas tyrimas gali atsakyti į esminius klausimus: ar žinduolių ilgaamžiškumą lemia vieno, ar abiejų tėvų genomai, arba, kodėl moterys lenkia vyrus savo gyvenimo trukme“, – teigė T.Kono.
Ilgaamžiškumo teorija yra ta, jog patino kūnas yra didesnis, kad šis galėtų sėkmingai dalyvauti apvaisinimo kovoje ir taip platinti savo genus. Nors už tai jam tenka mokėti trumpesnio gyvenimo kaina. Tuo tarpu patelėms nereikia dalyvauti tokioje genetiškai brangiai atsieinančioje kovoje, ir jos gali kaupti savo energiją savo palikuonių gimdymui, maitinimui ir saugojimui nuo plėšrūnų.
