TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Populiarėjanti tendencija: žmonės vis dažniau apsigyvena vieni

Mergina su meškučiu
123rf.com / Gyventi vienam anaiptol nereiškia išties gyventi vienišiaus gyvenimą.
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Pirmą kartą žmonijos istorijoje tiek daug žmonių – įvairaus amžiaus, skirtinguose pasaulio kampeliuose, įvairių politinių pažiūrų – vis dažniau įsikuria vieni. Dar iki antrosios 20-ojo amžiaus pusės (o kai kur – ir gerokai po to), ankstyva santuoka buvo savaime suprantamas dalykas, o išskirdavo tik mirtis. Ericas Klinenbergas portale guardian.co.uk rašo, kad, jei vienas iš sutuoktinių anapilin iškeliaudavo anksti, antrasis netrukus kurdavo kitą šeimą, jei vėlai – keldavosi gyventi pas vaikus ar giminaičius. Šiandien mes tuokiamės vėlai, dažnai skiriamės, išsiskyrę liekami vieni metus, dešimtmečius.

Vidutinio amžiaus didmiesčių moterys dažniausiai pasirenka gyventi vienos

Išgirsti konkrečių istorijų ne taip paprasta, bet statistikos rodikliai iškalbingi. Pagal „Euromonitor International“ – patikimos rinkos tyrimų kompanijos, veikiančios dar nuo 1972-ųjų, – atlikto tyrimo duomenis, žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius pasaulyje kyla kaip ant mielių. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 milijonai, o per penkiolika metų, 2011-aisiais, skaičius išaugo net 80 proc. – iki beveik 300 milijonų. Vien Jungtinėje Karalystėje namų ūkių, kuriuose gyvena vienas žmogus, suskaičiuojama daugiau nei trečdalis (34 proc.), Jungtinėse Valstijoje šis rodiklis kiek mažesnis – 27 proc.

Į statistinius duomenis pažvelkime kiek atidžiau – JAV dauguma vienišių yra moterys, kurių skaičiuojama per 18 milijonų (vyrų – 14). Dauguma jų – vidutinio amžiaus (35–64 m.). Tiesa, reikia pažymėti, kad sparčiausiai daugėja  jaunesnių nei vidutinio amžiaus moterų (18–34 m.), kurių skaičius nuo pusės milijono 1950-aisiais išaugo iki 5 milijonų šiandien. Ryški tendencija ir ta, kad tokie žmonės gyvenimui dažniausiai renkasi judrius didmiesčių centrinius rajonus.

Senas šeimos tradicijas turinčios Rytų šalys vejasi Vakarus

Daugiausia gyvenančiųjų po vieną – turbūt per daug nenustebsite – yra Švedijoje. Čia beveik pusė namų ūkių (47 proc.) turi po vieną gyventoją. Nuo Švedijos nedaug atsilieka ir jos kaimynė Norvegija (40 proc.), Nyderlanduose, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje taip pat beveik kas trečias būstas turi vos vieną gyventoją.

Vakaruose išplitusi tendencija smarkiai populiarėja ir Rytų šalyse, atrodytų, turinčiose stiprias šeimos tradicijas.

Vakaruose išplitusi tendencija smarkiai populiarėja ir Rytų šalyse, atrodytų, turinčiose stiprias šeimos tradicijas. Japonijos ir Kinijos didžiuosiuose miestuose jau beveik kas trečias būstas taip pat turi vos vieną gyventoją. Panašios tendencijos ir stipriai besivystančių šalių, tokių kaip Indija, Brazilija, urbanizuotose teritorijose.

Nepaisant realių socialinių tendencijų, apie tokį gyvenimo būdą kalbama mažai. Nors su gyvenančiais po vieną turbūt susiduriame kiekvienas iš mūsų – antrosios pusės nerandantys draugai, tėvai, seneliai ar vyresni giminaičiai, kurių partneris miręs – tokį socialinį reiškinį tebelaikome asmenišku dalyku. Apytuščių būstų daugėjimas – savotiškas žmonijos eksperimentas, atspindintis ne tik mūsų požiūrį į tarpasmeninius santykius, bet keičiantis ir bendras miestų kultūros tradicijas, netgi ekonomikos vystymąsi.

Ir vis dėlto kas žmones skatina gyventi vienus?

Pradėti turbūt reikėtų nuo ekonominės gerovės – finansinis stabilumas, socialinė gerovė mums suteikia materialinį pagrindą nuomoti ar įsigyti būstą tik sau. Žinoma, pinigai, skiriami būstui, galėtų būti panaudojami kitiems tikslams, tačiau, regis, vienišiaus gyvenimas yra tapęs abejonių nekeliančiu prioritetu.

Be ekonomikos suklestėjimo, reikėtų paminėti ir kultūrinius pokyčius, dar XIX a. pab. aprašytus žymaus prancūzų sociologo ir antropologo Émile Durkheimo. Jis padėjo socialinės antropologijos mokslo pagrindus. Būtent šis mokslininkas pradėjo kalbėti apie individualizmo kultą, siejamą su sparčia urbanizacija ir augančiais miestais, tačiau turbūt net pats É.Durkheimas neįtarė, kaip toli toks individualizmas gali vesti. Dar visai neseniai nepatenkintieji vedybiniu gyvenimu ir norintieji skyrybų turėjo argumentuotai paaiškinti savo apsisprendimą, o šiandien esant tokiai situacijai mes turime pateisinti savo likimą santuokoje – dėl vyraujančio visuomenės spaudimo būti geram pirmiausia sau.

Komunikacijos revoliucija taip pat neabejotinai prisidėjo prie to, kad vis dažniau renkamės gyventi vieni, nes net ir tokiu būdu galime būti socialiai aktyvūs. Be to, ilgėjanti moterų gyvenimo trukmė – ir jau ne keleriais metais, bet dešimtmečiais – brandos ar senatvės metus, praleistus vienatvėje, pavertė savaime suprantamu dalyku.

Nors gyvenantieji po vieną savo asmenines patirtis įvardija kaip unikalias, tyrimai rodo, kad galima įžvelgti ir visiems bendrų tendencijų. Jaunimas tokį gyvenimo būdą įvardija kaip išskirtinumą ir sėkmę – juk tik tokiu būdu visas laikas yra skiriamas asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui. Anot jų, tokios investicijos į save šiais laikais yra būtinos, nes, griūvant santuokoms ir byrant šeimoms bei dažnai keičiant darbą, galiausiai pasikliauti galima tik savimi. Kita vertus, pasirinkimas gyventi vienam reiškia gerokai didesnes pastangas norint neatitrūkti nuo socialinio gyvenimo – pirmiausia, siekiant išlaikyti gerų draugų būrį ir ryšius su kolegomis darbe.

Gyventi vienam – ne būti vienišam

Šios sąvokos dažnai susiejamos, nors gyventi vienam anaiptol nereiškia išties gyventi vienišiaus gyvenimą. Tyrimai taip pat rodo, kad vienatvę lemia ne socialinių ryšių kiekybė, bet kokybė bei tai, ar jaučiamės vieniši, o ne gyvename vieni. Išsiskyrę ar dėl kitų priežasčių vieni gyvenantys žmonės tvirtina priešingai – nėra nieko liūdnesnio nei gyventi ne su mylimu, savo žmogumi.

Žinoma, gyvenantys vieni kartais jaučiasi vieniši, susirūpinę ar neužtikrinti dėl savo ateities. Bet juk tokie jausmai aplanko susituokusius, gyvenančius su draugais ar artimaisiais. Gyvenimas po vieną turi ir neabejotinos socialinės naudos – jauni ar vidutinio amžiaus žmonės suteikia gyvybės miestams, nes gyvena aktyvesnį socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Be to, toks gyvenimo būdas netgi „draugiškesnis“ aplinkai – gyvenantys vieni dažniausiai renkasi mažus, kompaktiškus butus miestų centruose, naudojasi viešuoju transportu ar tiesiog vaikšto, taigi nėra priklausomi nuo automobilio.

Teoriškai gyvenimas vienam gali sukelti daug pasekmių – nuo bendruomeniškumo sunykimo iki socialiai aktyvaus miestietiškumo, nuo visiškos izoliacijos iki energingo viešojo gyvenimo. Apibendrinti šio savotiško socialinio eksperimento išvadas dar gerokai anksti – mes dar tik pradedame suvokti, kaip gyvenimas vienam mus veikia, kokių galimybių ar grėsmių suteikia.

Teoriškai gyvenimas vienam gali sukelti daug pasekmių – nuo bendruomeniškumo sunykimo iki socialiai aktyvaus miestietiškumo, nuo visiškos izoliacijos iki energingo viešojo gyvenimo.

„Gyventi vienai pirmiausia reiškia turėti nevaržomą laisvę“

Carmen Callil (73 metai). Apie gyvenimą vienumoje niekad per daug nemąsčiau, tai nebuvo mano sąmoningas apsisprendimas – taip susiklostė aplinkybės. Vaikystėje turėjau didelę šeimą, vėliau pasirinkau vienuolyną, viena būdavau labai retai – miegamąjį dalinausi su sese, būstą – su motina ir broliais, kaimynystėje gyveno visi seneliai, vėliau vienuolyne buvau nuolat apsupta vienuolių.

Kodėl man patinka gyventi vienai? Pirmiausia, tai yra nevaržoma laisvė niekada nenuobodžiauti, eiti miegoti, tarkime, aštuntą vakaro, jei tik man to norisi, nesijaudinant, ką apie tai pagalvos kiti, garsiai dainuoti pagal populiarią radijo grojamą dainą, turėti namuose daugiau nei 200 ąsočių ar tūkstančius knygų. Namuose niekada nesijaučiu vieniša – man pakanka žinoti, kad draugai gyvena visai netoli, o paskambinti galiu jiems bet kada. Niekada nesijaudinau dėl to, kad mirti teks vienai – juk visų laukia tas pats.

„Supermenui po pasaulio gelbėjimo irgi reikia pailsėti“

Alexas Zane'as (33 metai). Pastaruosius šešerius metus gyvenu vienas ir namų dalijimasis su kuo nors, didesniu už katę, nėra tai, kuo galėčiau mėgautis. Nesu keistuolis, strakaliojantis savo bute su moteriškais rūbais, bet man patinka jau vien žinoti, kad jei norėčiau taip daryti, galėčiau.

Gyventi vienam man reiškia turėti laiko persikrauti ir leisti sau būti ne „viešo naudojimo“. Kai Supermenui reikia pailsėti nuo pasaulio gelbėjimo, kuri jis eina? Į savo Vienatvės tvirtovę už poliarinio rato. Aš panašiai pavadinčiau savo butą šiaurės Londone.

Nesu vienišius – turiu merginą, su kuria draugaujame jau pakankamai seniai, kad tai verstų stebėtis aplinkinius, kodėl mes vis dar negyvename kartu. Tiesa, ji dažnai būna mano namuose – žino, kur laikau cukrų ir būtent kuris (vienas iš trijų, padėtų ant stalo) nuotolinio valdymo pultelis įjungia televizorių.

Nesu tikras, ar dar ilgai gyvensiu vienas, bet jau dabar žinau, kad yra momentų, kurių niekad nepasiilgsiu – tam tikrų melancholijos ir tylos akimirkų.

„Nekantrauju vėl būti apsupta klegesio“

Esther Rantzen (71 metai). Pirmą kartą gyvenu viena dabar, sulaukusi 71-erių. Iki šiol visi pokyčiai, susiję su mano amžiumi, atėjo palaipsniui – nuo pirmojo žilo plauko iki vis garsėjančio televizoriaus vakarais. Išskyrus šį – gyventi vienai man atrodė neįveikiama užduotis.

Visą gyvenimą buvau apsupta daugybės žmonių – augau gausioje šeimoje, studijuodama turėjau daugybę draugų, kolegos darbe pasitaikydavo taip pat energingi ir veiklūs. Dabar jau devynis mėnesius gyvenu viena – nuo tada, kai mirė vyras. Pasitinkanti tyla, peržengus namų slenkstį, tebeslegia – esu pripratusi nuolat bendrauti.

Mano gyvenimas turbūt primena įprastą senyvo amžiaus sulaukusio žmogaus situaciją. Mirus sutuoktiniui, teliko trys vaikai, kurie turi savo gyvenimus – negaliu jų versti praleisti daugiau laiko su manimi. Suprantu, kodėl daugiau nei 300 tūkst. amerikiečių senjorų mano, kad gyvenimas vienumoje kenkia sveikatai ne mažiau už rūkymą – jei visą gyvenimą praleidai rūpindamasis šeima, skirti dėmesio vien sau senatvėje atrodo beprasmis užsiėmimas.

Prie gyvenimo vienam galima priprasti, bet man tai atrodo nenatūralu – manau, kad mes, žmonės, esame bandos būtybės, mums reikia buvimo kartu. Jei būtų mano valia, turbūt pastatyčiau didžiulius namus kaip Nepale, kur visos kartos galėtų gyventi kartu.

Būna rytų, kurių ramybės į nieką nekeisčiau – kai stebiu saulėtekį siurbčiodama apelsinų sultis visiškoje tyloje. Kai sunaudoju paskutinį arbatos maišelį ar tualetinio popieriaus ritinėlį ir nesivarginu iškart pakeisti nauju. Bet šis laikas greit baigsis – netrukus sulauksiu anūko, tad, nors draugai ir ragina džiaugtis ramybe, aš nekantrauju būti vėl apsupta klegesio

Pagal „The Guardian“, vertė Akvilė Adomaitytė.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min