Kiekvieną transporto priemonę prie vadinamosios Dieveniškių kilpos Šalčininkų rajone pasitinka VSAT Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos pasieniečiai.
Čia, siauriausioje vietoje, prie judrios sankryžos esančiame Širvių atraminiame poste, nuolat budi uniformuoti VSAT pareigūnai, tikrinantys į abi puses vykstančių automobilių, autobusų ir kitų transporto priemonių bei jomis vykstančių asmenų dokumentus.
Keli pasieniečio klausimai, žvilgsnis į dokumentus bei mašinos bagažinę ir palinkėjimas „gero kelio" – jei viskas tvarkoje, automobiliai čia ilgai neužtrunka.
Žymiai daugiau darbo pasieniečiai turėjo rugpjūčio pabaigoje: Norviliškėse šurmuliavo roko festivalis, o šiuo keliu beveik nenutrūkstamu srautu traukė pramogautojai.
„Akivaizdu, kad mūsų pareigūnų profesionalumas ir patirtis auga, – sako G. Žagunio užkardos vadas majoras Vytautas Urbaitis. – Pareigūnai man pasakojo, kad jie festivalio metu draudžiamų daiktų turėjusius jaunuolius išmoko nustatyti net pagal veido išraišką".
„Pakanka keleto pasieniečio žvilgsnių ir įtarimą sukėlusį automobilį jau naršo kinologas su tarnybiniu šunimi. Kaip ten bebūtų, tačiau šiemet Širviuose pasieniečiai padirbėjo tikrai sėkmingai: policijai buvo perduoti penki asmenys, turėję kvaišalų“, - pažymėjo vadas.
Prie G. Žagunio užkardos ruože esančio Stakų stebėjimo bokšto budėjimą baigia Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties būrio pasieniečių ekipažas. Pareigūnai per žiūronus paskutinį kartą „šukuoja“ apylinkes.
11 valanda. Juodomis liemenėmis vilkintys specialiojo būrio pasieniečiai sėda į visureigį ir išvažiuoja.
Neilgai trukus iš miško išnyra pėsčiasis G. Žagunio užkardos patrulis. Du jauni vaikinai gyvai šnekučiuodamiesi apžiūri valstybės sienos liniją, pereina nedidelį lieptelį ir traukia prie bokšto. Statinio viršūnėje – dviejų aukštų apžvalgos aikštelė. Iš jos visa apylinkė matyti kaip ant delno.
Trumpam atsikvėpę ir pasikalbėję su užkardos vadu, patruliai vėl užsimeta kuprines. Jiems prieš akis – keliolika kilometrų pėsčiomis, kuriuos reikia įveikti per pamainą.
Šalčininkų rajone, prie pat įvažiavimo į Dieveniškių kilpą esančiame Marusinos kaime – vos kelios sodybos. Nuo jų iki valstybės sienos – porą šimtų metrų. Visureigiu pravažiuojamas patrulinis takas daro staigų posūkį ir nuo šlaito leidžiasi tiesiai į pelkę, per kurią nutiestas medinis lieptas.
Juo neskubėdami eina du pasieniečiai. Stabteli. Apsidairo. Per žiūronus patyrinėja artimiausius krūmynus. Valstybės siena nepažeista. Pareigūnai sėda į čia pat stovintį visureigį ir vyksta tikrinti kito ruožo.
Senajame Dieveniškių kelyje, Švedų miško pakraštyje, įsikūręs atraminis pasieniečių postas, priklausantis Dieveniškių užkardai.
Šį ruožą saugantys pasieniečiai čia atvyko keturračiu motociklu. Tai patogiausia transporto priemonė ten, kur negali pravažiuoti tarnybiniai visureigiai.
Valstybės sienos pažeidimų šiandien neužfiksuota, tad Dieveniškių užkardos vadas majoras Remigijus Švelnia randa laiko trumpai papasakoti, kad miškas neatsitiktinai pavadintas Švedų vardu. Pasak jo, čia esą žygiavusi švedų kariuomenė.
Tokį pat pavadinimą gavo ir pasieniečių atraminis postas.
Anksčiau veikęs supaprastintas pasienio kontrolės punktas dabar uždarytas, o per valstybės sieną vedęs kelias – išakėtas. Čia nusitęsusi kontrolinė pėdsakų juosta.
Dar keli metrai ir Europos Sąjungos teritorija baigiasi, o anapus baltų valstybės sienos ženklų - jau Baltarusija.
