Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sapnų valdovai: ar įmanoma kontroliuoti vaizdinius, kuriuos regime miegodami?

Miegas
Fotolia nuotr. / Miegas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar sapnuojant veiksmas vyksta kitokiu tempu? Į šį klausimą BBC bando atsakyti Davidas Robsonas. „Suskambus žadintuvui, aš dažniausiai įjungiu snaudimo režimą ir tik trumpam grįžtu trumpai miego dozei šiltuose ir saugiuose pataluose. Nors atrodo, kad susapnuoju tik trumpą sapną, tarkim, vieną pokalbį ar neilgą pasivaikščiojimą, pabudęs susivokiu, kad prabėgo visa valanda. Lieku sumišęs: kaip tokie trumpi veiksmai mano galvoje užtruko šitiek laiko? Ar tai būdinga visiems?“ –domisi autorius.

Mokslininkai  jau bando atsakyti į šiuos klausimus tyrinėdami tuos, kurie geba valdyti savo miegančias smegenis. Tokie žmonės vadinami sąmoningais sapnuotojais. Analizuojant tokių žmonių patirtį buvo ištirta ir daug kitų keistų dalykų, tokių, kaip galimybė pakutenti save sapne.

Sąmoningas sapnavimas leidžia įsigilinti į miegančias smegenis jau daugiau nei 100 metų. Vienas pirmųjų sapnų tyrėjų buvo XIX amžiaus prancūzų aristokratas Marquisas d’Hervey de Saint-Denys, kuris, būdamas 13 metų suvokė gebąs valdyti savo sapnų eigą. Kelias dešimtis metų jis praleido tyrinėdamas sapnuojančio proto galimybes.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Žadintuvas
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Žadintuvas

Neįtikėtinos kelionės

M.d’Hervey de Saint-Denys save sapne bandė priversti nušokti nuo aukštų pastatų stogų. Jį domino, ar galima susapnuoti savo paties mirtį. Jam to nepavyko padaryti nė karto. Dar neįvykus tragiškai pabaigai sapno eiga pasikeisdavo.

Stebėdamas, kaip žinomos vietos ir žmonės pasirodydavo jo sapnų kelionėse, jis padarė išvadą, kad sapnus formuoja mūsų prisiminimai. Ši teorija buvo daug racionalesnė už tuo metu paplitusius religinius sapnų aiškinimus.

Kita sapnų tyrinėtoja buvo Mary Arnold-Forster, 1920 m. parašiusi vadovą apie sąmoningą sapnavimą. Ji bandė valdyti savo sapnus, kad išvengtų baisių košmarų apie Pirmąjį pasaulinį karą.

„Shuterstock“ nuotr./Košmaras
„Shuterstock“ nuotr./Košmaras

Arnold-Forster ir Saint-Denys darbai ilgą laiką buvo ignoruojami. Dar kelis dešimtmečius šie „nepakankamai rimti“ tyrimai nieko nedomino. Tačiau pastaraisiais metais neurologai pradėjo tokius pat neįprastus eksperimentus.

Pavyzdžiui, Jennifer Windt iš Johanneso Gutenbergo universiteto Vokietijoje šiemet nusprendė išsiaiškinti, ar sąmoningi sapnuotojai gali sapne save pakutenti. Tai skamba neįprastai, tačiau tokiu būdu įmanoma nustatyti sąvimonės lygį sapno metu. Realiai mes negalime savęs pakutenti, nes, žinodami, ką darome, prarandame jautrumą. Svarbu tai, kad sąmoningo miego metu reakcija tokia pati: subjektai pastebėjo, kad nepavyksta savęs prajuokinti kutenantis sapne ir tai reiškia, kad jie sapnuodami išlieka itin sąmoningi.

Įdomu ir tai, kad Windt paprašė dalyvių sapne paprašyti kitų sapno veikėjų, kad juos pakutentų. „Keletą kartų veikėjai tiesiog atsisakė, – sako Windt. – Jie elgėsi lyg turėtų savo pačių protus ir ketinimus.“ O kai kitiems pavyko būti pakutentiems, rezultatas dar kartą nustebino: smegenys suvokė, kad pačios kontroliuoja visus sapno veikėjus, tad reakcija buvo tokia pati, lyg žmogus kutentų save pats.

Vaikščiojimas sapne

Ištirti laiko tėkmę sapne buvo daug sudėtingesnis uždavinys, tačiau Danielis Erlacheris iš Berno universiteto Šveicarijoje pradėjo išradingą eksperimentą.

Viskas prasidėjo jam tyrinėjant, kaip smegenys reaguoja sapnuojant skirtingus veiksmus, pavyzdžiui, ar sapnuodami bėgimą mes aktyvuojame tas pačias sritis, kaip realaus bėgimo metu? Pirmieji eksperimentai į šį klausimą atsakė teigiamai, tačiau jie paliko nemažai neaiškumų.

Sapne žmonės veiksmus atlikdavo 50 proc. lėčiau, nei realybėje. Tai atskleidė, kad laiko tėkmė sapne lėtesnė, nors tiriamieji teigė tuomet to nesuvokę.

Tad pakvietęs kelis patyrusius sąmoningus sapnuotojus į savo specialią „miego laboratoriją“ mokslininkas paprašė tiriamųjų sapne atlikti keletą  įvairių užduočių: vos įgavę sąmoningumą, jie turėjo nueiti 10 žingsnių, suskaičiuoti iki 30 ar atlikti įmantrius gimnastikos pratimus. 

Kad išmatuotų veiksmų trukmę, tyrėjas panaudojo specifinę sapnuojančio proto savybę: nepaisant miego metu paralyžiuoto kūno, akys juda. Tokiu būdu subjektai, kelis kartus pasukę akis kairėn ar dešinėn, pranešdavo apie veiksmo pradžią ir pabaigą. Tyrimo metu Erlacheris išmatavo jų smegenų aktyvumą bei raumenų judesius, kad įsitikintų, jog tiriamieji neapsimetinėjo miegantys.

Kaip ir buvo tikėtasi, sapne žmonės veiksmus atlikdavo 50 proc. lėčiau, nei realybėje.  Tai atskleidė, kad laiko tėkmė sapne lėtesnė, nors tiriamieji teigė tuomet to nesuvokę. „Jie tvirtino, kad jausmas buvo toks pat, kaip ir nemiegant“, – sakė Erlacheris.

Tai paaiškina, kodėl trumpas sapnas gali trukti visą valandą. Erlacheris aiškina, kad, veikiausiai, smegenys sapno metu ilgiau apdoroja informaciją.

Fotolia nuotr./Smegenų veikla
Fotolia nuotr./Smegenų veikla

Treniruotis galima ir sapnuose

Erlacherio darbą galima fantastiškai pritaikyti ir praktiškai. Jis tikina, kad sportininkai galėtų sąmoningą sapnavimą paversti papildomomis treniruotėmis. Šiaip ar taip, miegas yra atsakingas už informacijos įtvirtinimą atmintyje, tad įmanoma, kad sąmoningo sapnavimo praktika galėtų įtvirtinti naujus įgūdžius.

Tai ypatingai praverstų sportininkams, negalintiems normaliai treniruotis, pavyzdžiui, po traumų. „Suprantama, kad stebuklų tikėtis neverta – neįmanoma pagerinti ištvermės, tačiau sustiprinti ir įtvirtinti tam tikras technikas tikrai galima“, – svarsto mokslininkas.

Jo komanda eksperimentavo ir su mokymosi užduotimis, tokiomis kaip pirštų judinimas ar strėlyčių mėtymas į taikinį. „Tai išties efektyvu – ne taip, kaip reali praktika, bet naudingiau, nei sąmoningas kartojimas mintyse nemiegant“, – sakė Erlacheris.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min