Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 21d. 14:51

Savo akimis išvysti, iš pirmų lūpų išgirsti: kaip Lentvario moksleiviai mokosi saugoti kultūros paveldą

Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr. / Išvykos akimirka

Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokiniai žinių semiasi ne tik mokykloje. Kartu su mokytojais jie dalyvavo įdomiose išvykose, kurių metu nagrinėjo savo šalies, regiono ir miesto gamtos paveldą, gilinosi į paveldėtas tradicijas, aiškinosi, ką ir kaip turime išsaugoti ateities kartoms.

Viena iš įsimintiniausių išvykų gyvai nagrinėjant mūsų šalies paveldą vyko kovo mėnesį. Projekto dalyviai, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos 8-10 klasių mokiniai, lydimi istorijos mokytojos Vaivos Urbelionienės ir projekto koordinatorės Neringos Šakinienės, aplankė tris mums be galo svarbius objektus – Trakų istorijos muziejų, Užutrakio dvarą bei Kernavę, susitiko su į UNESCO paveldą įtrauktos kryždirbystės puoselėtoju, medžio drožėju, kryždirbiu Rimantu Zinkevičiumi.

Pirma stotelė – Trakų istorijos muziejus

Jis įsikūręs vaizdingoje vietoje, garsiausiame Lietuvos gynybinės architektūros komplekse – Salos ir Pusiasalio pilyse. Muziejaus administracija yra Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje, restauruotame dominikonų pastate. Ten ir pradedame pokalbį. Kalbiname Trakų istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoją muziejinei veiklai Vydą Narvidą.

Jis savo pasakojimą pradeda trumpa muziejaus administracijos patalpų istorija: patalpa, kurioje vyksta pokalbis, XVIII a. buvo dominikonų vienuolyno celė. XIX a., po 1863-1864 m. sukilimo, caro valdžia vienuolyną uždarė. Buvusiame vienuolyne įsikūrė caro ochranka, lenkų okupacijos metais čia buvo žandarmerija, o po Antrojo pasaulinio karo – milicija ir NKVD, dar vėliau KGB.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Trakuose esančios Pusiasalio ir Salos pilys, statytos XIV a. vid. – XV a. pr., yra reikšmingi Lietuvos gynybinės architektūros ir istorijos paminklai, todėl moksleiviai jas įtraukė į savo sudarytą artimos vietovės paveldo sąrašą. Mus domina, kaip rūpinamasi šiuo paveldu. Salos pilis atstatyta dar sovietmečiu. Gal galite detaliau papasakoti, kaip ji įgavo šiandieninį vaizdą?

XIX a. imta domėtis Lietuvos praeitimi, buvo parengtas pilies restauravimo ir konservavimo projektas. Nors atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. Lenkijos okupacijos laikais buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė. Po Antrojo pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai. 1962 m. buvo atstatyti centriniai rūmai, o 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visą pilies erdvinę kompoziciją. Salos pilis įgavo XV a. vaizdą. Dabar čia įrengta ekspozicija, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Per pastaruosius 20 metų valstybės lėšomis buvo pakeisti visi pilies stogai, nes senieji čerpiniai stogai buvo jau skylėti. Šiemet mes tikimės gauti finansavimą Salos pilies vienos sienos remontui. Iš rytinės pilies pusės atsivėrė smegduobė, nes sienos buvo sumūrytos kalkiniu skiediniu, kurį lietus išplovė.

– Ar nėra planų atstatyti ir Pusiasalio pilį, taip kaip Salos?

– Tos Pusiasalio pilies nedaug ir likę. Jei nebūtų restauravę ir konservavę, tai vietiniai gyventojai šitą pilį būtų po akmenį ištąsę dar XVII-XVIII a. Po XVII a. vidurio karų šaltiniuose rašoma, kad Trakuose akmens ant akmens neliko. Žmonės pilių liekanas ardė ir akmenis, plytas, kaip statybines medžiagas, vežėsi sau ir statėsi namus.

– O kada sustabdytas šitoks pilies liekanų niokojimas ir susirūpinta jos išsaugojimu?

– Niokojama buvo iki XX a. pirmosios pusės. Lenkų valdžia susirūpino pilies būkle. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo labai rimtai užsiimta Pusiasalio pilies restauravimu ir konservavimu. Buvo atstatyti kampiniai bokštai. Šiemet mes laukiame didelio projekto pradžios. Jis turėjo prasidėti dar pernai. Projektas yra finansuojamas iš ES lėšų, labai daug biurokratijos. Jeigu jis šiemet prasidės, tai per šiuos ir kitus metus Pusiasalio pilies bokšte turėtų atsirasti kavinė, pakelta dalis sienos pietryčių pusėje, apskritai, šita pilis turėtų būti atstatyta, turėtų atsirasti ir edukacinė salė. Planuose yra numatytas ir brangus viešbutis, kuriame norintys galėtų pagyventi viduramžių sąlygomis. Bet tai labai tolimoje perspektyvoje.

Projektas parašytas labai seniai, per tą laiką įgyvendinta tai, kad atstatyti kai kurie buvusio vienuolyno pastatai, sutvarkytos jų patalpos, atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurie gerokai pakeitė supratimą apie Pusiasalio pilį ir jos pastatus. Paaiškėjo, kad būta statinių, apie kuriuos iki to laiko nieko nebuvo žinoma, ir iki šiol nežinoma, kokia buvo jų paskirtis. Atrodo, jau viskas buvo ištyrinėta, o pradeda archeologinius tyrimus tam, kad galėtų toje vietoje pakloti vamzdžius, nutiesti komunikacijos linijas, ir atranda, galimai, XV-XVI a. pastatus, kurių niekas nė neįtarė esant.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Pabaigai klausimas iš fantastikos srities. Sakykime, kad turite neribotas finansines galimybes, kurios leidžia įgyvendinti bet kokius planus ir svajones. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų dar atlikti visame šiame komplekse? Kokias idėjas Jūs norėtumėte įgyvendinti?

– Jeigu klausiate manęs asmeniškai, tai aš prisipažinsiu tokį dalyką: šita pilis man yra arčiau dūšios nei Salos pilis. Ir ne tik todėl, kad aš čia dirbu, galima sakyti, gyvenu jau per 20 metų. Šita pilis yra tikresnė, ji yra senesnė už Salos pilį. Čia tikrai susirinkdavo Trakų gyventojai iškilus pavojui. Pilis yra gardinė, didelių užstatymų čia nebuvo, žmonės čia tikrai slėpėsi ir gynėsi. Salos pilis yra rezidencinė, ten daugiau valdovas ilsėdavosi. Todėl, jeigu leistų neribotos finansinės galimybės, aš norėčiau šitą pilį atstatyti tokią, kokia ji buvo XIV a. pabaigoje, kad stovėtų visi 11 bokštų, dabar mes turime tiktai 4 ir dalį penkto, galbūt, ant Aukų kalno galėtų būti kažkokie statiniai. Norėčiau, kad šita pilis būtų tokia pati patraukli, taptų traukos centru, kokia šiandien yra Salos pilis.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Antroji stotelė – neoklasicistinė Užutrakio dvaro sodyba

Ją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje savo tėvo Juozapo Tiškevičiaus valdose, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, pastatė grafas Juozapas Tiškevičius, bei šalia dvaro esantis keliasdešimties hektarų parkas, kurį suprojektavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai.

Šiandien Užutrakio dvaro sodyba – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas – atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Kalbamės su Trakų istorinio nacionalinio parko darbuotoju, kultūrinės veiklos vadybininku, Antanu Ulčinu. Kelionę pradedame šalia dvaro esančioje naujoje automobilių stovėjimo aikštelėje, apžiūrinėdami sausio mėnesį senoviniu būdu (sodinant medžių šaknų vainikus) pasodintas 13 pušų, o paskui rūmų link traukiame naujuoju dvaro link nutiestu asfaltuotu keliu, einančiu palei pačią pakrantę. Pakeliui apžiūrime iki šių dienų išlikusius pastatus – vis dar stovintį sargo namelį, buvusią spirito varyklą, prisimename dabartinėje Angelų kalvoje stovėjusį plytų fabriką. Apžiūrime naujai pastatytą prieplauką. Sustojame prie buvusių karvidžių.

– Kaipgi visa tai išsaugoma ateities kartoms?

– Užutrakio dvaro sodyboje, užimančioje 80 ha teritoriją, iš 12 istorinių pastatų šiuo metu restauruoti ar atkurti tik 4: rūmai, virtuvė, vežiminė ir svirnas. Tačiau mes jau kaip tik pradėjome įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Užutrakio dvaro sodybos kompleksinis pritaikymas šiuolaikinės visuomenės kultūros poreikiams“. Įgyvendinant projektą bus restauruoti dar trys pastatai: karvidė ir spirito varykla ūkinėje dvaro dalyje bei peizažinio parko gale esantis keltininko namelis. Planuojame, kad 2019 metų pirmą ar antrą ketvirtį jau turėtų būti uždengtas buvusios karvidės stogas, čia bus įrengta iki 700 vietų talpinanti „Europos salė“, skirta įvairiems koncertams bei renginiams. Tarp karvidės ir svirno ant kalvelės stovi puošnus spirito varyklos pastatas. Čia pagal tą patį projektą bus sutvarkyti fasadai, atkurtas stogas, nugriautas vėlesnio laikotarpio priestatas bei atkurta pastato planinė struktūra. Šiame pastate įsikurs Trakų istorinio nacionalinio parko lankytojų centras su ekspozicija, mokymų aula, biblioteka ir archyvu. Įspūdinguose skliautuotuose rūsiuose bus įrengta ekspozicija, kuri pristatys Užutrakio parko autorių – kraštovaizdžio architektą, botaniką E.F.Andre ir jo kūrybą Lietuvoje bei pasaulyje.

Pakeliui link dvaro sodybos sustojame ties keliais pastatais, kuriuose gyvena žmonės. Sužinome, kad visus juos planuojama iškeldinti ir netgi yra pastatyti pastatai, kur šie žmonės turėtų išsikelti, tačiau šis klausimas yra labai sudėtingas ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ne vienerius metus tenka dėl to lankytis teismuose. Kai žmonės išsikels, šie pastatai taip pat bus restauruoti. Vienas iš tokių pastatų – buvusi dvaro kalvė, kurioje buvo taisomi ratai, kaustomi žirgai. Antrasis – buvęs kumetynas.

Ką planuojate daryti su buvusiu kumetynu?

– Tai yra buvęs tarnų namas. Tarnai negyveno pačiuose rūmuose, jie gyveno šiek tiek toliau nuo rūmų aplinkos, iki šiol čia gyvena gyventojai, tačiau norime šiame pastate, jį sutvarkius, padaryti meno inkubatorių. Menininkai čia galėtų gyventi iki dviejų savaičių ir dirbti, o paskui eksponuoti savo darbus rūmuose, arklidėje, kituose pastatuose ar pačiame parke, pavyzdžiui, skulptoriai. Nes šiandien turime tik vienus apartamentus virš virtuvės įrengę pagal vieną Europos Sąjungos projektą. Šiam projektui įgyvendinti planuojame kreiptis į Norvegijos fondus, kurie remia medinio paveldo atstatymą, tačiau, kol gyventojai neiškeldinti, mes negalėjom pateikti paraiškos.

Prieiname buvusią Tiškevičių elektrinę, kuri kažkada aprūpindavo elektra tiek dvarą, tiek ir visus ūkinius pastatus. Čia taip pat vis dar gyvena gyventojai. Toliau kelias veda link dvaro sodybos reprezentacinės dalies. Pakeliui sustojame ties dar vienu išlikusiu pastatu – karietine – arklide. Vienoje pastato pusėje buvo laikomi žirgai, kitoje – karietos. Šiandien šis pastatas yra pritaikytas įvairiems mažesniems, iki 200 žmonių, renginiams, čia vyksta parodos, edukacinės veiklos. Kai Trakuose buvo įkurta Kalėdų senelio sostinės, čia apsilankė apie 1200 vaikų.
Toliau eidami dvaro link sužinome, kad Eduardas Fransua Andre įkūrė Lietuvoje 4 parkus: Užutrakyje, Lentvaryje, Trakų Vokėje ir Palangoje, o pasaulyje galime rasti virš 100 jo sukurtų parkų, įskaitant Lotynų Ameriką. XIX a. pabaigoje jis buvo vyriausiasis Paryžiaus parkų architektas.

O Eduardas Andre pats buvo atvykęs į Lietuvą?

– Žinoma, tačiau parką architektas suprojektavo ir išvyko. Atvažiavo jo firma, užsakė medžiagas, kaip matysim, akmenis, augalus, juos čia sodino, kasė tvenkinius. Ir įsivaizduokit, kad kasė tvenkinius netgi ne traktoriais, kaip dabar darome, o rankomis. Privažiuodavo vežimai, kabindavo durpes ir išveždavo jas. Iš viso parke kažkada buvo virš 20 tvenkinių.

Ar jie jau sutvarkyti?

– Deja, ne. Praėjusią žiemą išvalėme du tvenkinius. Kodėl žiemą? Kad lengviau būtų privažiuoti. O tvarkėme savo jėgomis, ne iš projektinių lėšų. 2006-2008 metais iš europinių lėšų buvo atkurti 4 tvenkiniai. O iš viso šiuo metu yra išvalyti 6 tvenkiniai.

Priartėjame prie balto tiltuko. Už nugaros lieka ūkinė dvaro dalis. Priešakyje – reprezentacinė. Tiltukas buvo atnaujintas 2017 metų rudenį.

– O kaip atkuriate tai, kas buvo sunaikinta, iš kur žinote, kaip atrodė atkuriamos erdvės?

– Tiltuką, pavyzdžiui, atkūrėme iš istorinės nuotraukos. Jis taip pat buvo baltas, tokios pačios formos. Pagal nuotrauką atkūrėme ir virtuvėlę. Sovietmečiu šis pastatas buvo dviejų aukštų, čia buvo bendrabutis. Pastatas buvo keturis kartus didesnis nei dabar yra. Parašėme Europos Sąjungos projektą, nugriovėme tą antrąjį aukštą, palikome autentiškas sienas, taigi, jei žiūrėsime į nuotraukas, iš išorės pastatas atrodo identiškas originalui, viduje yra pakeitimų, bet tikslių vidaus išplanavimų mes ir nežinojome. Šiandien čia veikia kavinė, kurioje galima paragauti netgi senųjų patiekalų, tarkim, Tiškevičių mėgtą vėžių sriubą.

Pagal nuotraukas atkūrėme ir priešais dvarą esančio parko vaizdą. Turime nuotrauką, kaip parkas atrodė prieš 100 metų, kai į jį atvykdavo karietomis ir žirgais. Skirtingai nuo Lentvario dvaro, mes neturime jo tikslių brėžinių, tik nuotraukas. Kaip medžiai buvo susodinti, kokios buvo skulptūros, galime sužinoti tik iš nuotraukų. Sovietmečiu parko viduryje, pavyzdžiui, vietoj seniau ir dabar stovinčios medžioklės deivės Dianos stovėjo Stalino skulptūra. Parke esančios skulptūros yra atkurtos iš lieto marmuro.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Priartėjame prie paties dvaro ir sukame ežero link. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas – kitame ežero krante matosi Trakų pilis ir netgi Trakų bažnyčia, kurią iš salos, norėjo matyti Tiškevičiai, nes buvo labai pamaldūs žmonės. Stabtelime viename iš dviejų simetriškų paviljonų, kurie buvo pastatyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau nugriauti ir atstatyti tik 2011 metais. Visi šie pokyčiai yra užfiksuoti nuotraukose, kurios yra išlikusios iki šių dienų.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Apėję dvarą, atsiduriame Angliško stiliaus parke, kuris yra netaisyklingų formų, nevienodai gražiai išdėstytas kaip parkas, esantis prie pat rūmų, priderintas prie aplinkos. Palei kranto liniją vingiuoja takas, parko detalės yra įvairiausių formų, nėra vienodos. Iš tolo matosi keltininko namelis. Būtent iš tos pusės Grafo Juozapo Tiškevičiau brolio Vladislavo šeima iš Lentvario persikeldavo per ežerą ir žirgais toliau jodavo dvaro link.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– O ar parkas gauna kokių nors pajamų, ar yra išlaikomas valstybės?

– Taip, mes gauname pajamų iš įvairių veiklų: privačių renginių, filmavimų, fotosesijų, ekskursijų.

– Dvaro pastatas buvo restauruotas jau prieš 20 metų, parkas priešais dvarą taip pat sutvarkytas. Ar dar kas nors daroma rezidencinėje pusėje, ar visi darbai jau baigti?

– Priežiūros ir palaikymo darbai vyksta nuolat. Tarkim, anksčiau visos skulptūros buvo pagamintos iš itališko marmuro ir žiemą jas reikėdavo dengti, kad nesutrūkinėtų, ir tai buvo labai brangu. Dabar parke esančios skulptūros yra pagamintos iš lieto marmuro, jų dengti žiemą nebereikia. Tačiau pavasarį imsime šepečius į rankas, „Kercherį“ ir valysime visas skulptūras, nes per metus jos ir apsineša, ir apauga įvairiomis kerpėmis bei samanomis.

Kalbant apie pastatus, pirmoji dvaro pastato fasadų restauracija buvo atlikta prieš 20 metų, prieš 10 metų pastatas buvo perdažytas, dabar vėl 10 metų praėjo ir vėl atliekame pilną restauraciją. Dalies pastato restauravimo darbai jau baigti, tačiau dar laukia vienos pusės restauracija.

Pats parkas taip pat tvarkomas kiekvienais metais – pavasarį reikės pakelti visą žolę, sušukuoti ją, ajeravimą daryti, paskui įjungsime laistymo sistemą, tada tręšim žolę, vėliau robotukas šienaus žolę. Parteryje yra pasodintos liepos. Jos buvo atvežtos septynerių metų, tai dabar joms yra 14 metų. Kas du metus atvažiuoja žmogus, kuris užlipa kopetėlėmis ir apkarpo liepų vainikus. Liepos yra formuojamos. Parteryje taip pat yra pasodintos senovinės rožės, tai prieš rudenį taip pat jas karpome.

– Tai Jūs turite sodininkus ar samdote juos?

– Iš viso Trakų nacionalinio parko direkcijoje dirba 21 darbuotojas, tai iš jų Užutrakio skyriuje dirba 8 žmonės. Sodininkas šiuo metu yra vienas, tačiau padeda visi. Tarkim, jei aš dabar nevesčiau ekskursijos, padėčiau parke mulčiuoti šakas.

– Tai čia darbai niekada nesibaigia?

– Kaip minėjau, teritorija dar nėra sutvarkyta. Darbų turime dar dešimčiai metų į priekį ir, žinoma, nuolatinė priežiūra. Rūmų ir parko išlaikymas – tai nuolatinė investicija į ateitį, tačiau, kai žinome, kiek lankytojų aplanko šią vietą, tai matome didžiulę naudą.

– O kas išlaiko, investuoja į Užutrakio parką?

– Parkui finansavimą skiria Kultūros ministerija, dalį pinigų užsidirbame patys iš įvairių veiklų ir, žinoma, rašome projektus į įvairius Europos Sąjungos fondus ir, gavę finansavimą, atliekame begalę darbų. Europos Sąjungos indėlis į paveldo išsaugojimą yra milžiniškas.

Apėję parką, užeiname į pačius rūmus. Kaip ir kai kuriuose kituose muziejuose, apsiauname vienkartinius apavus ir tik tuomet galime aplankyti rūmuose veikiančią ekspoziciją bei apžiūrėti, kaip rūmai restauruoti viduje. Ekspozicijoje yra nemažai istorinių nuotraukų, kuriose matome, kaip dvaras atrodė prieš 100 metų, galime pamatyti šeimos narius kasdienybėje ir pramogaujančius. Sužinome, kad grafo Tiškevičiaus žmona Jadvyga buvo kilusi iš Lenkijos ir jai buvo 19 metų, kai ji Varšuvoje susituokė su 30-mečiu Juozapu Tiškevičiumi, vėliau persikėlė į Užutrakio dvarą bei su keturiais savo vaikais nuolat gyveno čia.

Dvaro rūmų interjeras ir aplinka Prancūzijos karaliaus Liudviko VI stiliaus. Tuo metu, kai čia gyveno grafas Tiškevičius su šeima, dvare vyravo prancūziškas etiketas ir prancūziška mada. Dvare beveik kiekvieną savaitę lankydavosi svečių. Iškiliausia asmenybė, aplankiusi šį dvarą, buvo Rusijos caro Aleksandro II motina carienė Marija.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Kokie darbai buvo atlikti, yra daromi ir dar bus daromi rūmuose?

– Restauravome aštuonias pirmojo aukšto reprezentacines sales, restauruotas antras aukštas, rūsys, palėpės, holas ir laiptinės. Restauruojant buvo naudojamos senosios technologijos. Daugumą čia esančių eksponatų mums paskolino Vilanovo rūmų muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus, Krokuvos miesto istorijos muziejus, Wojciecho Weisso muziejus, Palenkės muziejus Balstogėje ir Lancuto pilies muziejus. Kaip tik šiuo metu yra atvykę šių muziejų atstovai ir jie tikrina eksponatų būklę. Tačiau po truputį mes ketiname pakeisti šiuos eksponatus savaisiais. Pagal 2012-2014 m. rengtą projektą Užutrakio dvaro sodyboje buvo įrengtos dvi salės. Baltoji salė ir biblioteka buvo pritaikytos koncertams, konferencijoms bei seminarams, įsigyti pagal istorines nuotraukas atkurti, vienetiniai Liudviko XVI stiliaus baldai, salių langus papuošė to paties stiliaus užuolaidos.

Tarp kitko, šiuo metu jau visas rūmų sales puošia vienetinės mūsų pagamintos užuolaidos. Pagal tą patį projektą Baltajai salei įsigytas išskirtinis baltos spalvos Fazioli fortepijonas. O pagal jau anksčiau minėtą naująjį Europos Sąjungos finansuojamą projektą pirmojo aukšto reprezentacinės salės bus apstatytos Liudviko XVI stiliaus baldų kopijomis ir dekoruotos interjero dizaino elementais, meno kūriniais, kurie ne tik atkurs XIX a. – XX a. pr. Užutrakio rūmų menių vaizdą, bet galės būti naudojami ir renginių, edukacijų metu.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Ar galima būtų teigti, kad be Europos Sąjungos pagalbos tokie Užutrakio dvaro restauracijos mastai būtų neįmanomi?

– Gal ir įmanomi, tačiau tai vyktų labai lėtai ir truktų labai ilgai. Tai yra be galo didžiulės investicijos.

– Mūsų mokykla priklauso Asocijuotųjų UNESCO mokyklų tinklui, todėl mums labai įdomu, koks yra Trakų istorinio nacionalinio parko santykis su UNESCO?

– 2003 metais vyko konferencija „Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO Pasaulio paveldo sąraše: poreikis ir galimybės“, po jos Trakų istorinis nacionalinis parkas buvo įrašytas į Preliminarųjį pasaulio paveldo sąrašą, medžiaga buvo surinkta, tačiau iki šiol jis ir yra Preliminariajame sąraše, jei per 15 metų dar jo neišbraukė. 2017 metais į tą patį sąrašą buvo įtrauktas Kaunas ir, kažkodėl jaučiu, kad jis greičiau atsidurs UNESCO saugomo paveldo sąraše nei Trakai. Iš tiesų, nežinau, kodėl taip yra, tačiau viliuosi, kad vieną dieną Trakų istorinis nacionalinis parkas papildys Pasaulio paveldo sąrašą.

Optimistiškai baigę pokalbį bei padėkoję Antanui Ulčinui už nuostabią ir labai išsamią ekskursiją po Užutrakio dvarą, patraukiame link trečiosios mūsų stotelės – Kernavės archeologinės vietovės, kuri, skirtingai nei Trakų istorinis nacionalinis parkas, 2004 metų liepos mėnesį buvo įtraukta į UNESCO saugomo Pasaulio paveldo sąrašą.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Kernavėje aplankome 2012 metais atidarytą rekonstruotą modernų muziejų su ekspozicija, pateikiančia lankytojams įspūdingiausius Kernavėje aptiktus archeologinius radinius, bei pasivaikščiojome po žymiuosius Kernavės piliakalnius. Muziejuje sužinojome, pagal kokius kriterijus Kernavės archeologinė vietovė buvo įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą. Vienas jų – Kernavės archeologinė vietovė yra išskirtinis liudijimas apie Baltijos jūros regione 10 000 metų trukusią Europos gyvenviečių raidą ir tai, kad šioje vietovėje yra ypač svarbių pagoniškųjų ir krikščioniškųjų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų.

Muziejaus ekspozicijoje visą šią raidą galima pamatyti per čia rodomus eksponatus. Taip pat galime pamatyti, kaip kažkada atrodė čia įsikūrusi gyvenvietė įvairiais laikotarpiais. Pasirodo, antrasis kriterijus, kuris buvo svarbus atrenkant Kernavę į Pasaulio paveldo sąrašą, buvo būtent tai, kad gyvenviečių planas ir įspūdingi piliakalniai yra išskirtiniai tokių rūšių struktūrų raidos ir jų naudojimo istorijos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai. Ši stotelė trumpa – apžvalginė. Daugelis moksleivių čia dažnai lankosi su tėvais, ypač liepos mėnesį, kai čia rengiamos Gyvosios archeologijos dienos.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Ketvirta stotelė – kryždirbio Rimanto Zinkevičiaus sodyba Juodausių kaime

Nesunkiai randame raudoną baltomis išgražintomis langinėmis sodybą, kieme stovintis koplytstulpis taip pat pasufleruoja, kad pataikėme ten, kur reikia. Rimantas Zinkevičius – respublikinės prakartėlių parodos laureatas, Lietuvių liaudies kultūros centro konkurso „Aukso vainikas“ geriausio metų liaudies meistro vardo nominantas, du kartus įvertintas už kryždirbystę, vaizduojamąją dailę, du kartus laimėjęs respublikinį medžio drožėjų konkursą Rokiškyje L.Šepkos premijai laimėti. Šeimininkas pakviečia į savo dirbtuves, kur pradeda pasakojimą.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Pasakojimą noriu pradėti nuo istorijos apie sodybą, kurioje esame, kurioje aš gyvenu, kurioje gimsta mano kūriniai. Šitame name gimė mano močiutė, mano tėvo motina. Pagal jos paskaičiavimus, šitam namui yra virš 200 metų. Aš čia atsikrausčiau 1989 m., kai mano tėvas, gavęs palikimą, šį namą man padovanojo. Pradžioje maniau, kad čia bus tik mano dirbtuvės, bet statėm, statėm išėjo didelis namas ir persikraustėme čia gyventi. Man reikėjo vietos drožybai, kadangi gaminu kryžius, koplytstulpius, tokiems darbams reikia daug vietos, o bute tam sąlygų nebuvo. Taip atsidūriau čia ir gyvenu iš drožybos. Drožyba – tai ir mano gyvenimas, ir darbas, ir hobis, ir poilsis. Drožiu nuo ryto iki vakaro ir iš to pragyvenu.

O kur išmokote šito amato?

– Aš truputį ir apsigimęs šitam darbui ir dar mokiausi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. Mano specialybė buvo meninis medžio apdirbimas. Aš nuo mažų dienų minkiau molį: gaminau žaislus, indus ir, kai stojau į technikumą, tai norėjau būti keramiku, puodžiumi. Bet, kai stojau į technikumą, iš pirmo karto neįstojau, iš piešimo gavau dvejetą, parvažiavau verkdamas, bet labai norėjau mokytis. Tada metus pasimokiau paruošiamojoje grupėje, bet ten buvo tik medžio apdirbimas. Darbas su medžiu man labai patiko ir kitais metais įstojau į meninio medžio apdirbimo specialybę.

– Minėjote, kad gaminate ir mažus dirbinius, ir didelius kryžius. Ar didelė kryžių paklausa?

– Nėra labai didelė paklausa. Per metus pagaminu maždaug 5 didelius kryžius ar koplytstulpius. Mažų kryželių, kokius į Kryžių kalną veža, aš čia neskaičiuoju (žmogaus dydžio kryžius laikomas mažu).

– Ar visi Jūsų kryžiai čia, Lietuvoje, ar iškeliauja ir už Lietuvos ribų? Kokia kryžių geografija?

– Ne visi kryžiai Lietuvoje, bet apsiriboju Europa. Tiesa, vieną kryžių pagaminau JAV, bet tuo metu aš ten ir gyvenau, ir drožiau rūpintojėlius, kad užsidirbčiau pinigų pabaigti šitą namą. Mano kryžių, koplytstulpių yra Belgijoje, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje. Vengrijoje esu padaręs daugiausiai darbų ir esu gavęs Vengrijoje miesto garbės piliečio vardą. Kiskunmajsa mieste aš padariau gal 5 skulptūras: kryžių, koplytstulpių, rūpintojėlį.

– Be religinės tematikos skulptūrėlių, kokios temos dar atsispindi Jūsų darbuose?

– Priklauso nuo paklausos: žmonėms labiausiai patinka rūpintojėliai ir angeliukai. Bet būna ir proginių užsakymų, kai žmogus kokiai nors progai turi savo idėją, aš ją tiesiog įgyvendinu. O šiaip aš drožiu, kas man ant dūšios. Va, dabar tautodailininkų parodai Ukmergėje baigiu drožinį, skirtą valstybės šimtmečiui. Šitoje skulptūroje aš vaizduoju, kaip mano močiutė mane mažą mokė istorijos. Prieš išdroždamas jos pasakytus žodžius, netgi konsultavausi su istoriku, ar tai teisinga. Parašiau tarmiškai, kaip ji ir sakė: „Vokiečy pralaše korų, bolševiky nuverte corų ir tadum, vaikel, sustvėrė Lietuva“ („Vokiečiai pralaimėjo karą, bolševikai nuvertė carą ir tada, vaikeli, susikūrė Lietuva“). Tai aš čia išdrožiau save ir močiutę. Ji buvo beraštė, bet labai taikliai nusakė istorines aplinkybes. Apačioje dar yra citata iš Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– Kokį medį dažniausiai naudojate savo drožiniams?

– Ąžuolą. Mano visos skulptūros iš ąžuolo, jis man labiausiai patinka: kietas medis, solidus.

– Ar esate drožęs iš kokio nors egzotinio medžio, nelietuviško?

– Taip, savo muziejuke turiu angelų kolekciją, išdrožtą iš įvairiausių medžių. Kai viešėjau pas dukrą Australijoje, mane labai sužavėjo gamta, medžių įvairovė. Sugalvojau daryti angelus iš visų medžio gabalėlių, kokius tiktai gaunu iš įvairių šalių, pats parsivežu arba draugai atveža. Jau nebeskaičiuoju, kiek turiu angelų savo kolekcijoje. Jeigu nori, kad matytųsi medžio tekstūra, reikia gaminį nušlifuoti, o tai užtrunka kartais ilgiau negu pati drožyba, o ir pirštus susižaloji. Vengrijoje dariau skulptūrą iš platano, turiu angeliuką iš sekvojos, riešutmedžio, maumedžio, apelsinmedžio, mandarinmedžio, platano, eukalipto, tujos, kaštono. Kad ir koks kietas medis būna, bet vis tiek išdrožiu. Yra angeliukas iš ąžuolo, kuriam 1880 metų. Labiausiai man patinka lietuviškas medis.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

– O ką sovietiniais laikais drožėte?

– Sovietmečiu aš dirbau miškų urėdijoje medžio drožėju. Tai laikais labai populiarios buvo dekoratyvinės lėkštės su bareljefais pagal liaudies dainas, gaminau suvenyrus, lenteles medžioklės trofėjams, prizus medžiotojams, religinės tematikos darbai tais laikais nebuvo paklausūs.

– Kiek Lietuvoje yra kryždirbių?

– Yra Lietuvoje kryždirbių, bet gerų nelabai daug. Pateiksiu pavyzdį: kai vyksta „Aukso vainiko“ konkursas, kiekviena tautodailininkų bendrija, o jų Lietuvoje yra 10, turi pristatyti po vieną kryždirbio darbą, deja, dažnai neturi ką pristatyti, tai dalyvauja 5 kryždirbiai iš 10. Kryždirbystė yra brangi veikla, užsakymų nebūna daug. Vien iš kryždirbystės nepragyvensi, reikia dar kažką daryti.

– Lietuviški kryžiai yra unikalūs, meniški, ne veltui įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip kryždirbys mato būsimą kryžių? Kokius elementus panaudoja jam sukurti? Iš kur semiasi idėjų?

– Turiu senų knygų apie lietuvių liaudies meną, viena yra skirta kryždirbystei, ten nufotografuota daugybė senų kryžių. Yra muziejų fonduose ne tik fotografijų, bet ir piešinių iš tų laikų, kai dar fotografija neegzistavo. Tai dar geriau nei fotografija, nes, kai piešta pieštuku, gali gerai matyti kiekvieną detalę. Bet man į albumus žiūrėti nebereikia, aš pasitelkiu savo fantaziją, per tiek metų susiformuoja savas stilius, bet, žinoma, naudoji tuos elementus, kurie būdingi senosios kryždirbystės tradicijai.

– Tai kokie elementai yra naudojami mūsų senuosiuose kryžiuose?

– Visos gėlės, įvairūs lapeliai, t. y., gamtos motyvai. Gali būti spinduliukai, žalčiukai. Pagrindiniai elementai yra augalinis motyvas ir geometrinis motyvas. Svarbiausia, kad mes, kryždirbiai, turime tęsti senąsias liaudies tradicijas, mes turime daryti taip, kaip darė anksčiau mūsų senoliai. Tam yra menotyrininkai, specialistai, kurie vertina mūsų darbą, jei neatitinka reikalavimų, kritikuoja. Mūsų kryžiai unikalūs, vieninteliai tokie Europoje. Krikščioniškame kryžiuje galima įžvelgti pagoniškos tradicijos elementų. Mes mažiausiai Europoje nutolome nuo pagonybės, nes paskutiniai tapome krikščionimis.

– Nuo ko pradedate darbą gavęs užsakymą pagaminti kryžių?

– Aš, prieš pradėdamas daryti kryžių, visada pirmiausiai nusipaišau masteliu 1 mm=1 cm, tada gamindamas matuoju ir tiksliai viską perkeliu ant medžio. Kiti kryždirbiai gamina iš akies, kaip gausis. Aš taip negaliu. Aš jau truputį „pagadintas“, nes mokiausi to amato technikume.

Iš dirbtuvių meistras vedasi į taip vadinamą muziejuką, kuriame eksponuojami darbai, pagaminti ne pagal užsakymą, o pagal širdies šauksmą, savo malonumui. Ten jau minėta angeliukų kolekcija ir šventieji Florijonas, Izidorius, Pranciškus, pavaizduoti apsuptyje to, ką jie globojo, Marija Maloningoji, Eglė žalčių karalienė. Yra darbų ir politiniais motyvais, pvz., „Sovietų Sąjungos žlugimas pagal šventą Jurgį“ arba „Valstybės lovys“, nepamirštos ir Sausio 13-oji, ir Kovo 11-oji. Yra ir senelės sekamos baisios pasakos vaikams, ir mažieji meškeriotojai, ir lietuvių žygis į Saremo salą, kai šie dar pagonys buvo. Pabaigai aplankome dirbtuves, kur gimsta didieji drožiniai: kryžiai, koplytstulpiai, lauko skulptūros. Meistras pademonstruoja, kaip iš medžio kamieno išlaisvina lietuvaitę su naščiais.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

Paskutinis kelionės akcentas – bendra nuotrauka prie medžio drožėjo Rimanto Zinkevičiaus sukurto kryžiaus, pastatyto Juodausių kaime.

Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Išvykos akimirka

2017-2019 metais Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija vykdo tarptautinį projektą (kultūros ir gamtos paveldas), kuriam paramą teikia iš Erasmus+ programos strateginių mokyklų partnerysčių poprogramės. Gimnazijos projekto partneriai – Agrupamento de Escolas D. Dinis mokykla Portugalijoje, Joachim-Schumann-Schule mokykla Vokietijoje ir Col·legi Jesus, Maria i Josep mokykla Ispanijoje Keturių šalių moksleiviai ir mokytojai nagrinėja savo šalies, regiono ir miesto gamtos paveldą, gilinasi į paveldėtas tradicijas, aiškinasi, ką ir kaip turime išsaugoti ateities kartoms.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Aktualu

Teisingumo ministras: peilis prieš Alytaus pataisos namų prižiūrėtoją nebuvo panaudotas

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Sportas

Renesansas – olandai parbloškė pasaulio čempionę ir išmetė Vokietiją

Aktualu

Nevyriausybininkai: Seime slapčia gimė planas sumažinti paramą

Vardai

„Golden Parazyth“ užtvindė bažnyčios skliautus: „Sad Human“ pristatymui prireikė papildomo koncerto

Aktualu

Padovanoti filmui sukurtą laivą Vilniaus administracijos direktorius pasiūlė per anksti

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

24sek

Eurolyga: Maskvos CSKA Kauno „Žalgirį“ pasitiks nenugalėta

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Liubomiras Laucevičius

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

15min tema Aktualu

Ir lietuviams aktualūs „Brexit“ scenarijai: mūsų diplomatų uraganas Londone nestebina

Vardai

Kodėl kai kurios Holivudo žvaigždės nusprendė atsisakyti santuokos?

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Prieš dvikovą Rumunijoje E.Jankauskas: „Šiame lygyje reikia būti tvirtesniems“

Gyvenimas

Būdavo dienų, kai Kristina net nebijodavo mirti: žmonėms tai atrodo paprastas galvos skausmas

Deuce

Novakas Džokovičius Londone nenugalėtas – palaužė ir Mariną Čiličių

Aktualu

Vykstant kovai dėl „Brexit“ sutarties įtakingi ministrai išreiškė paramą Th.May

24sek

Karjeros vakaras, kuris „Žalgirio“ šokliui visai nerūpi: „Keista ir liūdna“

Naujienos

24sek

Kai kurių žaidėjų pasigedęs Šaras kelia „Žalgiriui“ esminį klausimą

Aktualu

Teisingumo ministras: peilis prieš Alytaus pataisos namų prižiūrėtoją nebuvo panaudotas

24sek

Prakeiksmas namuose tęsiasi: „Žalgiris“ po pratęsimo krito prieš „Barcelona“

Sportas

Renesansas – olandai parbloškė pasaulio čempionę ir išmetė Vokietiją

Aktualu

Nevyriausybininkai: Seime slapčia gimė planas sumažinti paramą

Vardai

„Golden Parazyth“ užtvindė bažnyčios skliautus: „Sad Human“ pristatymui prireikė papildomo koncerto

Aktualu

Padovanoti filmui sukurtą laivą Vilniaus administracijos direktorius pasiūlė per anksti

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

24sek

Eurolyga: Maskvos CSKA Kauno „Žalgirį“ pasitiks nenugalėta

Pasaulis kišenėje

Lietuvio kelionė Tibete: patekimas į uždraustus vienuolynus ir 5 tūkst. m aukštis

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Liubomiras Laucevičius

Vardai

Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

15min tema Aktualu

Ir lietuviams aktualūs „Brexit“ scenarijai: mūsų diplomatų uraganas Londone nestebina

Vardai

Kodėl kai kurios Holivudo žvaigždės nusprendė atsisakyti santuokos?

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Prieš dvikovą Rumunijoje E.Jankauskas: „Šiame lygyje reikia būti tvirtesniems“

Gyvenimas

Būdavo dienų, kai Kristina net nebijodavo mirti: žmonėms tai atrodo paprastas galvos skausmas

Deuce

Novakas Džokovičius Londone nenugalėtas – palaužė ir Mariną Čiličių

Aktualu

Vykstant kovai dėl „Brexit“ sutarties įtakingi ministrai išreiškė paramą Th.May

24sek

Karjeros vakaras, kuris „Žalgirio“ šokliui visai nerūpi: „Keista ir liūdna“

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min