TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Tarptautinė kosminė stotis: tyrimai, gyvenimas nesvarumo būsenoje ir... jokio sekso

Tarptautinė kosminė stotis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Tarptautinė kosminė stotis
Šaltinis: 15min
0
A A

Praėjusią savaitę amerikiečiai su giliu atodūsiu atsisveikino su savo daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa „Space Shuttle“. Programa, daugybę metų laikyta Amerikos nacionaliniu pasididžiavimu.

„Space Shuttle“ erdvėlaiviai JAV ir kitų šalių astronautus skraidino į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), kurioje apsigyvenę astronautai atlikdavo įvairius tyrimus ir eksperimentus. 15min.lt jau rašė apie programą „Space Shuttle“ ir jos erdvėlaivius. Šįsyk pasakojame apie TKS: kas tai yra ir ką ten veikia astronautai?  

Suvienijo buvusius priešininkus

Tarptautinė orbitinė stotis neretai vadinama ambicingiausiu tarptautiniu kosmonautikos projektu. Jo ištakos – Šaltojo karo metu vykusios intensyvios kosmoso varžybos tarp dviejų super valstybių: Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Tuo metu daugiausiai patirties orbitinių stočių statyboje turėjo Maskva, paleidusi „Saliut“ stočių seriją. Savo ruožtu amerikiečiai didžiavosi ir pirmavo daugkartinių erdvėlaivių kūrime bei tenkinosi orbitine stotimi „Skylab“, skirta Saulei stebėti.

1984 metais Vašingtonas metė iššūkį Maskvai: prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė apie naujos orbitinės stoties kūrimą. Tačiau amerikiečių svajones netrukus sudaužė sovietai, 1986 metais paleisdami stotį „Mir“ bei tais pačiais metais įvykusi skaudi erdvėlaivio „Challenger“ katastrofa.

Iširus Sovietų Sąjungai, situacija iš esmės pasikeitė. 1993 metais Jungtinės Valstijos ir Rusija pasirašė susitarimą dėl bendros kosminės stoties kūrimo. Netrukus prie šio projekto prisijungė Kanada, kai kurios Europos valstybės, Japonija ir kt. Dar po penkerių metų prasidėjo pirmieji stoties surinkimo darbai.

Sudėtinga tyrimų laboratorija

Reuters/Scanpix nuotr./Tarptautinė kosminė stotis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Tarptautinė kosminė stotis

Šiandien TKS – tai milžiniška, maždaug 350 kilometrų aukštyje virš Žemės skriejanti tarptautinė tyrimų laboratorija, sumontuota iš apytiksliai dešimties skirtingų modulių, kuriuos įrengė skirtingos valstybės. Kiekvienas iš šių modulių turi savo konkrečią paskirtį, t.y. yra pritaikytas tam tikriems moksliniams eksperimentams atlikti. Čia taip pat yra ir modulių, skirtų astronautams gyventi, palaikyti fizinę būklę, pailsėti, pasitikrinti sveikatą ir pan.

Stoties pagrindas – tai du svarbiausi amerikiečių ir rusų segmentai. Vienas iš pirmųjų į orbitą iškeltų blokų buvo rusų „Zaria“, kurio ilgis – 12,6 metro, diametras – 4 metrai. Prieš trejus metus prie TKS buvo prijungti dar du autobuso dydžio moduliai – japonų „Kibo“ ir europiečių „Columbus“.

Siekiant užtikrinti energijos tiekimą, stotyje tam tikru atstumu viena nuo kitos sumontuotos Saulės baterijos. Patys moduliai atskirti vienas nuo kito, kad kurioje nors laboratorijoje kilus avarijai ją būtų galima atskirti, ir taip nenukentėtų kitos TKS dalys. „Kosmosas yra vakuumas. Ten viskas turi būti sandaru. Jei kur nors dėl žmogiškų aplinkybių ar kosmoso įtakos, pavyzdžiui, į stotį atsitrenkusio meteorito, atsiras nors mažiausia skylutė, modulis neteks sandarumo ir bus nebetinkamas žmonėms gyventi. Jiems kils pavojus“, – 15min.lt aiškino Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos docentas, gamtos mokslų daktaras Jokūbas Sūdžius.

Dėl įvairių priežasčių, tarp kurių svarbiausia – finansinė, stotis iki šiol nėra pilnai surinkta. Teigiama, kad šiuo metu ji sveria apie 300 tonų, tuo tarpu pilnai užbaigtos TKS masė turėtų siekti apie 470 tonų. Stotyje nuolat darbuojasi 4–6 astronautai.

Surinkta dalimis

Kosminė stotis buvo sudėliota tarsi iš „Lego“ kaladėlių. Pirmiausiai į kosmosą buvo iškeltas pagrindinis modulis, mat nėra tokios nešančiosios raketos, kuri būtų galėjusi į kosmosą išnešti TKS tokią, kokia ji yra dabar. Stotis buvo iškelta į tam tikrą orbitą. „Tam, kad nenukristų ant Žemės, bet koks skrendantis objektas turi turėti tam tikrą greitį, – dėstė doc. J.Sūdžius. – Tas būtinas greitis, kurį turi turėti objektas, skriejantis virš Žemės atmosferos, yra 7,9 km/s. Jei greitis bus mažesnis, objektas negalės skristi orbita.“ TKS greitis turi būti dar šiek tiek didesnis, nes orbita, kurioje ji skrieja, yra ne visiškai apskritimo formos.

Reuters/Scanpix nuotr./Tarptautinė kosminė stotis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Tarptautinė kosminė stotis

Į orbitą keliant naują modulį, kaskart reikia apskaičiuoti jo skridimo trajektoriją, kad jis būtų atskraidintas į tą pačią vietą erdvėje, kurioje skrieja TKS. Be to, modulio paleidimo laikas turi būti toks, kad kai jis yra iššaunamas į orbitą, būtų netoli pagrindinio TKS modulio. „Vėliau modulių sumontavimą atlieka astronautai. Iki šiol vykdavo specialios ekspedicijos, trukdavusios savaitę ar ilgiau, kurių metu astronautai periodiškai išeidavo į atvirą kosmosą ir sujungdavo modulius, patikrindavo, ar yra sandaru ir pan., ir tuomet jau galėdavo vaikščioti iš modulio į modulį neapsirengę skafandrais“, – pasakojo Astronomijos observatorijos docentas.

Tikslas – tyrimai

Pagrindiniai kosminės stoties tikslai – naujų kosminių technologijų tobulinimas, biomedicininiai tyrimai, Žemės ir tolimojo kosmoso stebėjimas. Juos iš esmės paskatino kai kurių mokslininkų ir dalies visuomenės fantazijos, kad žmogus kada nors nuskris ne tik į Mėnulį, bet, galbūt, pasieks net Marsą ar dar tolimesnius Saulės sistemos objektus. „Mąstant apie tai stotyje ir yra atliekami įvairūs eksperimentai bei tyrimai, – kalbėjo J.Sūdžius. – Žemėje viskas pritaikyta gyvenimui traukos sąlygomis. Kosmose traukos nėra, o sukuriama dirbtinė gravitacija yra labai silpna. Kai nėra traukos jėgos, sudėtinga numatyta, kaip vyks tam tikri procesai. Ypač sunku nustatyti, kaip elgsis augmenija ar gyvūnai, jeigu nesvarumo sąlygomis turės ne tik išgyventi tam tikrą laikotarpį, bet ir daugintis,  regeneruotis ir t.t.“

Tačiau docentas pripažino, kad viltys pasiekti tolimuosius Saulės sistemos objektus, šiuo metu yra daug trapesnės, nei seniau. „Prieš keletą dešimtmečių kalbos apie skrydžius kitų planetų link arba tolimas kosmines keliones su automatiniais ar žmonių pilotuojamais erdvėlaiviais, atrodė daug artimesnė perspektyva, nei dabar, – pripažino J.Sūdžius. – Tuo metu buvo įvertintos ne visos aplinkybės ir nepakankamai gerai pasvertos techninės galimybės.“

Tarp TKS atliekamų tyrimų yra ir naudingų išteklių žvalgyba iš kosmoso; kosminių spindulių tyrimai, geofiziniai Žemės planetos tyrimai ir kt. Beje, tyrimus gali užsakyti ne tik valstybinės institucijos, bet ir privačios bendrovės.

TKS galima pamatyti ir Lietuvos padangėje. Prieš aušrą arba Saulei nusileidus pietuose greitai judantis žėrintis šviesulys – tai kosminė stotis. Aplink Žemę ji apskrieja per 1,5 valandos.

Gyvenimas nesvarumo sąlygomis

Reuters/Scanpix nuotr./Tarptautinė kosminė stotis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Tarptautinė kosminė stotis

Be abejo, apie kosmosą svajojantiems ir astronautais besižavintiems „mirtingiesiems“, už TKS atliekamus tyrimus ar eksperimentus daug įdomesnė gyvenimo šioje stotyje, buitis. Taigi ką reiškia gyventi nesvarumo būsenoje?

Nesvarumo būsenoje visi daiktai skraido ore. Tai – gera naujiena išsiblaškiusiems: kosmose iš rankų iškritę daiktai nesudūžta, bet elegantiškai pakimba ore. Kita vertus, būtent tai astronautų kasdienybę   ir apsunkina. Antai prausimasis po dušu tampa reta prabanga, nes, esant nesvarumo būsenai, vanduo lašeliais išsisklaido po visą kambarį. Taigi norint nusiprausti po dušu, reikia ne tik daug vandens, bet ir itin stipraus vandens spaudimo. Po nusiprausimo, vanduo privalo būti surinktas su siurbimo įrenginiu ir išmestas į kosmosą. Todėl dažniausiai TKS gyvenantys astronautai atsikėlę nusiprausia drėgnomis servetėlėmis.

Be to, stotyje reikia saugotis, kad į aplinką nepatektų įvairūs daiktai ar detalės, kurie galėtų sužeisti astronautus. Akyli astronautai privalo būti net skusdamiesi barzdą: į kosminio laivo atmosferą patekę plaukeliai galiausiai gali atsidurti TSK gyventojų akyse ar kvėpavimo takuose.

Manantys, kad astronautų ekskrementai patenka į kosmosą ir jį teršia – klysta. Specialus įrenginys ekskrementus išdžiovina, juos užšaldo ir patalpina į specialius konteinerius.

AFP/Scanpix nuotr./Tarptautinė kosminė stotis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Tarptautinė kosminė stotis

Seksas kosmose

Ir, žinoma, bemaž didžiausią intrigą iki šiol kėlęs neatsakytas klausimas: ar žmonės gali mylėtis esant nulinei gravitacijai? NASA iki šiol neigė karts nuo karto vis pasirodančius gandus, apie intymius astronautų santykius TKS. Ir nors iki šiol nė vienas ekspertas galimybės mylėtis kosmose nepaneigė, kartu dažnai pažymima, kad seksas kosmose ne tik neabejotinai skirtųsi nuo sekso Žemėje, bet kad jis, greičiausiai, būtų sunkiai įmanomas ir todėl – teikiantis mažą malonumą.

Antai tinklalapis technologijos.lt cituoja Johnsono kosmoso centro mediką Jamesą Loganą, teigiantį: „Kai jūs galvojate apie seksą, nepamirškite, jog kosmosas – ganėtinai nešvari erdvė. Seksą nesvarumo būklėje reiktų atiduoti į rankas patyrusiam ir talentingam kinomatografui su atitinkama muzika ir apšvietimu. Aš nejuokauju, seksas kosmose daugiau ar mažiau turi būti apibrėžtas. Kitaip bus laukinis pasaulis“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min