Pati pašnekovė pripažįsta, kad reikėjo daug ko išmokti ir jausti savo pareigų ribas: „Negalima pradėti komentuoti pačią bylą, patarti, kaip elgtis toliau, kokį sprendimą priimti. Jei mums užduoda klausimą apie pačią bylą, mes galim pasakyti, kur galima kreiptis, kur ieškoti informacijos apie tvarką“, – teigia Greta.
– Kaip sužinojai apie galimybę tapti teismo savanore?
– Aš tiesiog naršiau Facebook naujienas ir pamačiau Lietuvos teismų puslapyje įkeltą skelbimą apie šį projektą. Esu teisės fakulteto studentė, todėl norėjau pamatyti teismo darbą iš arčiau, taip pat man įdomu ir smagu patarti, padėti žmonėms. Išsiunčiau savo motyvacinį laišką ir mane pakvietė į pokalbį.
– Minėjai, jog buvai motyvaciniame pokalbyje. Į ką daugiausiai dėmesio kreipiama atrenkant teismo savanorius?
– Manau, kad daugiausiai dėmesio skyrė pokalbiui, todėl pagal jo rezultatus ir atrinko, kas gali savanoriauti. Buvo klausiama, kaip žmonės gali suderinti savo darbą, studijas su savanoriavimu. Aišku, svarbi buvo motyvacija.
– O ar buvo atrinkti žmonės, kurie neturi teisinio išsilavinimo?
– Vis dėlto daugiausiai atrinkta žmonių, kurie yra kažkaip susiję su teise. Aišku, buvo ir tų, kurie nesieja su tuo savo gyvenimo. Viena mergina, kuri su manimi buvo teismo savanore, studijavo psichologiją.
– Kaip turėjote pasiruošti prieš jūsų darbą teisme?
– Buvo dviejų dienų apmokymai. Viena diena buvo paskirta teisinei informacijai. Pavyzdžiui, jei žmogus paklausia apie teismo tvarką, mes turime žinoti visus galimas atsakymus. Turime būti gerai susipažinusios su teismo veikla. Antra diena buvo skiriama psichologiniam pasiruošimui: kaip prieiti prie žmogaus, kaip jam patarti, ko negalima sakyti. Atlikome įvairiausias užduotis, kurios padėjo suprasti, kaip prieiti prie žmogaus, netgi iš kurios pusės, ką jam sakyti pirmiausia.
– Kokios pagalbos žmonės dažniausiai tikisi iš teismo savanorių?
– Mes nesame nei advokatai, nei tie, kurie gali patarti apie teisinius dalykus. Mes esame tie, kurie gali papasakoti apie bendrą tvarką. Žmonės dažnai klausia paprastų dalykų: kada jiems reiks užeiti į posėdžių salę, kur yra tualetas, kur galėtų gauti vandens. Jeigu pamatome, kad žmogus tiesiog yra labai susinervinęs, prieinam, nuraminam, paduodam stiklinę vandens, pasakome, kaip viskas bus, kada jie galės išeiti, kiek viskas maždaug truks.
– Kokiose bylose dalyvaujantiems žmonėms reikėjo daugiausiai pagalbos?
– Iš tiesų dažniau pagalbos į mus kreipdavosi baudžiamosiose bylose dalyvaujantys asmenys, nes nukentėjusiesiems dažniausiai padaroma ne piniginė žala, todėl jiems dažniau reikia psichologinės pagalbos.
– Koks žmonių požiūris į jus?
– Kai žmogus ateina į teismą, jis dažniausiai būna susikrimtęs. Vis tiek į teismą einama ne pramogauti. Yra žmonių, kurie, paklausti, ar jiems nereikia padėti, piktesniu tonu atsisako pagalbos. Kiti, nelabai supranta, kas mes tokie ir kokia mūsų paskirtis, bet, kai prisistatome, į mus imama žiūrėti palankiau.
– Kokiame teisme savanoriavai?
– Vasarą teismo savanore buvau Panevėžio apygardos teisme, o šiuo metu sunkiau suderinti savanorystę su studijomis, nes neturiu laisvų dienų. Jei atsirastų laisvo laiko, planuoju toliau tęsti savanorystę teisme, tik šį kartą –Vilniuje.
– Teismo savanoriai dirba tik už teismo salės?
– Mums galima žmones, jei jie to prašo, palydėti į teismo salę, bet man asmeniškai tokių situacijų nepasitaikė. Kiek teko būti posėdžiuose – visus praleidau už durų. Prieš pačius savanorių mokymus mums reikėjo nueiti į keletą posėdžių ir pažiūrėti, kaip viskas viduje vyksta.
– Ar teisinis išsilavinimas padeda geriau atlikti teismo savanorio pareigas?
– Be teisinio išsilavinimo būti teismo savanoriu yra sunkiau, nes tada reikia daugiau domėtis pačiu teismu, teismine sistema. Iš psichologinės pusės nemanau, kad teisinio išsilavinimo turėjimas prideda kažkokių pliusų.
– Kokio amžiaus žmonės tampa teismo savanoriais?
– Pas mus buvo labai įvairaus amžiaus žmonių. Vienas iš savanorių buvo vyras, kuriam daugiau nei 50 metų. Jis buvęs policininkas ir dabar studijuoja Panevėžio kolegijoje teisę. Jam labai gerai sekėsi savanoriauti, nes turėjo ilgametę patirtį kaip policininkas, todėl su teismų darbu buvo susipažinęs iš arti. Panevėžyje buvo tik viena moteris, kuriai galbūt buvo daugiau nei 26 metai, o visi kiti savanoriai buvo studentai. Teismo savanorių mokymus aš atlikau Šiauliuose, ten daugiausiai buvo pensinio amžiaus moterų. Jos anksčiau dirbo su teise susijusį darbą, o dabar vis dar nori kažkaip prisidėti prie teismų darbo.
– Kokios lyties atstovų daugiau tarp teismo savanorių?
– Panevėžyje didžioji dalis buvo moterys, ypač jaunesnio amžiaus, ir tik vienas vyras. Tarp pažįstamų teismo savanorių beveik visos taip pat yra merginos, tačiau, kiek žinau, vaikinų taip pat yra. Šiauliuose taip pat tik vienas vaikinas – studentas.
– Kokią įtaką tau padarė savanorystė teisme?
– Aš daug sužinojau. Dabar, kai mokausi, vis prisimenu, kad tokia situacija buvo ir teisme. Įgijau ir naujų psichologinių dalykų: palengvino bendravimą, išmokau prieiti prie žmonių.
– Kaip tu manai, savanorystės idėja plėsis toliau ar užges?
– Aš manau, kad tikrai plėsis toliau. Mačiau, kad kuo toliau, tuo daugiau teismų įsileidžia savanorius. Idėja vis labiau plečiasi, nes ji padeda žmonėms ir yra naudinga patiems teismams.
