Vairavimas užsimerkus
Nuvežti vaiką į darželį, grįžti namo iš kavinės, gurkštelėjus alaus, ar parvežti draugą iš oro uosto – visa tai netrukus turėtų tapti lengva ir pastangų nereikalaujančia užduotimi. JAV mokslininkai jau daro pirmuosius bandymus su programuojamu automobiliu. JAV Carnegie Mellon universitetas „General Motors“ užsakymu mėgina išrasti sistemą, kurią užprogramavus norima kryptimi automobilis galėtų važiuoti be vairuotojo.
Su šiuo projektu dirbantis mokslininkas Raj Rajkumaras teigia, jog toks automobilis gebės reaguoti ne tik į kelio ženklus, šviesoforus ir netikėtas kliūtis kelyje, bet ir į oro pasikeitimus ar eismo įvykius. Be to, automobilio kompiuterinė sistema visa tai galės atlikti kur kas greičiau ir operatyviau. „Įsivaizduokite, kad jūsų automobilį vairuos puikiai paruoštas, budrus ir idealiai eismo taisykles išmanantis vairuotojas“, - pasakojo R.Rajkumaras.
Pasak jo, pirmieji tokie automobiliai jau yra bandomi. „Tokios mašinos netruks pasiekti ir vartotojus. Kol kas baiminamės tik socialinės nesėkmės – gali būti, kad žmonės jausis nejaukiai, vežiojami robotų“, - teigė R.Rajkumaras. Lietuvoje toks automobilis tikrai keltų įtarimą – juk su juo būtų neįmanoma viršyti leistino greičio ar pažeidinėti kitų eismo taisyklių.
Urvinės muzikos paslaptys
Nors urvų piešiniai kol kas asocijuojasi tik su primityviu žmonių civilizacijos priešaušriu, panašu, jog jie istorijoje suvaidino nemažą reikšmę. Naujas archeologinis tyrimas Prancūzijoje atskleidė, kad piešiniai ant urvų sienų buvo patalpinti būtent tose urvų vietose, kuriose garsai „pakimba“ arba aidi stipriausiai. Mokslininkai daro prielaidą, kad tokiuose urvuose vykdavę muzikiniai renginiai galėjo įkvėpti pirmųjų katedrų, teatrų ir koncertų salių statytojus.
Iegoris Reznikoffas, dirbantis Paryžiaus universitete, teigia ryšį tarp akmens amžiaus dailės ir muzikos atradęs atsitiktinai. Mokslininkas apsilankė dar keliuose gerai žinomuose Prancūzijos urvuose su piešiniais. Čia jis dainavo, niūniavo ir kitaip aiškinosi akustinį urvų „charakterį".
Paaiškėjo, kad daugelis piešinių buvo patalpinti rezonuojančiose urvų vietose arba labai šalia jų. Kuo stipresnis aidas urve tvyrodavo, tuo daugiau piešinių puikavosi ant sienų. Pastebėta ir štai kas: aidinčios vietos, kuriose piešti būtų buvę sudėtinga (pavyzdžiui, siauri perėjimai), būdavo pažymimos raudonais dažais. Pastarasis atradimas leidžia manyti, kad urvų gyventojai pirmiausia patikrindavo urvų tinkamumą muzikai, o ir pagal tai rinkdavosi vietą piešiniams.
Mokslininko išvados paaiškina ir tai, kodėl šalia kai kurių urvų su piešiniais buvo rasta akmeninių švilpynių. „Priešistorinės gentys mokėjo groti akmenimis, medžio gabaliukais, skirtingais būgnais ir kitais instrumentais“, - prideda mokslininkas.
Davidas Lubmanas, vienas gerbiamiausių akustikos specialistų pasaulyje, sužinojęs apie I.Reznikoffo teoriją, teigia įsivaizdavęs „vaizdingas scenas, kuriose urvų žmonės šoka, dainuoja ir gieda, aidint ritmiškai muzikai, o deglai apšviečia piešinius ant sienų“. Pasak D.Lubmano, visai įmanoma, kad akustinės urvų savybės, per tūkstančius metų įsispaudusios į žmonijos smegenis, davė pradžią visai dabartinei muzikai.
