Pagrindinis šv. Velykų valgis – kiaušinis, dar nuo pagonybės laikų simbolizuojantis gyvybės atsiradimą. Parėję iš bažnyčios lietuviai kartu sėsdavo prie stalo, sukalbėdavo maldą ir pirmiausia pasidalydavo šventintą margutį. Ant stalo dėdavo šventintą Velykų bobą, rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį, o patys turtingiausi mėgaudavosi keptu ėriuku. Nuo seno velykinį stalą puošdavo ir iš sviesto pagamintas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį.
Ant Velykų stalo būtinai turėjo būti rūkytų, sūdytų ir virtų lašinių, kvepiančių naminiu dūmu ir prieskoniais, su traškia odele ir keliais sluoksniais raumenukų. Prie mėsos būdavo patiekiama įvairių krienų padažų. Šventiniam stalui šeimininkės kepdavo kopūstais ir grybais įdarytus pyragus ir gardžius ragaišius – rupių kvietinių ar miežinių miltų duoną. Velykoms būdavo ruošiami ir valgiai iš laukinės bei naminės paukštienos, kurie simbolizavo dangaus Dievus.
Restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ direktoriaus pavaduotoja gamybai Rasa Vasiliauskaitė velykinio stalo neįsivaizduoja be maltos mėsos „Avinėlio“. Pasak jos, Velykų patiekalai ypatingi, jiems pagaminti reikia nemažai laiko ir žinių.
„Visoms šventėms ruošiame specialų meniu. Velykoms tinklo restoranuose siūlome užsisakyti keptą avienos kumpį (be kaulo), keptą šaltai rūkytą kiaulės kumpį su aštria glazūra, rūkytą karką, gruzdintą su aštria glazūra, kopūstais ir grybais įdarytą pyragą, tradicinę Velykų bobą“, – sako R. Vasiliauskaitė.
Gurmanams „Bernelių užeigos“ šeimininkės rekomenduoja fazaną, įdarytą riešutais ir spanguolėmis, keptą antį, įdarytą džiovintomis slyvomis ir keptą visą ėriuką.
