Žaibiškos atakos
Vieno autoritetingiausių Jungtinėse Valstijose poledinės žūklės specialistų Cory’io Shmidto teigimu, sterkų atakos, kai jie panosėje išvysta masalą, būna tokios žaibiškos, kad reikia tvirtai laikyti meškerę, nes ji nuo galingo kimbančios žuvies smūgio gali išslysti iš rankų ir įkristi į vandenį. Tiek ją ir tematysi, nes žvejys įsitaisęs prie didelės eketės, kuri reikalinga stebėti, kas dedasi po vandeniu. Antra, didelė eketė būtina, kad žvejys galėtų manevruoti poledinės žūklės masalu. Dažniausiai tai būna specialios “Williams” blizgės, “Rapala” arba “Salmo” švytuoklės, o pastaruoju metu – vis dažniau naudojami unikalūs “Salmo” masalai “Chuby Darter”, kuriuos specialistai vadina horizontalios eigos voblveríais be liežuvėlių, skirtais poledinei žūklei, ir kurie prieš keletą sezonų buvo išrasti kaimyninėje Lenkijoje.
Minėtų masalų idėjos autorius, lenkų spiningininkas Piotras Piskorskis teigia, kad “Chuby Darter” masalus sumanė kaip alternatyvą vertikalios eigos blizgėms, tačiau jie netruko išpopuliarėti už Atlanto, nes čia labai tiko žvejoti originaliu būdu – viliojant žvejo akiratyje po ledu atsidūrusius plėšrūnus įvairiomis žuvų imitacijomis.
Šimtametis žūklės būdas
Pamatyti žuvį ir išprovokuoti jos kibimą – tokiu devizu vadovaujasi Šiaurės Amerikos kontinento žvejai, propaguojantys poledinės žūklės būdą, kurio šaknys šimtametėse šio žemyno čiabuvių – irokėžų, navahų, apačių, delavarų, dakotų, tuskarorų indėnų genčių tradicijose. Pagal jas nuo seno buvo naudojamas unikalus žūklės būdas: kai tik ant ežero užsiklodavo ledas, kariai pasiimdavo žerberklus, po kelias bizonų odas, iš kurių pasidarydavo palapinę, ir pastatydavo ją virš iškirstos lede metro ilgio ir pusmetrio pločio eketės.
Kad eketė neužšaltų, palapinėje degdavo taukinė žvakė, o žvejys įsitaisydavo šalia ir nugramzdindavo maždaug į pusmetrio gylį žuvelės imitaciją. Jas žvejai išdroždavo iš medžio arba iš kaulo ir nuspalvindavo taip, kad jos niekuo nesiskirtų nuo masalinės žuvelės – upėtakio jauniklio, čiukučiano, lydekaitės. Žūklavietė būdavo įrengiama gana seliose vietose, kur gelmė neviršija 3,5 m. Tai būtina dėl dviejų dalykų: pirma, kad žvejys pamatytų žuvį, jei pasirodys akiratyje, antra, kad plėšrūnas savo ruožtu pamatytų imitaciją ir ja susidomėtų. Kadangi palapinėje galima būdavo operuoti tik trumpakočiu žeberklu, tai žvejys turėdavo prisivilioti lydeką ar sterką prie pat vandens paviršiaus, kad tiksliu smūgiu galėtų ją pasmeigti ir ištraukti. Todėl reikėjo mokėti manipuliuoti masalinės žuvelės imitacija, kad sukeltum plėšrūnui seilėtekį ir jis beatodairiškai atakuotų iliuzorinį grobį.
Kolekcionavimo objektas
Kadangi žeberklavimas ilgainiui buvo uždraustas visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje, o senaisiais žūklės būdais galėjo žvejoti tik rezervatų indėnai jiems paliktose žemėse esančiuose vandens telkiniuose, masalinių žuvelių imitacijos tapo egzotišku suvenyru, interjero puošmena, ir jų niekas nebegamino. Ilgainiui liko vos keletas meistrų, išmanančių tokių imitacijų gaminimo paslaptis.
Masalinių žuvelių imitacijos siekdavo nuo 8 iki 50 cm dydį, o joms padaryti reikėdavo nemažo laiko, tad ne vienas kolekcionierius atkreipė į šiuos meniškus gaminius dėmesį. Kadangi masalinių žuvelių imitacijos tapo labai retos, išaugo jų vertė. Ypač pastaroju metu, pvz., garsus Amerikoje žūklės gidas Oscaras Petersonas, iškeliavęs į amžinosios žūklės plotus 1951 metais, savo gamybos masalus – žuvelių imitacijas parduodavo po 75 centus, o 1987 metais viename aukcionų jie kainavo jau po 600 dolerių. Dabartiniu metu tokios imitacijos pasiekė sunkiai suvokiamą kainą – O.Petersono masalinės žuvelės imitacija „Sothbey‘s“ aukcione Niujorke buvo parduota už 18 700 dolerių.
Populiarėjant kolekcionavimui, ėmė atgimti ir indėniškas žeberklavimo būdas. Renesanso bumas prasidėjo maždaug prieš du dešimtmečius, buvo išleista keletas keletas knygų, sukurtas filmas, populiariuose žūklės žurnaluose išspausdinta nemažai straipsnių šia tema. Suprantama, kad buvo pradėti rengti kursai, norintiems pramokti meno absoliučioje tamsoje tykoti solidaus laimikio ir jį prisivilioti masalinės žuvelės imitacija? Žinoma, nesileisime šioje publikacijoje į žeberklavimo subtilybių aprašymą, nes mūsų šalyje toks žūklės būdas – draudžiamas.
Kaip žvejoti be licencijos?
Šiuo metu žeberklavimas su licencija, naudojant masalinės žuvelės imitaciją, leidžiamas Kanadoje, Aliaskoje, Minesotoje, Viskonsine, Mičigane, Masačiūsetse bei Vermonte, tačiau vis labiau populiarėja modernesnė žūklė, kurios metu taip pat plėšrūnai viliojami masalinių žuvelių imitacijomis, o tiksliau – tam reikalui pritaikytomis blizgėmis, vobleriais, švytuoklėmis. Šis žūklės būdas vadinamas žiemos spiningu ir jam nereikia žeberklavimo licencijų.
Šio būdo mėgėjai, beje, daug gali pasimokyti iš žeberklavimo autoritetų, nes žūklės subtilybės – niekuo nesiskiria. Garsus Viskonsine poledinės žūklės gidas Johnas Snow teigia, kad vietą poledinei žūklei, kurios metu viliojamos prie eketės atplaukusios ir puikiai matomos žuvys, patartina ruošti iš anksto. Galima 10 metrų spinduliu nuo būsimosios eketės dar rudenį primėtyti šakų, kad toje vietoje rinktusi smulkios žuvys. Ši gudrybė tapo ypač populiari, kai atsirado galimybė GPS prietaisu užfiksuoti tikslias būsimosios žūklės vietos koordinates, o paskui aptikti reikiamą ledo plotą, naudojantis navigatoriumi. Ant ledo taip pat patartina pamėtyti eglišakių, kad vėjas supustytų čia daugiau sniego. Plėšrūnai mėgsta pritemdytas vandens telkinio vietas, nes jose lengviau maskuotis.
Eketė, kurios matmenys – nuo 100X50 iki 150X80 cm, kertama pritemdyto ploto centre. Virš jos ištempiamas tentas, po kuriuo statoma palapinė. Tai dviguba garantija, kad pro eketę į vandens storymę nesismelks plėšrūnams įtarimą kelianti dienos šviesa. Antra, palapinę neužpustys, jei užklups pūga. Dabar dažniausiai naudojamos specialios palapinės, kurias galima vilkti paskui sniegaeigį kaip roges. Amerikoje dabar ypač populiarios švedų kompanijos „Mora“ palapinės, kurios įtaisytos ant rogių su sukamomis kėdėmis. Palapinės konstrukcija primena tentą, kuris kabinamas pietų kraštuose virš virtinų, lauko kavinių terasų. Tokią palapinę išskleisti virš ledo galima per porą minučių, bet svarbiausia, kad po ja atsidurs iškirsta eketė. Na, o patogios kėdės užtikrins komfortą, jei reikės tykoti laimikio ne vieną valandą. Tokios palapinės būtų labai patogios Kuršmarėse stintas meškeriojantiems žvejams.
Sunku pasakyti ar mūsų krašto vandens telkiniuose įmanomas toks žūklės būdas, tačiau ir pas mus yra nemažai ežerų, kur vanduo skaidrus ir dugnas puikiai matomas kelių metrų gelmėje. Jei kas sumanys išbandyti tokią žūklę, pacituosime J.Snow teiginį, kad kvapą gniaužia vaizdas, kai lydeka pastebi masalą ir ima jį sekti, iš lėto ir beveik nepastebimai mažindama atstumą iki grobio. Na, o toliau viskas aišku, tereikia leisti jai sugriebti masalą. Beje, pasitaiko atvejų, kai įskarščiavusi lydeka iššoka ant ledo.
