Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Nuo šiol visiems patariu taip daryti, nes įsitikinau, kad laiko rezervas – būtinas.
Pažymėtas takas
Per kelias minutes iš kaimo atvažiavome iki ganyklos, kur baigiasi vienintelis lauko keliukas, vedantis į tvenkinio pusę. Nuo čia reikia nusileisti kalvos šlaitu iki tvenkinio. Bet šlaitas nenušienautas, tad pabandyk tamsoje rasti mūsų pramintą brydę rasotoje žolėje, siekiančioje juosmenį. Tai pirmas nesklandumas, regis, darniame plane. Taką nepažįstamose vietose reikia žymėti. Tiesa, mano kolegos ir nuolatinio bendražygio tokiose ekspedicijose nepramintais takais žodžiais, taip dar įdomiau. Tikrausiai ir aš jam pritarčiau, jei nereikėtų patamsyje žingsniuoti per kupstus su kuprine ant pečių, kibiru jauko ir dviem meškerėmis bei graibšteliu rankose, o per petį dar permestas krepšelis su reikmenimis. Laimei, turėjome žibintus, tvirtinamus ant kepurių, tad pasišviesdami kelią sėkmingai nuėjome iki vandens ir net beveik iš karto aptikome kiekvienas savo pasiruoštas meškerojimo vietas. Tad krepšelyje visada pravartu turėti nedaug vietos užimantį šviesos diodų žibintą net ir tuo atveju, jei naktinė žūklė neplanuojama.
Tuntai kraujasiurbių
Vos nusimetus nuo pečių kuprinę, paaiškėjo normalus tokiam metų laikui dalykas – virš meldų girdėjosi tūkstančių uodų zyzimas, susiliejantis tarpais į aiškiai girdimą tyloje gaudesį. Uodai mus atakavo iš karto ir be jokių įžangų. Veltui ieškojau krepšyje preparato – flakonėlis liko su daiktais nakvynės vietoje. Laiko iki aušros dar buvo likę pakankamai, todėl metėm burtus, kuriam važiuoti iki kaimo? “Laimė nusišypsojo” bendražygiui. Žinoma, gerai, kad turėsiu daugiau laiko paskutiniems pasirengimams, bet nežinia, kas geriau – beginkliui likti akis į akį su kraujasiurbiais ar važiuoti pargabenti preparato? Kai apipurškėme drabužius ir kepures flakonėlio turiniu, galima buvo nors atsimerkti plačiau. Na, o kol vyko visa ši knypava, kol įsmeigėm pakrantėje meškerių laikiklius, pasistatėm kėdes ir išsidėliojom reikmenis, ėmė brėkšti. Tad laiko rezervas labai pravertė.
Krantas kaip ant delno
Mūsų vadovas kaip ir visi vietiniai meškeriotojai dėvėjo pilkšvai rusvos nenusakomos spalvos švarkelį ir tokias pat kelnes bei marškinius. Tad jis idealiai susiliejo su aplinka ir labiau priminė girinį, išskaptuotą iš šiekšto, nei meškeriotoją. Aš vilkėjau žalsvomis kelnėmis ir smėlio spalvos marškiniais, ant kurių buvo užmesta beveik iki baltumo išblukusi liemenė, o štai kolega atrodė pernelyg šventiškai – gelsva kepurė, šermukšnių spalvos marškiniai ir mėlynos kelnės su raudonais lampasais. Beje, jo pasirinkta vieta buvo dar ir atviriausia – pakrantėje žėlė tik siauras meldų ruoželis. Bet ką nors pakeisti jau buvo vėlu, nes aiškiai pamačiau, jog plūdė niuktelėjo, dar sykį ir ėmė lėtai, bet užtikrintai pukšėti iš “akies” vidurio link greta bujojančios augalijos. Pakertu ir juntu, kad šis karosas lengvai nepasiduos. Tikrai ne sprindinukas. Blogiausia, kad negaliu jo pasiekti graibštu. Per trumpas. Teks bristi į vandenį, o tai – žuvų baidymas. Dar viena pamoka – vakar reikėjo pamatuoti, ar graibštelis pasiekia augalų ribą. Įbridau netoli ir negiliai, bet pabandžiau pasidaryti takelį. Išmyniau siaurą tarpelį melduose, pro kurį bandysiu kitą karosą atvilkti iki graibšto. Ši gudrybė tikrai vėliau padėjo. Bet antro karoso kibimo jau teko luktelti. Tik kai viskas aprimo, plūdė vėl krustelėjo.
Kai po meškerojimo dalijomės įspūdžiais, paaiškėjo, kad kolega susidūrė su tomis pačiomis problemomis. Graibštas buvo per trumpas, teko eiti arčiau vandens, ir po kiekvieno tokio pasirodymo žuvų akivaizdoje kibimo tekdavo laukti vis ilgau ir ilgiau. Laimei gelbėjo laiku paberiama saujelė kukurūzų ar žiupsnis vandenį uždažančio jauko, kurį iššaudavau laidyne taip, kad jis pažirtų šalia plūdės. Tad dabar drąsiai galiu teigti, kad karosai nė kiek ne blogiau nei įvairioje literatūroje aprašyti salačiai mato, kas dedasi ant kranto ir į tai reaguoja.
Normalus ir silpstantis kibimas
Visiškai akivaizdu, kad jaukinti ir meškerioti vienu metu – neįmanoma. Nuošalūs tvenkiniai – ramybės zona, karosai, o lynai tuo labiau iš kart reaguoja į kiekvieną įtartiną garsą. Todėl patartina ne tik nestyroti žuvų akivaizdoje, bet ir netrepsėti kojomis, nes po pusvalandžio karosai pasitraukia, girdėdami neaiškų garsą, keliais metrais toliau. Jei kurį laiką sėdi kaip pelė po šluota, jie vėl pradeda kibti arčiau. Bet, visiškai nekeldamas jokio garso nepameškeriosi, todėl pamažu žuvys traukiasi į saugius vandenžolių atvašynus. Specialiai skaičiavau, kada ir kokius karosus sumeškeriojau.
Sąrašas toks: iš pradžių užkibo vienas po kito maždaug kas 10-15 min. trys stambiausi egzemplioriai ir vienas lynas, tada buvo pertrauka ir pradėjo kibti jau ne septyniašimtgraminiai, o pora šimtų gramų lengvesni – iš viso penki. Po valandos pusantros ir jie pasitraukė ir užleido vietą dušimtgraminiams giminaičiams. Tokio dydžio karosų sumeškeriojau keturis, o tada prasidėjo žaidimas: energingas kibimas, bandai pakirsti, bet nieko neišeina, o ant kabliuko tabaluoja iščiulpto kukurūzo grūdo luobelė. Tipiškas „penkialitinio“ karoso kibimas. Maždaug dešimtą tapo aišku, jog stambesnių karosų tikėtis neverta. Tad iš viso sumeškeriojau dvyliką karosų, kurie sverė beveik penkis su puse kilogramo. Kolegos rezultatas buvo panašus, o savo vietelėje meškeriojęs vietinis bendramintis ištraukė 19 egzempliorių. Tad akivaizdu, jog aplenkti nedidelius ir nuošalius vandens telkinius tikrai neverta. Juose galima labai smagiai pameškerioti.
Kai susumavome rezultatus, pasidariau gana aiškias išvadas. Karosai tą dieną kibo kiek ilgiau todėl, kad oras buvo apniukęs. Saulėtais rytais jie pasitraukia iš seklių saulės nušviestų vietų valanda anksčiau – apie devintą. Tad, kol įdienos, laukti neverta, geriau kuo anksčiau užmesti meškerę. Tokia padėtis tvenkiniuose, kuriuose vanduo skaidrus, o drumstuose kibimo grafikas gali būti visai kitoks.
