TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pamario reportažai (3): skirtumas tarp dirbtinių ir natūralių masalų

guminukai
Masalai
Šaltinis: 15min
0
A A

Daugelis Klaipėdos pilies uostelyje tingiai ties lieptais besisūpuojančių katerių ir jachtų – meškeriotojų nuosavybė. Tarp jų yra ne vieną šimtą tūkstančių kainuojančių modelių, specialiai pritaikytų žūklei plačiuose vandenyse. Suprantama, kad tokie laivai, aprūpinti radarais, echolotais, velkių įranga ir netgi žuvų laikymo talpomis, vienam žvejui ne visada neįkandami, bet man klaipėdiečiai šnibžtelėjo, kad nemažai jų - kelių žūklės fanatikų kolektyvinė nuosavybė. Ši patirtis pasiskolinta iš buriuotojų, jau ne pirmą dešimtmetį perkančių laivus už komandos narių sudėtus pinigus. Šis mažasis laivynas – puikiausias įrodymas, kad tikros, sportiškos žūklės šalininkų gretos Klaipėdoje anaiptol ne retos, tačiau svarbiausia, jog uostamiestis turi unikalią ir tik klaipėdiečiams operatyviai prieinamą žūklavietę,

zukle_VI
Sena taktika neapvylė – viršutinį virtinės guminuką stvėrė pirmas rimtas ešerys 

 

Kiaulės nugaros fenomenas
Už nugaros suputoja šešiasdešimties arklio galių sukamo sraigto suplaktas vando ir mūsų kateriukas eikliai pasuka į priešingą pusę nuo jūros vartų. Penkiametrinio katerio savininkas Marius Urnikis, maloniai sutikęs parodyti, kur ir kaip masalus gramzdina uostamiesčio žūklės fanai, tokiu tonu lyg būtų kreiserio kapitonas sako, jog reikia vilktis gelbėjimo liemenę, nes vandens inspekcijos inspektoriai akyli kaip sakalai ir iš tolo mato, kas pažeidžia navigacijos taisykles, o kita vertus, gerai, kad akyli ir nesukalbami: dabar retas laivavedys drįsta leistis į reisą išlenkęs taurelę. Nuo kruizinių laivų terminalo, aplink kurį – mažųjų laivų flotilės prieplaukos, iki Kuršių marių prieangio – penkiolika minučių „ėjimo“ (žargoniškas daktavardžio „plaukimas“ sinonimas, kuris ėste įsiėdęs į klaipėdiečių meškeriotojų leksikoną). Ne mažiau egzotiškai vadinamas ir pats prieangis, o tiksliau Kuršių marių plotas su didžiule sekluma. Jau penkiasdešimt metų, dabartinių uostamiesčio meškeriojimo iš laivų mohikanų teigimu, ši vieta vadinama Kiaulės nugara.  
 
 
 
   
Srovių suplauta sekluma, kadaise susiformavusi piečiau Malkų įlankos žiočių, anksčiau plytėjo tarp dirbtinės nerijos, kuri atsirado iškasus Vilhelmo kanalą, ir Kuršių nerijos. Dabar dešiniajame marių krante buvusi nerija palaidota po jūrinių keltų prieplaukos betonu, o štai sekluma dar labiau padidėjo, nes maždaug prieš penkiasdešimt metų žemsemės jos viduryje supylė kauburį, ant kurio buvo pastatytas elektros perdavimo linijos stulpas. Jei vėtra nutrauktų jo laikomus laidus, visoje lietuviškoje Kuršių nerijos dalyje užgęstų lemputės, o kavinių šaldytuvuose ištirptų ledų atsargos. Ilgainiui srovės aplink stulpą supylė maždaug puskilometrio ilgio kauburį, kurio gūbrys vasarą kyšo iš vandens. Kauburį juosia nendrių atvašynai, kuriuos pamėgo tūkstančiai vandens paukščių. Logiškai galvojant būtent sekluma turėtų būti vadinama Kiaulės nugara, bet šis vietovardis aprėpia dar ir Kuršių marių plotą tarp seklumos ir Kuršių nerijos. Žemsemės kažkada pylusios smėlį kauburiui suformuoti ir tuo pačiu gilinusios farvaterį, išduobė marių dugne duburius. Plūdurai, žymintys farvaterį, sūpuojasi ant bangų arčiau Kuršių nerijos kranto, o tai reiškia, jog šis marių pakraštys gilesnis. Sakoma, kad yra duburių, kur gelmė viršija penkioliką metrų. Turint galvoje, kad vidutinis Kuršmarių gylis – apie tris metrus, akivaizdu, kodėl čia telkiasi žuvis. Duburiai.
   
Teoriškai Kiaulės nugarą nesunku per valandžiukę pasiekti iš Drevernos, šiek tiek ilgiau plaukti teks iš Juodkrantės, tačiau beveik niekas į tokius žygius nesileidžia, nes arčiau irgi yra gerų žūklaviečių. Tad Kiaulės nugara – klaipėdiečių tėvonija.
 
Farvateris ir vėjai
 
Dauguma žvejų žuvies ieško būtent farvaterio zonoje. Natūralu, kad be patikimo laivo čia nepažvejosi. Tiesa, pasitaiko narsuolių, kurie dviračiais mina iki vadinamojo „septinto kilometro“, čia prisipučia guminukes ir iriasi nuo kranto porą šimtų metrų iki duburių krašto. Bet tokia narsa – labai abejotina, nes kaip tik ties Kiaulės nugara, senųjų kuršių žvejų žodžiais tariant, „marės žiojasi“, t.y. staigiai platėja: vakaruose nerija tolsta link Juodkrantės įlankų, o rytuose kontinentas traukiasi ligi Drevernos upės žiočių. Krantai tampa vos įžiūrimi. Ir tai tik geru oru. Ir tik nuo didelio laivo denio, o mažoje valtyje besisūpuojantiems orientyrai iš akiračio dingsta. 
   
Ši ryklė klastinga dar ir todėl, kad į stačius Kuršių nerijos skardžius atsimušantys kontinentiniai vėjai dažnai tampa ūmiais škvalais, kurie ypač įsisiūbuoja ties Kiaulės nugara. Uostamiesčio meškeriotojai gali papasakoti dešimtis istorijų, pasibaigusių tragiškai, apie tuos, kurie ranka numojo į sveiką protą. Šią vasarą kelių guminių pripūstų kevalėlių ekipažai iš šios vietos jau siuntė  nelaimės signalus, kai teko plūduriuoti įsikibus į apverstą laivelį. Laimei, kad dabar – mobiliųjų telefonų era, galima susisiekti su pasieniečiais ar gelbėtojais, o uostas – palyginti netoli.  Na, o tas istorijas, turbūt, kiekvienas prisimena savaime, kai jau ranka pasiekiamus matai katerius ir valtis, pabirusias visu akipločiu tarp Kiaulės nugaros ir Kuršių nerijos skardžių.  
 
Žūklės kanonai
 
Mūsų katerio škiperis Marius – klaipėdietis iki „kaulų smegenų“, nes čia gimęs ir augęs ir nesirengiąs palikti gimtojo miesto. Jis mikliai laviruoja tarp  iš pirmo žvilgsnio chaotiškai judančių palyginti nedideliame plote laivelių. Beje, čia jų ne mažiau kaip pusšimtis. Tiesa, Marius patikslina, kad būna ir tirščiau, todėl tikėtina, kad šiandien kimba prastokai. Geriau įsižiūrėjus, aiškiai matyti, kad laivų kursai – tik iš pirmo žvilgsnio chaotiški. Dauguma laivų dreifuoja tokia trajektorija, kuri praeina šalia farvaterio plūdurų. Kadangi šiandien srovė, vietine terminologija tariant, „teka iš marių“, dreifuoti palyginti nesunku. Laivai iš lėto, pasisūpuodami patys plaukia kur reikia, tik retsykiais jų kursą škiperiai pakoreguoja varikliu. Patogiausiai tai daryti naudojantis pagalbiniu elektriniu varikliu, kuris yra ir ekonomiškas, ir labai tylus ir leidžia laivą valdyti labai operatyviai ir tiksliai. Beje, geriausia laivo padėtis, kai jis dreifuoja pasuktas skersai srovės. Tada lengviausia valdyti užmestus masalus. 
   
Škiperio teigimu, Kiaulės nugara meškeriotojus, kuriuos galima pavadinti sportiškos žūklės fanatikais, labiausiai vilioja nuo liepos vidurio. Sezonas čia trunka kartais ne tik rupgpjūtį ir pusę rugsėjo, bet ir iki spalio pabaigos. Šios vietos magnetizmas sezoniškas todėl, kad būtent minėtu laikotarpiu į Kiaulės nugarą traukia ešerių ir sterkų būriai.  Žinoma, čia lygiai taip pat sėkmingai galima žvejoti karšius, žiobrius, kuojas, tačiau dažniausiai šios žuvys žvejojamos dugninėmis nuo kranto. Retas laivas meta inkarą, kad jo ekipažas galėtų užmesti dugnines. Toks įrankis - dviračiais į ruožą tarp „septinto ir devinto“ kilometro atminančių „geležinių šiknų“ prerogatyva. Pastarasis terminas rodo akivaizdžią takoskyrą tarp senųjų žūklės būdų ir naujoviškų meškeriojimo nuostatų. Kertinis „senos ir naujos ideologijos“ nesuderinamumo akmuo – masalo pasirinkimas. Jei žvejoji natūraliais, t.y. gyvais masalais, esi senosios mokyklos atstovas, o jei naudoji tik dirbtinius – pažangietis. Na, o dirbtiniai masalai – tai spiningas. Žūklė šiuo įrankiu – ne tik sportiška. Kad meškerykotį supurtytų smūgis, reikia pasiekti šiokio tokio meistriškumo.
 
Žuvų apetitas ir masalai
 
Pagaliau laviravimas tarp laivų baigėsi ir išplaukėme į atvirą plotą. Manevrai užima nemažai laiko, nes pagal nerašytus kanonus kiekvienas laivas turi plaukti pagarbiu atstumu nuo tų, kuriuos lenkia. Žinoma, pagal galimybes, nes pagarbus atstumas – sąvoka reliatyvi. Kai laivų būna tirščiau, tenka plaukti vos ne palei kitų bortus,
   
Metame inkarą ir tai daryti tenka man, nes mūsų ekipažas susideda tik iš dviejų narių. Škiperis privalo būti prie vairo, o kitam atitenka matroso pareigos. Trumpa pauzė reikalinga susitvarkyti įrankius ir paruošti masalinę. Tai reiškia, kad į vieną jos skyrelį reikia susidėti spiningo masalus, kuriais meškeriosi. Šį uždavinį palengvina tai, kad vienareikšmiškai aišku, jog tinkamiausias masalas šioje žūklavietėje – guminukas. Tokia nuostata nuo tada, kai mūsų krašte tapo prieinami dirbtiniai spiningo masalai, tapo kanonu. Tačiau nemanykite, kad meškeriotojui iškylantys uždaviniai lengviau išsprendžiami, jei žinai, kokio tipo masalu geriausia žvejoti. Tai tik pati pradžia. Nors Kiaulės nugaros duburiuose žuvų nestinga, tačiau niekada negali būti tikras, kad tavo žūklės objekto apetitas bus geras. Patyrę uostamiesčio meškeriotojai žino ženklus, pagal kuriuos galima spėti, kada kibimas geresnis, o kada – prastesnis: teigiamai žuvų (ypač ešerių) apetitą veikia silpnas ir vidutinis pietys, pietvakaris ar vakaris vėjas, nekintantis atmosferos slėgis, palyginti skaidrus vanduo, o būtina sąlyga – tėkmės kryptis iš marių uosto vartų link. Prastas ženklas – perkūnija, kuri kone visiškai atima žuvims apetitą. Lygiai kaip ir labai įšilęs vanduo. Tas veiksnys ypač svarbus šį sezoną. Todėl geriausia žūklė - ankstyvais rytais ir prieš saulės laidą, palankios dienos, kai debesuota ar debesuota su pragiedruliais. Visiškai apniukusių dienų uostamiesčio meškeriotojai kažkodėl nemėgsta.  
   
Išvakarėse keleto vietinių „specų“ teiravausi, kokius masalus jie naudoja šiuo metu? Nuorodos skyrėsi nežymiai, tad ta informacija pakankamai patikima: geriausia versija „kanopos“ tipo 7,5 cm ilgio „Lucky John“ arba „Relax“ guminukas, imituojantis pūgžlį. Vadinasi, rusvai pilkšva masalo spalva, kurią sausumos gyventojas pavadintų paprasčiausiai murzina, yra svarbiausias rodiklis. Matyt, gelsvame marių vandenyje ji išsiskiria iš aplinkos. Be jokios abejonės, toks masalo parinkimas paremtas aiškia logika, nes palei dugną medžiojantys sterkai dažniausiai aptinka šlakuotus pūgžlius ir juos noriai atakuoja. Tačiau dažnai jie godžiau vaikosi stintelių mailių. Šios iš pažiūros sidabrašonės žuvelės gelsvame vandenyje taip pat įgauna murziną atspalvį. Bet svarbiausia, kad trapi kaip smėlinis pyragas žūklės sėkmė, net ir tuo atveju, kai žinoma daug jos dedamųjų, priklauso nuo niuansų. Todėl murzinų ir glebių kaip šaltiena „kanopų“ reikalinga visa sauja: žvilgtelkite į nuotrauką, kurioje užfiksuoti dabar realiai naudojami masalai sterkų, o pakeliui ir ešerių žūklei, ir pamatysite, kad tarp jų tik vienas – murzinas tikra o žodžio prasme, kiti nužerti sidabriniais, juodais ar auksiniais šlakais, treti turi melsvą atspalvį, ketvirti juosvą, penkti salotinį... Kuris iš niuansų bus lemiantis parodys tik žūklė – joks kompiuteris kol kas nepajėgus apskaičiuoti tai ir pateikti formulę. 
   
Beje, „specai“ išdavė ir vieną gudrybę – patartina guminuko uodegos mentės plokštumą paspalvinti raudonai. Kai plukdomas masalas ja viksi, raudonas „švyturėlis“ masina sterką ar ešerį stverti neatsargų atėjūną. Antra, „specai“, išgavę garbės žodį „niekam nesakyti“, atskleidė, kad vakar...kibo. Matyt, jau prasidėjo...    
 
Dreifo zigzagai
 
Pirmieji guminukai prisegti, tad keliame nuo dugno inkarą, o Marius išmeta už borto „vandens parašiutą“ arba, paprastai tariant, plaukiantį inkarą, kuris primena ir parašiutą, ir brezentinį kibirą. Kai „parašiutas“ prisisemia vandens ir beveik visas nugrimzta, jis atlieka dreifo trajektorijos stabilizatoriaus vaidmenį, t.y. neleidžia laivui krypti į šoną nuo kurso, o taipogi pristabdo jį, kad pernelyg neįsibėgėtų. 
   
Dreifavome palei Kiaulės nugaros krantą maždaug kilometrą ir per tą laiką išbandėme visus patikimus ir „specų“ rekomenduotus guminukus, tačiau įspūdis prastas: vos trys „grybštelėjimai“ ir vienas ištrauktas sterkutis, kurį įamžinti neleidžia ribotos mano fotoaparato galimybės fotografuoti ypač mažus objektus. Marius siūlo dreifuoti palei Kuršių nerijos krantą arba zigzagais farvaterio viduriu, tačiau mano patirtis kužda, kad tai iš esmės nieko nepakeis. Naivu manyti, kad mūsų masalai nebuvo atsidūrę nors vieno sterkų ar bent jau ešerių tunto akivaizdoje. Ką ir kaip daryti?
   
Mūsų laivas vėl – dreifo distancijos pradžioje. Marius prisega pavadėlį su kabliuku ir užveria ant jo stambų slieką – po keliasdešimties sekundžių jo spiningo viršūnėlė energingai linkteli. Deja, slieku susigundė ne ešerys, kaip tikėjomės, o sprindinis pūgžlys. Kol rengiame šio laimikio fotosesiją, akis pagauna už keliolikos metrų nuo kairiojo borto judėjimą vandens paviršiuje: vėduokle pažyra sidabrinės žuvelės, sprunkančios nuo, deja, neįžiūrimo drumstame vandenyje medžiotojo. Šis „vaizdelis“ pažadino atmintyje seną žūklės schemą. Šiais laikais gana negudrus svarelio ir kabliukų montažas vadinamas madingu terminu „drop-shot“, o praėjusio amžiaus viduryje vadindavome jį paprasčiausiai „ešerine velke“.  Pagal šį stilių valo gale tvirtinamas svarelis (25-35 g), o virš jo du sprindiniai pavadėliai su kabliukais.Anais laikais neturėta guminukų, todėl ant kabliukų verdavo stinteles arba sliekus. Dabar galima atsisakyti pavadėlių ir ilgakočius „Cobra Baitholder“ kabliukus rišti tiesiog prie pagrindinio valo. Beje, visai ne pro šalį rišti ne du, o tris kabliukus, tik vieną – maždaug pusmetriu aukščiau. Suprantama, kad šiais laikais ant kabliukų veriami ne sliekai, bet įvairaus dydžio guminukai. Apatinis gali būti stambiausias – jau minėti 7,5 cm kalibro murzina „kanopa“, o virš jos dvigubai mažesni žuvytės formos guminukai su plokščiomis, tankiai vibruojančiomis uodegėlėmis.  
    
Minėtu įnagiu, kurį geriausia užmesti prieš srovę arba skersai jos ir paskui vos juntamai trūktėjimais vilkti link valties, jau pirmu metimu pavyksta suvilioti ešerį. Dryžuotas smaguris stvėrė patį viršutinį masalą. Vadinasi, spėjimas pasitvirtino – ešeriai vaikosi į viršutinius vandens sluoksnius pakilusias stinteles ar aukšles. Marius imasi tos pačios taktikos. Ir mūsų dreifas iškart įgauna prasmę. Ešerių atakos dažnos, didžiausius keliame per bortą. Šį procesą paįvairina nedidelį blyškiai melsvą guminuką stvėręs žiobris. Deja, prie pat borto žvitri žuvis išspjauna kabliuką. Ir beveik tuo metu, kai Marius traukia žiobrį, mano spiningą supurto smūgis kaip reikiant. Deja, vienas „ešerinės velkės“ trūkumų tas, kad ji montuojama iš palyginti plono valo. Ištraukiu įnagį ir matau, kad vienas pavadėlis dingęs be žinios. 
  
Iš naujo pasileidome dreifuoti per puskilometrį nuo žemyninio kranto, kur echolotas rodė duburius, maždaug trimis metrais viršijančius vidutinį gylį. Ir vėl - pora ritės rankenėlės pasukimų, spiningo viršūnėlė linkteli, staigiai pakertu. Dar vienas ešerys. Po jo – antras... Kol visiškai įdienojo dar keturis kartus dreifavome palei Kiaulės nugarą. Ir kiekvieną syk įsitikinome, kad naujų žūklės tradicijų šalininkams įspūdžių per akis, bet svarbiausia, kad spiningu ištrauktas smulkias žuvis visada gali paleisti. 
Štai toks yra skirtumas tarp dirbtinių ir natūralių masalų.
 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min