Kol surandama tinkama versija, tenka bandyti įvairius masalų ir viliokų montažus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kartais didelio skirtumo nėra – šalvės kimba tada, kai kimba, ir stveria tiek lietuviškas avižėles, tiek prie blizgių viliokių pavadėliais pritvirtintus kabliukus, ant kurių užverti masalai. Bet jei šalvių kibimas vangus, teks siūlyti įvairius variantus.
Žybsniai vilioja, kvapas masina
Jei arktinių šalvių būrelį priplaukti prie jūsų išgręžtos eketės, į kurią užmesti masalai, paskatins priplaukti viliojantys „Deep Sea Flasher“ mirksiaus žybsniai, sustiprinti blizgučių metamų atšvaitų, tai jos gali tuojau pat ir nuplaukti šalin, jei neras to, kas patrauktų jų dėmėsį, o tas kažkas – masalas. Jei kas nors galvoja, kad arktines šalves sugebės sugundyti blizgutėmis, avižėlėmis, kuriomis meškeriojama be masalo, švytuoklėmis ir kitais dirbtiniais masalais, naudojamais poledinėje žūklėje, tas pernelyg pasitiki savimi.
Tokio klaidingo požiūrio priežastis – pernelyg didelis įgytos patirties sureikšminimas. Arktinės šalvės griauna visus stereotipus. Jos taip elgiasi ne dėl kaprizų, o aplinkos ypatumų verčiamos. Todėl labai svarbu yra įsigilinti į tuos ypatumus.
Arktinės šalvės nemažą metų dalį gyvena tamsoje arba prieblandoje, kurioje rega – menkas pagalbininkas ieškant maisto. Todėl jau minėjau, kad labai svarbūs tampa taktiliniai kontaktai arba maisto ieškojimas apčiuopomis. Žinoma, šiaurės peteliškės šonine linija puikiai jaučia menkiausius virptelėjimus, sklindančius nuo vandenyje esančių objektų. Tad jas gali sudominti intensyviai virpinama avižėlė, skleidžianti virpesius, panašius į tuos, kuriuos skleidžia arktinių šalvių sumedžiojamas grobis.
Tai patvirtino ir mūsų ekspedicijos praktika – mums pavyko avižėlėmis, imituojančiomis nimfas – vandens telkinyje žiemojančias vabzdžių lervas, esančias subimago stadijoje, sumeškerioti arktinių šalvių, tačiau tie sugavimai – nesistemingi, o pusiau atsitiktiniai. Kad arktinė šalvė imtų aktyviai ieškoti masalo reikalingas kur kas stipresnis argumentas, o tiksliau dirgiklis, instinktų lygmenyje kuždantis, kad šalia gardus kąsnelis. Toks dirgiklis – ne virpesiai, o kvapas. Šviežio, gyvo grobio kvapas, kurį žuvys net ir labai šaltame vandenyje puikiai užuodžia.
Gyvas grobis – geriausias viliokas
Kas skleidžia masinantį kvapą? Žinoma, gyvas masalas, užvertas ant kabliuko. Todėl avižėlės, imituojančios nimfas, keleriopai veiksmingiau masino arktines šalves, jei ant jų kabliukų būdavo užvertos kelios musės lervos. Gyvas grobis – geriausias arktinių šalvių viliojimo masalas, o musės lervos tikriausiai – pats geriausias. Žinoma, gali pasirodyti keistoka, kad vykstant meškerioti tokių tauriųjų žuvų kaip arktinės šalvės, su savimi imamos nemažos atsargos musės lervų, kurios mūsų krašte iš viso nelaikomos žieminiu masalu. Musės lervos pas mus – karpinių žuvų meškeriojimo masalas šiltuoju metų laiku ir ne visada – pagrindinis.
Tuo tarpu šiaurėje aštrokas musių lervų aromatas puikiai masina lediniame vandenyje taurias žuvis. Kelios lervos, užvertos net ne ant avižėlės, o ant paprasčiausio kabliuko – svarus argumentas, kad arktinių šalvių būrelis nenuplauktų patamsyje toliau, o imtų sukinėtis, ieškodamas kontakto su kvapo šaltiniu. Beje, karštligiškos masalo, kurį gali užuosti, tačiau nematai, paieškos atsipindi arktinių šalvių kibimo stiliuje. Sargelis virpa lyg drugio krečiamas ir linksi tai aukštyn, tai žemyn.
Vienintelis tikras ženklas, kad arktinė šalvė sugriebė masalą – daugiau nei 45 laipsnių kampu nulenktas sargelis. Tada reikia staigiai pakirsti. Tačiau padaryti tai veiksmingai pavyksta ne visada – daug tuščių kibimų, kai meškeriotojas pakerta, o žuvis būna, tik apčiuopomis ieškodama patamsyje masalo, jį palietusi šonu ar uodega, bet ne sugriebusi. Todėl, jei arktinių šalvių būrelis aptiko masalą, reikia meškerę laikyti rankoje ir būti pasirengusiam pakirsti.
Jei to padaryti nepavyko, kuo greičiau reikia vėl nugramzdinti masalą, nes tamsa po vandeniu – ne tik minusas, bet ir privalumas: žuvys nemato, kad masalą staigiu pakirtimu ištraukėte į paviršių. Jos ir toliau ieško jo, o greitai nugramzdintą jos vėl jį aptinka ir kimba, nieko neįtardamos.
Gaila, kad lediniame vandenyje lervų kvapas sklinda lėtai ir netoli. Arktinės šalvės turi praplaukti gana arti, kad pajustų jį. Norint sustiprinti efektą, galima daryti taip, kaip dirbtinėmis muselėmis, imituojančiomis vabzdžių lervas, meškeriojantys švedai – apipurkšti masalą musės lervų ekstraktu. Purškalas sklinda vandenyje greičiau ir toliau, bet atstumas skiriasi, žinoma, ne metrais, o vos dešimtimis centimetrų, tad tikėtis stebuklingo purškalo poveikio nepatartina.
Mes bandėme arktines šalves vilioti ir trūkliais, tačiau jais arktinių vandenų gyventojos domisi vangiai ir tokį masalą paragauja greičiau atsitiktinai nei sąmoningai. Kibti kimba, bet didelio entuziazmo nerodo. Na, o trūklius išlaikyti gyvybingus ilgoje kelionėje, o paskui ant ledo, kai spaudžia speigas, daug sudėtingiau nei musės lervas, todėl, be jokios abejonės, žemai temperatūrai atsparesnės musės lervos – geresnė versija.
