Kam gręžti daug ekečių, jei paaiškės, kad toje vietoje nekimba... Kita vertus, gerai pasirengusiam meškeriotojui dešimties ekečių nereikia. Jei kibs, pagausi vienoje eketėje tiek pat kiek keturiose. Trečia, spaudžiant rimtam speigui eketės po poros minučių užsitraukia ledo luobeliu, tad jas tektų nuolat valyti. Suskubti tai daryti keturiose eketėse gana sunku. Reikalingi specialūs įgūdžiai. Tad ar verta nesilaikyti taisyklių? Nors Švedijoje, pasak žinovų, sutikti ant ledo aplinkosaugos inspektorių – tokia pat tikimybė kaip gauti Polo Makartnio autografą, tačiau tas stebuklas gali pasitaikyti kaip tik jums. Be to, reikia nepamiršti, kad inspektoriai savo valdas apskrenda sraigtasparniu ir iš viršaus puikiai mato, kiek ekečių išsigręžei.
Šiaurės peteliškė
Kadangi taisyklių laikomės, gręžiame po eketę, tad jau po kelių minučių visi ekspedicijos dalyviai lyg perekšlės ant kiaušinių sutupia prie savo ekečių ir įsistebeilija į sargelius. Ledas metrinis, o tarp dugno ir ledo – ne daugiau metro. Mažoka judrioms lašišažuvėms. Kažin ar jos čia laikosi? Įdomiausia, kad ilgai spėlioti ir laukti nereikėjo – sargelis ėmė linkčioti, bet pakirsti kimbančią žuvį nepavyksta. Apsižvalgau ir matau, kad du artimiausi kaimynai taip pat mojuoja meškerykočiais. Ir jiems nepavyksta pakirsti, kol pagaliau vienas iškelia iš eketės pusantro sprindžio šalvę.
Iškart tampa aišku, kodėl karelai ir samiai praminė šią žuvį „šiaurės peteliške“ – šaltyje šalvė plazda dideliais priekiniais pelekais ir tikrai tampa panaši į peteliškę. Maniškis sargelis vėl „užgroja“ skaičiuoju iki penkių ir pakertu, tačiau ištraukti nepavyksta. Egzempliorius, be jokios abejonės, stambus, o aš, deja, užmečiau ryškią avižėlę, pririštą prie sportiško 0,12 mm valo. Pasielgiau lengvabūdiškai, bet sprendimą padiktavo iki šiol užkibusių šalvių dydis. Deja, dabar esu nubaustas – reikėjo nepasiduoti pagundai naudoti delikatų įrankį, tikintis geresnio kibimo. Protingiausia būtų buvę užmesti montažą su blizge vilioke ir įprastu tokiose situacijose 0,25 mm skersmens valu. Galynėjimasis pasibaigia taip, kaip ir turėjo pasibaigti: man lieka valo galas, o žuvis nuplaukia su mano avižėle lūpoje.
Nenustygstantis sargelis
Karčios patirties pamokytas, tuojau pat išimu iš žūkladėžės kitą meškerę ir užmetu montažą su storesniu valu. Nors nesitikėjau, tačiau sargelis vėl ima pulsuoti, vos masalas nugrimzdo į priedugnę. Lukteliu, kol sargelis linktels kaip reikiant ir pakertu. Pajuntu, kad kažkas užkibo – valas įsitempia, o ranka junta kaip susivarto gelmėje žuvis. Tačiau tai ne anksčiau kibęs egzempliorius – šį laimikį ištraukiu be vargo – šalvis pusantro sprindžio dydžio.
Maždaug dešimt minučių sargelis nenustygsta vietoje, užkimba dar trys vidutiniokės šalvės, o paskui stoja tyla. Praeina pusvalandis. Valanda. Dar ketvirtis valandos. Ir vėl netikėtas kaip perkūnas iš giedro dangaus kibimas. Vėl karštligiškai pakirtinėjame. Vienam kitam pavyksta ištraukti šalvę, o Silvestras Kavaliauskas „įkerta“ maždaug 0,8-1 kg egzempliorių. Tai mus visus ganėtinai įkvepia ir suteikia vilties. Be to, tikriausiai jam atiteks šios dienos čempiono laurai. Nuotaika smagi, o širdyje pagaliau atsiranda jausmas, kurio kiekvieną rytą pasigendi, išeidamas į ledlaukių platybę. Tai žinojimas, kad ir kituose ežeruose, ne tik Landosjone gyvena stambios arktinės šalvys.
Kai po pietų trečią kartą atlaikėmė kibimų ataką, tapo aišku, kad prognozuoti arktinių šalvių kibimą praktiškai neįmanoma. Šių žuvų tuntai juda po ledu visomis kryptimis. Fizikoje tokiam judėjimo būdui apibūdinti naudojamas terminas – Brauno judėjimas. Tik ten kalbama apie elementariąsias dalelės, chaotiškai judančias įvairiausiomis trajektorijomis ir galiausiai susiduriančiomis kaktomuša viena su kita. Kuo daugiau dalelių, tuo daugiau tikimybių, kad įvyks kontaktas. Arktinių šalvių meškeriojime veikia tas pats dėsnis – kuo daugiau žuvų, kuo tirštesnis jų tuntas tuo daugiau tikimybės, kad kažkuri susidurs su tavo masalu. Po metriniu ledu – ne prieblanda, o absoliuti tamsa, kurioje žuvims sunku įžiūrėti masalą. Todėl labai svarbios joms tampa uoslės teikiamos galimybės ir tiesiog taktiliniai jų įgūdžiai, padedantys apčiuopomis ieškoti masalų. Tad arktinių šalvių meškeriojime paieškų taktika – nevaisinga. Čia labiau tinka kita –laukimo taktika.
