Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žūklės praktika. Kas yra tvičingas – madingas terminas ar nauja spiningavimo praktika?

 „Slider“ – kaimyninėje Lenkijoje sukurtas vidutinio svorio tvičingo masalas
„Slider“ – kaimyninėje Lenkijoje sukurtas vidutinio svorio tvičingo masalas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kanados ir Jungtinių Valstijų spiningininkų žargone tarpsta populiarus žodelis – tvičingas („twiching“ – angl.), kuriuo, esą, apibūdinama ypatinga meškeriojimo specialiais spiningo masalais taktika.

Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.

 Šis terminas sparčiai populiarėja ir pas mus, o spininginingų pokalbiuose vos ne šimtu procentų stelbia madingą „džiginimą“. Ar ši naujovė tikrai – veiksmingas spiningo masalų panaudojimo būdas, o gal jau seniai tai darome, tik nežinojome, kaip vadinasi?

Madinga maldelė

 „Nemanau, kad galima labai tiksliai apibrėžti pagrindinius tvičingo bruožus, – tvirtina naujojo metodo teoretiku pripažįstamas profesionalus amerikiečių meškeriotojas Dagas Steindžas. – Žinoma, masalo vedimo metodas labai efektingas, voblerį reikia traukti šuoliais, bet lieka daug klausimų, kuriuos sau užduoda kiekvienas spiningininkas, bandantis įsisavinti šią spiningavimo taktiką. Kokiu dažniu turi šuoliuoti masalas, kokio ilgio turi būti šuolis, kokia jėga reikia trūktelti masalą?“. Ši nedidelė citata rodo, kad teoretikai pasidarė aukurėlį ir prie jo meldžiasi tvičingo stabukui, pūsdami pašnekovams į akis mistiškumo miglelę. Kol kas tik olandų spininginingas Bertas Rozemeijeris sugebėjo europiečiams prieinama formule nusakyti tvičingo taktiką, pavadinęs ją masalo trūkčiojimu, o užatlantės autoritetai , deja, tiksliai nesuformuluoja reikalo esmės.

 Absoliučiai aišku tik viena – tvičingo terminas iš pradžių buvo naudojamas apibūdinti žūklę „jerk bait“ masalais. Tačiau šiais, pramintais „pliauskomis“ sunkiasvoriais masalais, kurių masė siekia 100-150 g, žavisi ne visi. Mat norint jais vilioti stambias lydekas (šie masalai pirmiausia buvo kuriami gaudyti būtent tos rūšies žuvis ir maskinongus, pas mus žinomus maskiais) reikalingi specialūs įrankiai: dideles apkrovas atlaikantys spiningo meškerykočiai ir tvirtos inercinės ritės. Universaliu spiningu, kuriuo svaidomi 10-40 g masalai, “džerkais“ nepažvejosi. Ir ne todėl, kad sulaužysi įrankį, bet ir dėl svarbesnės priežasties: tokie meškerykočiai – pernelyg liauni išjudinti ir reikiamo dydžio šuoliukais plukdyti masalą.

 Alternatyva sunkiasvoriams

 Tad nenuostabu, kad palyginti greitai atsirado alternatyva – specialaus tipo vobleriai su liežuvėliais. Beje, vienas pirmųjų tokių modelių gimė, kad ir kaip keista Latvijoje. Jį pagamino pirmoji buvusioje Sovietų sąjungos erdvėje pradėjusi kaldinti deficitinėmis buvusias prieš du dešimtmečius „mepps“ tipo sukres, kompanija „Salmo“, o tas vobleriukas vadinosi „Maile Minnow“.  Šis pavadinimas aiškiai rodo, kad tvičingo voblerių su liežuvėliais tipas susiformavo kaip vedinys iš didelės grupės konkretaus tipo voblerių, kuriuos priimta vadinti žodeliu „minnow“. Tai cigaro arba verpstės formos masalai su gana stačiu kampu įklijuotais liežuvėliais. Jų prieš dešimtmetį atsidaro inovacijas pristatančios japonų kompanijos asortimente: dabar modelis „L- Minnow“ laikomas klasikiniu, o vienas paskutinių ypač vykusių vidutinio kalibro tvičingo modelių – suomių kompanijos „Rapala“ modelis „Max Rap“. 

Šioje vietoje verta pasekti,  tolesnius Dago Steindžo teiginius apie tvičingą: „Tvičingas, spiningo masalo, voblerio, plukdymo metodas, kuris nenustato jokių taisyklių, – tvirtina profesionalus meškeriotojas. – Manau, jog kartais žuvies kibimą paskatina spiningo viršūnėlės trūktelėjimas, tuo pačiu metu energingai vyniojant valą. Kartais voblerio eiga staigiu truktelėjimu pagreitinama. Kartais vobleris sustabdomas ir masalui leidžiama lėtai kilti į paviršių. Esmė ta, kad masalui būtų suteiktas toks žaismas, kuris skiriasi nuo užprogramuoto voblerio judėjimo. Tačiau visada vobleris tradiciškai pirmiausiai plukdomas horizontalia trajektorija tolygiai, o paskui pradedama trūkčioti. Tai pagrindinė „tvičingo“ taisyklė.“ Kai skaitote šias mintis, jums neabejotinai atsiranda įspūdis, kad visa tai yra kažkur matyta ir patirta. Prie šios pastabos dar sugrįšime ir tada suprasite, iš kur tas artumo įspūdis.

 Vėjas pučia į veidą

 Pirmoji meškeriojimo spiningu fazė – masalo užmetimas. Norint naudoti „tvičingo“ taktiką voblerį geriausia užmesti pakankamai toli (30-40 m), nes trumpos distancijos paprasčiausiai neužtenka, norint tinkamai pašokdinti masalą. Toli užmesti, ypač kai pučia priešinis vėjas, galima tik pakankamai sunkų masalą. Todėl būtina išskirti dar vieną amerikoniškojo „tvičingo“ bruožą – tai žūklė dideliais vobleriais, kurių ilgis 15-25 cm, o svoris –  nuo 50 g.

 Spiningininkai žino, kad vobleriai pasiskirsto į dvi klases – kompaktiniai ir nekompaktiniai. Pirmieji trumpi drūti, dažnai jų korpusai – lašo formos. Tokie vobleriai net ir nedideli gerai ir tiksliai užsimeta. „Minnow“ tipo vobleriai priklauso nekompaktinių voblerių klasės, o jų užmetimas daug keblesnis, nes ilgi masalai patiria didesnį oro pasipriešinimą, pučiant stipriam priešiniam vėjui jie netgi ima sklęsti kaip aitvarai. Todėl visiškai suprantamas amerikiečių spiningininkų pasirinkimas: „tvičingui“ parankiausia naudoti stambius ir sunkius masalus, kuriuos galima sėkmingai užmesti gana toli. Antra, „tvičingui“ sunku panaudoti sunkesnius už vandenį voblerius, nes sustabdžius masalą, jis tiesiog skęsta kaip pliauska. Kas gi nežino, jog toks vobleris lydekai yra visai neapetitiškas. Kitas reikalas – iš lėto į paviršių kylantis masalas. Taip dažnai elgiasi smulkios žuvys, kurios yra pagrindinis lydekų grobis. Todėl klasikiniai spiningo masalai – lengvesni už vandenį arba neutralaus plūduruno vobleriai.

 „Tvičingo“ objektas

 Šis aspektas yra labai svarbus, nes spiningininkas bent jau apytikriai turi nusivokti, ką jis gaudo konkrečiame vandens telkinyje ir konkrečioje žūklavietėje. Mažame upelyje, kur masalas užmetamas geriausiu atveju 10-12 m pasinaudoti „tvičingo“ efektu gana sunku. Antra, tokiuose vandens telkiniuose gyvenantys upėtakiai, šapalai ar meknės nelabai kreipia dėmesį į stambius masalus ir labiau vertina tą grobį, kuris palyginti lėtai kasasi prieš srovę. Šios išvados rodo, jog, atsižvelgiant į „tvičingui“ naudojamų masalų kalibrą, ši taktika veiksminga plačiuose, atviruose vandens telkiniuose. Dažniausiai tokiose vietose, kur masalo eigai nekliudo pernelyg suvešėjusi vandens augalija. Tai ežerai (vidutiniai ir didesni), vandens saugyklos ir lagūnos (Kauno ir Kuršių marios), dideli tvenkiniai. Būtina pridurti, jog „tvičingo“ pobūdis rodo, kad šis metodas geriausiai tinka spininguoti stovinčiame arba labai lėtai tekančiame vandenyje. Tad akivaizdu, jog „tvičingo“ objektas – lydekos. Atskirais atvejais šiuo metodu galima pasinaudoti žvejojant sterkus ir stambius ešerius. Todėl, ruošdamiesi užmesti „džerką“, turite būti tikri, kad ežere ar tvenkinyje medžioja tokios lydekos, kurios atakuos masyvų masalą. 

Sezoniškumo faktorius

 „Tvičingo teoretikai laikosi nuomonės, kad šis spiningavimo metodas efektyviausias spalį ir lapkritį. Žodžiu, du mėnesius iki užšąlant ežerams ir tvenkiniams, nes lydekos žiemos prieangyje medžioja stambesnį grobį. Tad dideliais vobleriais žvejoti yra parankiau, jei nori susikauti su trofėjiniu laimikiu. Antra, lydekos per šiltąjį sezoną yra įmitusios ir joms išjudinti reikalingi efektyvesni spiningininko veiksmai. Tad „tvičingo“ taktika (masalo šuoliavimas) ir šiuo atveju yra pamatuota. Žinoma, tai nereiškia, kad „tvičingas“ yra vienintelis išganingas lydekų žūklės metodas rudens viduryje ir vėlyvą rudenį.

 Velkiavimas, spiningavimas vertikaliai plukdomais stambiais guminukais arba dreifo metodas irgi duoda puikių rezultatų. Čia reikia teisingai pasirinkti masalą ir metodą, atsižvelgiant į konkrečias žūklės sąlygas ir vandens telkinį. Neabejotina viena – masalo dydis yra svarbus faktorius, kuris dažniausiai ir užtikrina žūklės sėkmę. Vėstant vandeniui labai susilpnėja lydekų metabolizmas, t.y joms nebereikia sudeginti tiek energijos vaikantis grobį kaip vasarą. Plėšrūnės tampa daug išrankesnės ir rūšiuoja grobį. Stambūs vobleriai joms primena kokybišką produktą ir suveikia lydekų medžioklinis instinktas.

 Pavasario ypatumai

 Amerikietiška tvičingo versija dabar sudaro tik dalį europietiškos taktikos, nes mūsų žemyne, o ypač vidutinėje juostoje, kurioje yra ir Lietuva, tvičingas puikiai tinka vilioti lydekas pavasarį. Ir būtent specialiais ir nesunkiais (15-30 g) „minnow“ vobleriais, kuriuos galima plukdyti palyginti lengvos klasės meškerykočiais. Tipinės meškeriojimo vietos – palyginti negilios įlankos ir užutėkiai, o taip pat ežerų plotuose esantys sėkliai (iki 3 m). Čia tvičingo vobleriai labai tikroviškai imituoja aplinką atitinkančias masalines žuveles – plėšriųjų žuvų grobį. Labai sudėtinga žodžiais perteikti masalo plukdymo taktiką. Aiškiausias palyginimas – punktyras, kurio trajektorija juda masalas. Brūkšnelis – šuoliukas į priekį, pauzė – vingtelėjimas į šoną, pakibimo nesvarumo būsenoje fazė ir lėtas kilimas į paviršių. Kiek ir kokių šuoliukų bei pauzių turi būti? Kiekvieno spiningininko individualus reikalas. Tai lyg žinomo muzikos kūrinio atlikimas: kiekvienas smuikininkas jį atlieka pagal savo versją.   

 Patartina nepamiršti dar vienos aplinkybės – geriausia naudoti pintus valus ir rites su platokais valo būgneliais. Pirma, pintas valas užtikrina geresnį kontaktą su masalu, jį lengviau šokdinti, o ant plačių būgnelių pintas valas geriau klojasi, vadinasi, rečiau susipina.

 Lietuviška diagnozė

 O dabar prisiminkime straipsnio pradžią: kodėl „tvičingo“ apibūdinimas kiekvienam patyrusiam spiningininkui kažkuo pažįstamas?

 Europą dabar užplūdo informacijos apie žūklę kituose žemynuose srautas, kuriame mirga žargoniški terminai, labai dažnai (jei ne dažniausiai) apibūdinantys tuos pačius metodus, kuriais mes nuo seno naudojamės. Kad ir kaip mus klaidintų įmantrus terminas, tačiau vadinamąjį „tvičingą“ reikia laikyti įprastu lydekų žūklės metodu. Neabejotinai jo amerikietiškumas tik tas, kad naudojami didesni masalai. Manyčiau, kad tame nėra nieko nuostabaus, nes amerikonai visada taikosi į stambų laimikį, kuris jiems, matyt, asocijuojasi su lėktuvnešiuose įkūnyta gigantomanija. Pridursiu ir tokį faktą, kad už Atlanto 16-10 numerio kabliukai dažniausiai pažįstami tik tenykščiams muselininkams. „Tvičingu“ reikia vadinti tai, kas perteikia kiekvieno spiningininko individualaus braižo subtilybes. Sutikite, kad kiekvienas aibę masalų išbandęs spiningininkas įgyja savitą meškeriojimo stilių, atsirenka iš įvairių metodų tai, kas jam parankiausia, atitinka jo charakterį ir fizines ypatybes. Kiekvienas įgudęs mūsų krašto spiningininkas gerai pažįsta naudojamų masalų savybes, o tie, kurie naudoja žūklei voblerius, be vargo pamokytų užjūrio teoretikus plukdyti nedidelius modelius su tokiomis vingrybėmis, kurios sunervina ir pačią įnoringiausią lydeką.

Ne visada prasminga pasigauti madingu tapusį terminą ir tvirtinti, kad tai ypatingas žūklės metodas. Kitas dalykas, kad jam kuriami parankūs masalai. Jais reikia naudotis. Ir tuo labiau nereikėtų suglumti, kai išgirsti nepažįstamą žodį, nes įsigilinęs dažniausiai supranti, kad mūsiškiai meškeriotojai tokiu metodu ar taktika jau seniai naudojasi. Žinoma, jei labai norisi tvičinguoti, į sveikatą. Bet žinokite, kad amerikonai tik savinasi madų diktatoriaus vaidmenį, o iš tiesų didžioji dalis visų „amerikų“ jau atrasta. Tad šokdinkite voblerį, nesukdami sau galvos, kad už vandenyno tai vadinama „tvičingu“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min