Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žvejo Vido dienoraštis. Meteorologiniai atradimai gaudant lynus

Žvejo Vido Vilčinsko dienorašis
15min.lt skaitytojo nuotr. / Žvejo Vido Vilčinsko dienorašis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Smagu, kad meškeriotojas Vidas Vilčinskas ne tik gražias žuveles traukia, bet ir žodžio kišenėje neieško. Pateikiame antrąją Vido dienoraščio dalį. Meistriškai atpasakota žūklė, puikūs žūklės laimikiai ir smagus pasiplaukiojimas čiužiniu.

Junkis prie Žūklės laimikio draugų FACEBOOK tinkle.

Žvejo Vido dienoraščio pradžią skaityk čia.

Sveiki, tęsiu lyninius nuotykius toliau. Tikiuosi, kad juose ras ką nors naujo ne tik pirmokas, bet ir pažengęs.

Šioje žūklėje padariau vieną rimčiausių savo atradimų. Yra tame logikos ar ne – spręsti Jums. Užuomina - kaip suprasti, kada kimba, kada ne. Atsakymą rasite pabaigoje.

Sena lynų vieta

Mano pamiltą seną lynų vietą galutinai nualino tinklininkai. Visą pavasarį ir visą vasarą, net ir per nerštą, pačiame epicentre lupo ir lupo po 10 vnt. ar daugiau. Birželį – motininius, trykštančius ikrais. Skambinau gamtosaugai. Bet kur ten visus suganysi, kai brakonieriai žino: tik iš vakaro užmeti 30 Lt vertą tinklą ir jau rytą turi lynų už 100 Lt.

Tad teko ieškotis naujos, nenualintos vietos. Ne taip toli radau lyg ir panašią, bet daugiau kaip 10 metrų nuo kranto lelijomis užžėlusią. Savaitė prieš tai meškere prazondavau dugną. Ištraukiau teisingų lyninių žolių. Apsičiupinėjau gylius, skardžius ir šlaitus.

Ketvirtadienį per naktį, prikėlęs visą ežerą savo „milijoniniais perkūnais“ (tik atvykęs mašiną ant dugno pasodinau), prasiskyniau pjautuvu siaurutę properšėlę lelijose. Mesti visai netoli tereikia. Bet dar gerai nenusitaikiau krypties. Tad pirmą rytą tik vieną kibimą ir tepamačiau. Vakare – dar keletą. „Atbulais dantimis“ ir nei vieno nepakirtau. Pastebėjau, jog kimba tik ant dešiniosios. Pradėjau mesti dešiniau.

Vakare dar pastačiau tris kabliukus su naktiniu slieku unguriams. Šitie kabliukai suteikė man džiaugsmo visos žūklės metu.

Rytas: variau net šlapias

Visad miegu prie kotų. Turiu spec. lovą ir miegmaišį, su kuriuo net ir liūtis nebaisi.

Kitąryt tik prabudęs pamačiau pritemptą meškerės sargelį. Ištraukiau apie 300 g. Vėl ant dešiniosios. Pradėjau mesti dar dešiniau. Pradėjo kibti ant abiejų. Ir kaip startavau apie 4:00 nakties, taip ir variau net šlapias iki pusės aštuonių. Iš viso ištraukiau 12 vnt.: nuo 250 iki 600 g. Keletas atsikabino. Kažkiek dar nepakirtau. Šiaip tai daug maž visi standartiniai – apie 400 g. Geltonų nepasitaikė. Visi žolinukai. Mažesnieji iškart keliavo „pas tėvelius“.

Apie 8.00 val. vartau akis ir nematau vieno iš savo plūdurų su naktiniu slieku. Dingo suvisam. Susijaudinau kaip mergaitė. Rankos, kojos dreba. Valo ten pakankamai, bet ten dar ir šamai gyvena.... Lakstau krantu, bet nėra, ir tiek. Meldžiu kad saulelė pašviestų . Tada balti plūdurai geriau matosi.  Kokį pusvalandį prasiblaškęs pamatau  mano „ieškinį“, iškilusį lelijų masyve visai šalia mano kotų ir daužomą kažkokios žuvies. Ir vėl besiruošiantį nerti!

 

V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienoraais
V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienorašis

Gulu ant pripučiamo  čiužinio ir iriuosi. Tyliai pastveriu ir aiškiai jaučiu aname gale kažką rimto. Tempiu artyn. „Strečinasi“. Sunkiai eina. Staiga palengvėja ir prisivelku suvirškintą kokių 100 gr ešerioką. Šitas, gi, naktinį ir buvo įrijęs. Turėjo visai nieko „šaškė“ būti, kad tokį ešerį griebtų. Na, manau, gyvate, juk alkana likai, tad, tikriausiai, ir dar kartą griebsi.

Ištraukiu dar porą lynų. Kibimas aprimsta. Tada, manau, prisilupsiu plakių ir vėl išstatysiu. Plakius gaudau mažučiuku kabliuku ant poros dzikelių ta pačia dugnine. Kablys pusplikis, smaigalys lauke. Vos kelintu metimu jaučiu, kad kažką rintesnio turiu. Ant to pusplikio kablio – gražuolis lynukas.

Beje, lynai visai išneršę, Tik vienas dar turėjo ikrų likučių. Ir tie patys kažkokie sukietėję...

Antrasis plaukimas čiužiniu

Vėl plaukiu čiužiniu  plakiais „ užminuoti“. Tik pastatau – vieną vėl griebia. Pavelka, trinkteli ir meta. Nepatiko dugnu besivelkantis švinas. Tą paimu. Belieka dvi. Apie pietus matau vieną plūdurą vėl einantį „pasivaikščioti“. Kiek palaukiu. Plaukiu. Matosi, kad tikrai jau pakibusi, nes plūdurą vos paveju. Eina į ežero vidurį, o ne į žoles. Pakertu. Yra! Jaučiasi stambūs trukčiojimai ir visai nesiruošia eiti mano pusėn. Čiuožiu su čiužiniu aš link jos. Pradeda rimčiau priešintis, bet nuo dugno – nei per centimetrą. Dar kiek pasitampau ir  staiga laisva. Ištraukiu ir nustėrstu. Nukąstas valas aukščiau gal 30 cm ilgio pavadėlio.

Taip ir būtų likęs vien mitas apie ten gyvenančias dvimetrines lydekas (ar šamus), jei nebūčiau vėliau atidžiau valo apžiūrėjęs. Ir vieno atsitikimo iš žiemos žūklės Stirniuose prisiminęs.

Aštriosios kriauklės

Ir ten visi manėm, kad nukando aukščiau vos ne pusmetrinio pavadėlio. Taigi, apžiūrėjęs valą, randu jį panašiai stipriai pažeistą  pusmetris ir metras, ir net keli metrai aukščiau. Paskui prisiminiau, kad skindamas proskyną, labai žiauriai įsipjoviau į labai aštrias kriaukles.

 

V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienoraais
V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienorašis

Kriauklės! Jomis aplipusios visos povandeninės kerplėšos ir gūbriai, už kurių ir lenda masalą pastvėrusioji. Tokių dalykų niekad neesu patyręs, gaudydamas gyva žuvele su plūdine. Mat ten nebūna dugnu besivelkančio švino. Tas švinas būna ir žiemą. Jis ir nuguldo valą palei dugną, lydekai einant. Būtina yra plūdė. Dabar jau žinau, kaip reikia daryti vasarą. Tiesą pasakius, jau seniau esu taip ir daręs. Skritulys su plūde. Kaip prigalvoti žiemą, kad ta plūdė neįšaltų dar nežinau. Bet tikrai sugalvosiu.

Sukandžiotas plakis

Naujai nakčiai vėl  pastatau tris „minas“ su gyva žuvele. Trečiosios dienos vakare, jas apžiūrėdamas radau, kad vienas plakis tiesiog  taip sudraskytas, kad likusi tik galva ir griaučiai. Kandžiota maždaug vieno cento dydžio kąsniais. Ar tai galėjo būti ungurys? Plakiukas nedidelis – apie 30-40gr. Kokio dydžio tas ungurys galėjo būti? Kokią sistemėlę reiktų statyti unguriui (kur ir koks kablys, koks žuveliokas ir pan.) ant negyvos žuvelės? Dar reikia išsiaiškinti. Mat naktinį sieką puola ešeriai kaip pašėlę.

Kitą dieną pakyla vėjas. Labai stiprus. Gūsingas. Iš ryto išprašau porą „nevykėlių“ lynukų. Tuo kibimas ir baigtas. Vakarop padarau tą garsiąją savo išvadą, susirenku kotus ir „čiuožiu“ namo. Bičiulis su viltimi pasiliko dar vienai nakčiai, bet taip  nieko ir nepagavo.

Išvada: slėgio trūkčiojimai

Taigi garsioji mano išvada. Jau esu keliskart rašęs, kad pastebėjau, jog žuvis labai reaguoja ir staigius trumpus slėgio trūkčiojimus. Nors ir nedidelius. Tokių nerodo jokie barometrai. Mat žuvis turi plaukiojamąją pūslę, kurią reikia nuolat sureguliuoti pagal pakitusį slėgį. Kaip žinote, vožtuvo nėra, pompos žuvis irgi neturi, taigi kyla sunkumų.

Trūkčiojant slėgiui ji jaučiasi taip, kaip mes su pertrūkiais stabdomame automobilyje. Galop mus pradeda pykinti ir valgyti tada visai nesinori.  Ypač blogai, kad ir nedideli, bet labai staigūs ir trumpi slėgio trūkčiojimai. Bet ilgas ir tolygus stabdymas  – lyg ir visai nieko.

Esu turėjęs labai gerų žūklių pučiant net rytų ar šiaurryčių vėjui. Nors dauguma sakys, kad vėjo kryptis yra labai svarbi. Aš Jums teigiu, kad pati kryptis nėra nei lemianti, nei ypač svarbi. Jei paklausysite senų prie ežero gyvenančių žvejų, tai jie nesako, jog „prasta vėjo kryptis“ , o sako tiesiog „prastas vėjas“. Ir jie teisūs! Vėjo krypties žuvis po vandeniu tikrai nejaučia. Bet jaučia slėgį.  Ypač jo pasikeitimus. Tačiau esu turėjęs ir visai padorių žūklių staigiai kylant arba staigiai leidžiantis slėgiui. Bet niekad neesu turėjęs bent normalios žūklės, esant gūsingam vėjui.  Niekad, kokios krypties jis bebūtų. Ir kuo gūsiai staigesni, trumpesi ir stipresni, tuo kibimas prastesnis.

 

V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienoraais
V.Vilčinsko/15min.lt nuotr./Žvejo Vido Vilčinsko dienorašis

Mano supratimu, gūsius, kaip ir vėją, gimdo slėgio skirtumai. Tačiau, jei slėgio skirtumai yra tarp didelių teritorijų, tada pučia pastovesnio stipumo vėjas, nors jis gali būt ir gan stiprus. Ir žuvis spėja susireguliuoti savo pūslę. Tačiau jei pučia gūsingas, staiga sustiprėjantis vėjas, besikaitaliojantis su aprimstančiais periodais, arba, dar blogiau, jei matome, kad nuolat kaitaliojasi ir kryptis – tai ženklas, jog slėgio skirtumai susidaro tarp mažų teritorijų. Jie greitai, vėjo pagalba yra sureguoliuojami, tačiau tai kelia staigius slėgio svyravimus (nors ir nedidelius) ir kibimui – amen.

Galų gale, viską žemėje reguliuoja saulė. Mano supratimu, toks gūsingas vėjas susidaro, kai žemę dengia debesų ir giedrų teritorijų didokų plotų mišinys. Vienoje vietoje žemė šyla (slėgis krenta), kitoje šąla (kyla). O jei dar tie debesų masyvai sparčiai juda – visiška makalynė. Žodžiu, kibimą prognuozuoti galime iš debesų žemėlapio internete. Kibimą matome iš vėjo gūsingumo ir jo prognozės.

Kaip dabar su tuo rytų vėju? Negi tūkstančiai žmonių nusišneka? Irgi ne! Lietuva yra tokioje klimatinėje zonoje (tiksliau – jų sandūroje), kad rytų vėjo pasisukimas dažnai, bet tikrai ne visada, sutampa su staigiais slėgio trūkčiojimais. Tačiau  tai tikrai nėra taisyklė. Esmė yra vėjo gūsiai gūseliai, o ne kryptis. Gali labai sėkmingai nekibti ir pučiant vakariui.

Bus daugiau

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min