Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žvejų Eldoradas. III dalis

Andoja
Str. aut. nuotr. / Žvejyba Andojoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Atlanto vandenynas šalia Andojos krantų neįtikėtinai žuvingas – suskaičiavome, kad vien su meškere čia įmanoma sugauti iki 15 rūšių žuvų, o ir laimikių gausa labai didelė. Tikriausiai nemažą įtaką tam daro Golfo srovė, kurios dėka žiemą ne tik neužšąla jūra, bet ir vidutinė temperatūra svyruoja apie nulį laipsnių – skamba šiek tiek neįtikėtinai, kai žinai, jog esi apie 300 km už poliarinio rato.

Andenes miestelyje jau virš 20 metų veikia įmonė, organizuojanti banginių safari. Tikimybė, jog išvykos metu pamatysite banginį – šimtaprocentinė, priešingu atveju jums gražintų pinigus už bilietą.

Beje, sutikti orkų būrį gana dažnai pasitaiko ir žvejams – taip mums pasakojo žvejybos bazės, kurioje apsistojome, darbuotojai.

Orkų mes nesutikome, bet keletą delfinų vieną dieną matėme – tikriausiai vaikėsi skumbres, kurių čia rudeniop tikrai netrūksta – tuo įsitikinome patys, vieną dieną skyrę šių žuvų žvejybai. O ji tikrai nėra sudėtinga – pakanka surasti skumbrių būrį, ant meškerės kabinti skumbrinę sistemėlę ir... traukti po tiek, kiek užkimba.

Beje, nors šios žuvys ir nėra didelės – vidutinis svoris tesiekia apie 600 g, tačiau jėgos turi neįprastai daug – traukiant bent 3 žuvis vienu metu, jau tenka rimtai pasidarbuoti.

Skumbrę drąsiai galima priskirti prie delikatesinių žuvų, ypač ji skani rūkyta. Mums labai pasisekė, nes turėjome puikią galimybę mėgautis šių šviežiai rūkytų žuvų skoniu.

Visi vieningai nusprendėme, kad ir kokia būtų skani rūkyta menkė, skumbrė toli ją lenkia.

Str. aut. nuotr./Žuvys
Str. aut. nuotr./Žuvys

Bet apie viską iš eilės. Trečią žvejybos dieną žvejojome tradiciškai, kaip masalą naudodami galvakablius su įvairių spalvinimų gumomis, bei pilkerius.

Vėl pavyko sugauti keletą jūros vilkų, kaip visada kibo menkės – jų sugavome net trijų rūšių, tačiau pagrindinis mūsų tikslas buvo otai.

Išbandėme įvairius gylius – nuo 20 iki 100 metrų, gilumoje užkibo giliavandenė menkė, dėl savo išvaizdos dažnai klaidingai vadinama jūros unguriu, tačiau oto kibimo vis nesisekė sulaukti.

Vakarop vėl grįžome arčiau kranto, kur gylis siekė apie 40 metrų. Paskutinis dreifas, nutarėme. Echolotas rodė gana lygų dugną, pūtė vidutinio stiprumo vėjas. Pirmieji metimai nesėkmingi, tačiau laiko dar turime.

Aš, kaip visada, ištikimas spiningui, todėl stengiuosi patikrinti dugną visomis kryptimis nuo laivo.

Taip bemąstydamas staiga pajuntu smūgį – dar nenoriu tikėti, kad tai otas, bet ritės stabdis savo garsais tai patvirtina – žuvis išvynioja bemaž 10 metrų valo, trumpam sustoja, po to ir vėl pasileidžia „į kojas“.

80 g galvakablis tokiam gyliui jau šiek tiek per lengvas, nes ilgokai skęsta, todėl pasikeičiu į 110 g su baltu riperiu juoda nugarėle. Gal kai kam gali atrodyti, kad tai per lengvi masalai jūroje, tačiau, naudojant nedidelio diametro valą, taip žvejoti – vienas malonumas, svarbu, kad dugnas būtų pakankamai lygus ir smėlėtas, o šiose vietose būtent toks ir yra.

Kliuvinių nedaug, todėl per dieną galima neprarasti nė vieno masalo, kas gana neįprasta Norvegijoje. Prisimenu vieną iš pirmųjų mūsų kelionių į Norvegiją, kai jau trečią žvejybos dieną baigėsi visos pilkerių atsargos, nors jos ir buvo gana nemenkos – toks nelygus dugnas pasitaikė, o ir patirties buvo mažoka, nes žvejodamas Baltijos jūroje nutraukti masalą gali nebent užkabinęs už kokių šiukšlių dugne, ar senų tinklų.

Taip bemąstydamas staiga pajuntu smūgį – dar nenoriu tikėti, kad tai otas, bet ritės stabdis savo garsais tai patvirtina – žuvis išvynioja bemaž 10 metrų valo, trumpam sustoja, po to ir vėl pasileidžia „į kojas“.

Tačiau tuo pasipriešinimas ir pasibaigia – pradedu vynioti valą ir žuvis pasiduoda, nors vis dar besiblaškydama. Otas, bet nedidelis, – galvoje mintis.

Pagaliau žuvis prie laivo – ne gigantas, bet 15-16 kg sieks – visai neblogai.

Str. aut. nuotr./Žūklės laimikis
Str. aut. nuotr./Žūklės laimikis

Užvedame katerio motorą ir – į krantą – baigėsi dar viena žvejybos diena. Reikia pripažinti, kad kol kas mums labai sekasi su oru – neskaitant pirmos dienos, kai atvykome, visos kitos pasitaikė ramios, o ir likusias orų prognozė žada neblogas.

Vakare, jau išdoroję sugautas žuvis ir pavakarieniavę, nutariame pailsėti aktyviu būdu – eiti žaisti biliardą į bazės poilsio salę.

Čia ateiname jau ne pirmieji – kas žaidžia rusišką biliardą, kas stalo tenisą, mes apsistojame prie „pulo“ stalo.

Iš kitos pusės, labai svarbu ir tai, kad tokiame „žvejų klube“ susirenka daug bendrų interesų turinčių žmonių: juk smagu vieniems su kitais pasidalini patirtimi, pasiklausyti neįtikėtinų žvejybos istorijų, o ir šiaip pabendrauti.

Tiesą sakant, per 10 metų tai pirmoji mūsų aplankyta žvejybos bazė, kurioje tiek daug dėmesio skiriama laisvalaikiui – esame maloniai nustebinti, nes prisiminus, kaip kartais, pučiant stipriam vėjui ir esant nepalankioms žvejybos sąlygoms, tekdavo po 3 dienas išsėdėti nieko neveikiant ir spoksant į norvegiškus kanalus rodantį televizorių, kontrastai šioje vietoje negali nestebinti.

Iš kitos pusės, labai svarbu ir tai, kad tokiame „žvejų klube“ susirenka daug bendrų interesų turinčių žmonių: juk smagu vieniems su kitais pasidalini patirtimi, pasiklausyti neįtikėtinų žvejybos istorijų, o ir šiaip pabendrauti.

Išgirdę, kad kažkam neblogai šiandien kibo skumbrės, ryt pabandyti laimę nutariame ir mes. Kadangi nė vienas neturime pasiėmę skumbrėms gaudyti skirtų sistemėlių, skubame į bazės parduotuvę – visa laimė, kad čia jų yra, kaip, beje, ir daug kitų reikalingų prekių. Taigi, sekanti diena bus skirta skumbrėms, o dar likusias paskutines dvi nusprendžiame praleisti keliaudami po salą – žuvų jau užteks, o ir sugavome praktiškai viską, ką norėjome – gal ne tokio dydžio, kaip svajojome, bet bus dar kitų vasarų ir kitų progų.

Sekančią dieną gaudome skumbres, per raciją popiet išgirstame, kad kažkam iš lietuvių pavyko sugauti bemaž 40 kg otą – iš kitų laivų pasipila klausimai: kur, ant ko, kokiame gylyje? Visiems rūpi susikauti su šiuo jūros galiūnu. O vakare, grįžus į bazę, kiekvienas eina pažiūrėti ant svarstyklių kabančio trofėjaus – svarstyklės rodo 42 kg – puikus laimikis ir laimingas žvejas, besifotografuojantis šalia jo.

Nejučia pagalvoju, kad tokiomis akimirkomis žmonės tikriausiai jaučiasi laimingi – čia niekas nekalba apie problemas, visi pamiršta kasdieninius rūpesčius, nes čia dabar viešpatauja tūkstantmečių senumo medžiotojų dvasia,

Žuvų dorojimo patalpoje šurmulys – visi turi ką papasakoti: kaip žuvį traukė, kaip kažkam, galbūt, dar didesnis gigantas nutrūko ir t.t., ir pan. – tikras bendraminčių susirinkimas. Nejučia pagalvoju, kad tokiomis akimirkomis žmonės tikriausiai jaučiasi laimingi – čia niekas nekalba apie problemas, visi pamiršta kasdieninius rūpesčius, nes čia dabar viešpatauja tūkstantmečių senumo medžiotojų dvasia, kiekvienam vyrui išsaugota genuose – gal čia ir glūdi paslaptis, kodėl dauguma mūsų negali be žvejybos gyventi, negaili nei laiko, nei pinigų šiam užsiėmimui.

Juk tam, kad atsidurtum kažkur toli šiaurėje, už tūkstančių kilometrų nuo namų tam, kad galėtum pažvejoti, vien mėgti šį laisvalaikio praleidimo būdą neužtenka – yra daug svaresnė priežastis, apie kurią dažniausiai net nesusimąstome. Todėl sekančias dvi dienas, praleidę ne jūroje, o kabarodamiesi po kalnus, fotografuodami, gėrėdamiesi unikaliu salos grožiu, jaučiamės lyg savotiškai išdavę tą vyro-medžiotojo dvasią ir pareigą. Tačiau bent jau žmonos, likusios namuose, gali būti ramios – geresnės meilužės, nei žvejyba, vyrai tikrai nesuras, ir grįš pas ją vėl ir vėl, kad įrodytų sau ir kitiems – mes dar šį tą galime!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min