Nors vėliau J.Kinderis dideliais žingsniais kopė į viršų, pakovoti dėl medalio nepavyko. Po plaukimo rungties lietuvis buvo 20-as, po jojimo – jau 15-as, o po jungtinės šaudymo ir bėgimo rungties – 8-as tarp 36-ių sportininkų.
J.Kinderiui nepavyko pratęsti tradicijos – iš pastarųjų dviejų olimpinių žaidynių Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės atstovai grįžo su medaliais. 2004-aisiais sidabro medaliu pasipuošė Andrėjus Zadneprovskis, kuris po ketverių metų į kolekciją pridėjo ir olimpinę bronzą. Tąkart sportininkas ant garbės pakylos lipo su kitu legendiniu šalies atletu Edvinu Krungolcu, pelniusiu sidabrą.
J.Kinderis po finišo prisipažino, kad Londone galėjo užimti aukštesnę vietą. „Paskutinėje šaudymo serijoje pataikiau keturis iš eilės ir jau norėjau bėgti, bet šaudamas į penktą taikinį padariau tris klaidas. Jei ne jos, manau, būtų buvę galima pakovoti dėl vietos penketuke“, – su apmaudu teigė J.Kinderis.
– Paskutiniame posūkyje dar ir paslydai...
– Tada jau nebebuvo dėl ko kovoti – jokių šansų... Jei būčiau nepadaręs tų klaidų paskutiniame šaudyme, tada gal ir būtų grįžusi nedidelė intriga.
– Kas lėmė tuos netaiklius šūvius?
– Per daug norėjau... Žinote, kai daug nori, dažniausiai išeina ne kažkas.
– Bendrai, ar esate patenkintas savo pasirodymu?
– Taip. Patenkintas savo plaukimu – pagerinau rezultatą pusantros sekundės. Patenkintas bėgimu su šaudymu. Jei ne tas paskutinis šūvis – būtų iš viso idealu. Tokioje atmosferoje susikaupti ir nekreipti dėmesio į aplinką, patikėkite, yra kažkas tokio.
– Kokie buvo Jūsų paties lūkesčiai buvo prieš olimpiadą?
– Aštuntukas. Tą ir pasiekiau, tačiau net neįsivaizdavau, kas yra ta olimpiada. Nėra net ko lyginti Europos ar pasaulio čempionatų. Ten yra paprastos varžybos. O čia – kažkas tokio. Sunku nusakyti. Kiekvieno sportininko svajonė yra papulti į olimpines žaidynes ir ta olimpinė dvasia tikrai jaučiasi. Čia didžiulė įtampa, svarbi kiekviena smulkmena.
– Fechtavimosi rungtis Jums koją pakišą jau ne pirmą kartą...
– Taip jau visi metai. Duosiu pavyzdį – aš įduriu varžovui penkis kartus iš eilės į koją, tai reikia būti truputėlį kvailam, kad ir šeštą kartą leistumeisi vėl įduriamas į koją. Aš išnaudojau visus savo resursus, o naujų ne taip paprastai randu. Čia viena iš priežasčių. Kita – partnerių fechtavimosi treniruotėse. Rusai turi 30 žmonių, kurie lipa vienas kitam per galvas. Kai tokia didelė konkurencija, nori nenori tobulėji. Pas mus ateina vis nauji žmonės, o naujokai nebūna tokie geri. Ten man būna kaip žaidimas, o ne tikra kova, kaip čia. Kai treniruodavomės kartu su Edvinu Krungolcu, Andrejumi Zadneprovskiu ir kitais, mes buvome pasirengę visiems gerkles perpjauti. Tačiau dabar yra taip, kaip yra.
– Kokie ateities planai? Poilsis?
– Taip, turiu bilietus rugpjūčio 23 dieną į Bankoką trims savaitėms. Turėsiu apie ką pagalvoti, kad prieš olimpines nesinervinčiau.
