Dabar populiaru
Publikuota: 2012 liepos 31d. 17:34 , atnaujinta: 2012 liepos 31d. 18:43

Rūtai Meilutytei klausimai apie pilietybės keitimą įkyrėjo: „Durnas klausimas, brite niekada nebūsiu“

Rūta Meilutytė
Fotodiena/Roberto Dačkaus nuotr. / Rūta Meilutytė

Rūtai Meilutytei Londono olimpinėse žaidynėse dar teks startuoti dviejose rungtyse, tačiau po iškovoto olimpinio aukso duoklę tenka atiduoti ir žiniasklaidos atstovams. Jaunoji čempionė antradienio popietę atsakė į Lietuvos žurnalistų klausimus.

- Rūta,  ar praėjusią naktį pavyko kiek nors pamiegoti?

- Tiesą sakant, nelabai. Dar ilgai neužmigau. Tik apie 3 valandą.

- Kas sukosi galvoje?

- Nieko ypatinga. Tiesiog stengiausi suvokti, kas įvyko, bet nelabai išėjo. Akyse sukosi ir plaukimas. „Facebooke“ išvis pamišimas. Net išjungiau. 

- Negali apsiprasti su mintimi, kad esi čempionė?

- Kol kas dar ne.

- Šiandien nuo ryto atsakinėji į įvairių šalių žurnalistų klausimus. Kas sunkiau – treniruotis ar atlaikyti tokį dėmesį?

- Nepratusi prie tokio dėmesio. Todėl yra šios toks šokas. Aišku, reikės laiko priprasti prie tokio dėmesio. Kol kas nesunku. Labai smagu, kad žmonės domisi Lietuva. Tikiuosi, taip plaukimas išpopuliarės ir kitos sporto šakos.

- Šiandien jau pajutai, kad tavo gyvenimas keičiasi?

- Taip. Po truputį keičiasi. Bet iš esmės niekas nesikeis. Tik dėmesio daugiau sulauksiu. 

- Britų žiniasklaida apgailestauja, kad nesi Didžiosios Britanijos pilietė. Ką manai apie tai?

- Man tai negaila. Nebūsiu aš britė, būsiu lietuvė.

- BBC sakė, kad esi Lietuvos didvyrė ir „mums jie tikriausiai Rūtos neatiduos“.

- Be abejo. Tikrai niekada nekeisiu pilietybės. Nereikia net klausinėti. Durnas klausimas.

- Ar tave pasveikino bendramoksliai?

- Tiek žinučių gavau, kad nespėjau jų perskaityti, atsirinkti. Sveikino labai daug žmonių, su kuriais jau senokai nebendravau. Ir pažįstami, ir nepažįstami. Tiesiog nerealu. Tiek žmonių Lietuvoje palaiko. Gera labai. Ačiū labai visiems.

- Šiandien susitikai su savo močiute. Ar negaila, kad nepasimatėte vakar po finišo?

- Negaila. Mačiau ją vakar, kalbėjomės telefonu, o šiandien atsisveikinau. Žinojau, kad ji yra čia, prieš atrankos plaukimus buvome susitikę.

- Negaila, kad močiutė neliko stebėti kitų tavo startų olimpiadoje?

- Ne, nes visos treniruotės ir mintys buvo šitam plaukimui. O 100 m ir 50 m laisvuoju stiliumi – tik papildomos rungtys. Nesirengėme joms specialiai. Žinoma, būtų smagu pasigerinti savo asmeninį rezultatą. Žiūrėsime, kaip bus. Tikslas yra vienas – žinoti, kad kažką padariau geriau nei pernai.

- Tai šioje olimpiadoje iš tavęs jau nebelaukti medalio?

- Niekada nekalbėjau apie medalius ir nekalbėsiu.

- Kodėl apie juos nekalbi? Kodėl buvai tokia kukli?

- Nenoriu neperšokus griovio sakyti op.

- Ar svajojai apie medalį?

- Žinoma, visi svajoja apie medalį. Tik galvojau, kad tai įvyks Rio de Žaneiro olimpiadoje. Manau, kad Rio de Žaneire darysiu tą patį, ką ir čia.

- Ar labai pasikeitė tavo treniruotės, kai persikėlei į Didžiąją Britaniją?

- Žinoma. Deja, Lietuvoje sąlygos plaukimo treniruotėms nėra pačios geriausios. Tikėkimės jos pagerės po šių įvykių. Man buvo smūgis, kai atvažiavau čia. Reikėjo priprasti prie kitos treniruočių sistemos. Bet vėliau viskas normaliai susidėliojo į savo vietas.

- Kuo ypatingos tavo treniruotės, kad taip progresuoji?

- Viskas priklauso nuo paties sportininko. Gali treniruotėse stengtis, gali nesistengt. Treneris neprivers.

- Kiek valandų per dieną praleidi baseine?

- Įvairiai. Kartais dvi su puse, kartais – penkias.

- Ar būtum tapusi olimpine čempione, jei treniruotumeisi Lietuvoje?

- Nesistengiu svarstyti kas būtų, jeigu būtų. Džiaugiuosi šia akimirka. Dabar mano treniruočių sąlygos – puikios. Tikiuosi, kad daugiau Lietuvos sportininkų gaus tokias sąlygas, nes yra tikrai talentingų žmonių.

- Kiek laiko planuoji gyventi Plimute?

- Dar nežinau.

- Gal pasitikėjimo savo jėgomis tau suteikė pernai jaunimo olimpiniame festivalyje Turkijoje iškovoti trys medaliai?

- Ten patikėjau, kad galiu patekti į olimpiadą. O kai patekau, tiesiog stengiausi plaukti kuo geriau.

- Kaip apibūdintum savo trenerį Jonathaną Ruddą?

- Nemuša (juokiasi). Visi treneriai turi pliusų ir minusų. Mes puikiai sutariame. Kai reikia, jis būna griežtas.

- Ar treneriui dažnai tenka pakelti balsą? Dažnai neklausai?

- Ne. Kartais.

- Apie tave žinome labai mažai. Kokie tavo pomėgiai, kokia esi laisvalaikiu?

- Laisvalaikiu tiesiog esu aš. Paprasta, nepasikėlusi. Laiką leidžiu su draugais, einame į miestą pasivaikščioti. Mėgstu šokti.

- Kurių sporto šakų varžybas mėgsti žiūrėti?

- Krepšinio, kaip ir kiekvienas lietuvis. Patinka plaukimas, šuoliai į vandenį, gimnastika, boksas.

- Finale, kai amerikietė per anksti įšoko į vandenį, net nežvilgtelėjai į ją, tarsi nematei. Kaip išsiugdei tokią savitvardą?

- Ten buvo teisėjo klaida. Taip nutinka. Reikia būti viskam pasiruošus. Ji įšoka, o man nebuvo į ką ten žiūrėti. Šis dalykas manęs nei kiek nesutrikdė. Ko man nervintis?

- Kur laikai medalį?

- Čia, ant kaklo.

- O kur jis buvo vakar?

- Kelnių kišenėje.

- Tavo nagai nulakuoti Lietuvos vėliavos spalvomis. Ar pati nusilakavai?

- Ne, kaimelyje yra salonas. Nemokamai nudažo. Šeštadienį bėgau, kad spėčiau prieš startą.

- Ką veiksi toliau? Kaip atsipalaiduosi?

- Atsipalaiduosiu, kai grįšiu namo, į Lietuvą. Žinoma, bus dėmesio. Noriu pabūti su šeima, draugais, kurių senokai nemačiau.

- Ką galvoji, kai iš persirengimo kambario eini starto bokštelio link?

- Stengiuosi susitelkti, mintyse sakau, kad tai – tik varžybos. Atsipalaiduoju, nes man spaudimo jokio nebuvo, neturėjau ką prarasti. Svarbiausia – gerai praplaukti. Žinojau, kad per treniruotes atidaviau visas jėgas.

- Koks tavo bato dydis?

- 43.

- Internete pasirodė nuotrauka, kurioje parašyta – gimė sūnus, pavadinsiu jį Rūta. Ką apie tai galvoji?

- Sūnus ir Rūta. Tai kaip teta Saulius.

- Gausi 400 tūkstančių litų premiją. Tikriausiai pravers tavo šeimai?

- Žinoma. Mes nesišvaistome turtais. Pinigų tikrai reikėjo.

- Ar iki šiol Lietuva padėdavo finansiškai?

- Padėdavo. Pasirūpindavo, kad galėčiau tinkamai maitintis, pridėjo lėšų pasirengimui. Tikrai padėjo pakankamai, daugiau negalėčiau net prašyti. Net negalvojau apie premiją, nežinojau, kad ją gausiu. Tik dabar sužinojau.

- Abu broliai ir tėvas tikriausiai pirmieji pasveikino?

- Nekalbėjau su jais iškart po finišo. Paskambinau savo geriausiai draugei iš Kauno. Tik paskui kalbėjau su broliu, močiute.

- O vaikinas nepasveikino?

- Neturiu vaikino. Tam nėra laiko. Gal po olimpiados.

- Kada planuoji grįžti į Lietuvą?

- Iškart po olimpinių žaidynių. Maždaug mėnesiui.

- Lietuvoje tavęs laukia daugybė oficialių priėmimų. Ar turi tam tinkamų rūbų?

- Nelabai. Reikės pirkti suknelių, nes mano spintoje – tik treningai. Teks kažkaip apsirengti.

- Prieš startą susitvarkėte su jauduliu, bet per apdovanojimą nesulaikėte ašarų.

- Buvau šoke. Vis dar negaliu patikėti. Atrodo, kad laimėjau tiesiog varžybas. Kai atsistojau prie podiumo, kojos linko. Meldžiausi, kad išsilaikyčiau.

VIDEO: Olimpinės plaukimo čempionės Rūtos Meilutytės interviu Londone

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min