Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

44 dienos laukiant, kol nukirs galvą

Talibai
„Scanpix“ nuotr. / Talibai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jere Van Dyk geriau nei kas nors kitas žino, ką reiškia būti talibano kovotojų įkaitu. 44 dienas, praleistas mažytėje celėje Afganistano kalnuose, vyras laukė mirties. Jam, vienam iš nedaugelio, pasisekė – jis buvo paleistas į laisvę, kur parašė knygą „Belaisvis: laikas, kurį praleidau talibano nelaisvėje“.

15min.lt dalinasi autoriaus išgyvenimais iš jo klajonių Afganistane.

Po 2001 m. įvykusių teroristinių išpuolių Jungtinėse Valstijose, nė vienas Vakarų valstybės korespondentas neįžengė į gentines vietoves, esančias Pakistano–Afganistano pasienyje. Maniau, kad galiu būti tas, kuriam pavyks tai padaryti, rašo savaitraštis „Newsweek“.

Būdamas 60–ies, jau spėjau praleisti nemažą dalį savo gyvenimo dirbdamas ir keliaudamas šiame regione. Mano pirmoji pažintis su Afganistanu įvyko dar 1970 m., kai savo senu „Volkswagen“ automobiliu keliavau pasieniu. Po to, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną, nužygiavau į kalnus ir gyvenau ten kartu su islamo kariais, kovojusiais už šalies nepriklausomybę. Apie savo patirtį parašiau knygą. Po 2001 m. rugsėjo 11–osios tragedijos, į Afganistaną buvau sugrįžęs dar keletą sykių. Čia turėjau atlikti keletą „CBS News“ užduočių.

Žiūrėjau į šiaudinį stogą ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jausiuosi, kai į mano kūną įsiskverbs kulkos. Ar jos išdegins skyles? Mąsčiau ir apie savo kaklą: pradėjus jį kirsti, kiek laiko užtruks pabaigti darbą?Šis regionas traukia donkichotiškus tipus: birželio viduryje Afganistane buvo sulaikytas statybininkas iš Kolarodo valstijos, medžiojęs Osamą bin Ladeną su 40 colių kardu. Mano tikslai buvo pragmatiškesni. Norėjau išsiaiškinti, ko Amerikos ir Pakistano valdžios arba nežinojo, arba mums nesakė. Norėjau sužinoti tiesą apie talibaną, „al–Qaedą“ ir galbūt patį O. Bin–Ladeną. Taip pat pasirašiau kontraktą, kuriame pažadėjau visus šiuos savo atradimus ir įžvalgas išdėstyti knygoje.

Kai 2007 m. rugpjūtį atvykau į Kabulą, užsimaskavau puštūnu – didžiausia šio regiono etnine grupe  – ir susiradau savo senus draugus kalnuose. Vengiau kontaktų su Vakarų valstybių piliečiais, pasninkavau per ramadaną, užsiauginau barzdą. Pažinodamas vietos tradicijas – kaip rengtis, kaip valgyti ir kaip žiūrėti (bei nežiūrėti) į vyrą, beveik niekada neatkreipdavau į save dėmesio. Be senos poros „Tiberland“ batų, kuriuos paslėpdavo mano ilgi drabužiai, kalba buvo vienintelis dalykas, galėjęs mane išduoti.

Per ateinančius penkis mėnesius tris kartus sėkmingai nukeliavau į gentinius regionus, kirsdamas rūdžių spalvos žemę ir pasiekdamas vieną iš savo tikslų. Keturis kartus susisiekiau su talibano atstovais, vieną kartą nukeliavau į Chitralį, kur, daugelio įsitikinimu, slepiasi O. Bin–Ladenas.

Nenorėjau būti niekur kitur pasaulyje, tačiau taip pat bijojau. Po kiekvienos kelionės į Kabulą grįždavau jaudindamasis vis labiau ir labiau, kad mane kas nors seka. Per vieną iš savo senų draugų, buvusį islamo karių vadą, kuris tuo metu jau buvo Afganistano parlamento narys, susitariau dėl daug ambicingesnės kelionės su talibano lyderiu, galėjusiu mane nuvežtį į talibano tvirtoves Waziristaną ir Bajaurą. Šis žmogus norėjo laimėti įstatymų leidėjų palankumą, o kelionė su manimi buvo galimybė tai pasiekti. Būtent todėl tikėjau, kad manęs jis nenužudys.

Į kelionę leidausi kartu su trimis gidais. Buvo beveik sutemę, kai staiga už aukštos uolos pamačiau kažką judant. Sustingau. „Dieve mano. Neįmanoma“, – pamaniau. Keliolika vyrų nusileido nuo kalno. Tarp jų buvo ir aukštas bei liesas veikėjas su juodu turbanu ir per petį pakabintu raketų paleidėju. Tai buvo talibano kovotojai. Ir jie tikrai nebuvo nusiteikę mus sutikti džiaugsmingai.

Didžiąją dalį iš 44 dienų praleidau užrakintas mažoje celėje, laukdamas mirties. Gulėdamas ant sulankstomo gulto, apsuptas kitų kalinių, žiūrėjau į šiaudinį stogą ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jausiuosi, kai į mano kūną įsiskverbs kulkos. Ar jos išdegins skyles? Mąsčiau ir apie savo kaklą: pradėjus jį kirsti, kiek laiko užtruks pabaigti darbą? Pradėjau verkti. Vieną naktį man buvo liepta atsiklaupti ant kelių prieš keturis vyrus, užsidėjusius akinius nuo saulės. Penktasis vyras mane filmavo. Laukiau kardo. Vietoj jo, gavau ultimatumą: atsiversti į islamą arba mirti.

Neatsitiko nė vienas iš šių dalykų. Mane paleido. Tiksliai nežinau, kas ir ką padarė, kad tai atsitiktų. Ar už mane buvo sumokėta išpirka, ar, galbūt, įvyko apsikeitimas kaliniais. Vieną dieną mane tiesiog išleido pas genties vadą, nugabenusį mane į Jalalabado oro pajėgų bazę. Čia mane pavaišino amerikietiškais pusryčiais – blynais, rūkytos kiaulienos gabalėliais, kiaušiniais. Davė švarių drabužių ir leido nusiprausti duše. Dalis manęs dar nebuvo pasiruošusi prisijungti prie civilizuoto pasaulio. Ne tol, kol vis dar turėjau atlikti daug darbų. Tačiau paėmiau gabalėlį rūkytos kiaulienos ir laukiau, kol galėsiu sugrįžti namo.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min