Jis atsistojo ir pasiėmęs knygą, nulindo į darbo kambarį. Kas bus? Kas dabar bus? Galvoje bandė dėliot paskolos ir buto vertės kainos skirtumus. Įvertint situaciją, kiek mėnesių pratrauks be darbo.
Darbe visi šnekėjo, kad savininkai antros bangos tikrai nepakels ir biurą uždarys, kad pasaulį ištiks globali krizė. O reikia mokėti. Už viską reikia mokėti. Visada reikia mokėti. Nes visiems visko reikia. O aš už visus atsakingas.
Velnias, dar kažko pradeda perštėti gerklę... Keliskart patraukė nosimi – ar ką užuodžia? Su palengvėjimu pajuto kepintų svogūnų kvapą. Sekundei palengvėjo, bet ir vėl smogė mintys. Metų jau atrodo nemažai, o iki pensijos, iš kurios žinojo nepragyvensiąs, kaip ir toloka. Ji kažkodėl jam simbolizavo užsidirbtą teisę į nieko neveikimą, laisvę nuo baisios ir nepakeliamos kasdienės monotonijos, nuo visų pareigų ir užsikrautų atsakomybių, nuo nesibaigiančio poreikio UŽSIDIRBTI. Nuo saviapgaulės, kad visa tai jis daro dėl kitų...
Sudribo minkštame odiniame fotelyje. Nuo visų minčių ir iš svetainės dusliai sklindančių televizijos žinių staiga suėmė krūtinę. Bandė giliau įkvėpt, tačiau dieglys rėžė tarsi peiliu. Sustingo bijodamas darkart pajust veriantį skausmą. Oro plaučiuose liko vis mažiau. Įkvėpė ir nuo skausmo pradėjo temti. Nustebo, kad lyg ne širdis, nes dešinė pusė...
