Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 24d. 20:35

Į Australiją – ieškoti Lietuvos

1812 m. Napoleono kariuomenės aukštų pareigūnų ir eilinių laiškai iš dabartinės Lietuvos teritorijos
J.Blažiūno nuotr. / 1812 m. Napoleono kariuomenės aukštų pareigūnų ir eilinių laiškai iš dabartinės Lietuvos teritorijos

Australijos lietuviai, mes atvykstame. Ir vėl, kaip ir 2017 m., gavę finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Kultūros paveldo sugrąžinimas“, įvairių atminties institucijų darbuotojai 2018 m. įžengs į tolimą Australijos žemyną. Vykstame ten, kad pažintume lietuvių tapatybę, subrandintą kitoje kultūroje, surastume istorinius dokumentus, liudijančius įvairių veikėjų gyvenimą bei kūrybą, ir pargabentume juos į Lietuvos muziejus, archyvus ir bibliotekas amžinam valstybės saugojimui.

Didžiausia klaida, kurią tenka patirti, yra ta, kad mes įsivaizduojame žinantys viską apie ten gyvenančius lietuvių kilmės australus, o ten gyvenančių asmenų klaida yra įsivaizdavimas, kad mes apie juos viską žinome. Jau praėjusių metų ekspedicija padėjo išsiaiškinti mūsų skirtingus suvokimus apie tuos pačius reiškinius arba apibrėžtis.

Pavyzdžiui, žodis „kultūra“ daugumos Australijos lietuvių yra suvokiama kaip sukurti choreografų šokiai, harmonizuotos liaudies dainos, dainų šventės, skautai, įvairūs svarbių Lietuvai datų minėjimai. Ir vaizduojamoje dailėje, ir literatūroje vyrauja motyvai apie baltus berželius, piliakalnius, šiltą karvės pieną, vaidilutes, kryžius ir koplytstulpius. Ir viskas, kas yra modernu ar pasaulietiška, buvo nusakoma kaip svetimybė lietuvybei.

Taip, tai padėjo toli gyvenantiems lietuvių kilmės asmenims išsaugoti savo kalbą ir sukurti savitą kultūros apraišką. Tačiau viskas baigiasi – kuo toliau, tuo mažiau jaunų trečios ar ketvirtos kartos lietuvių kilmės asmenų dalyvauja kultūrinėje veikloje, o neseniai atvykę labai vangiai ir nenoriai priimami po karo iš Vokietijos pasitraukusių antros kartos lietuvių palikuonių. O naujai atvykę imigrantai stebisi suradę veikiančius lietuvių klubus ir įvairius prie jų įsikūrusius ansamblius, kurie jiems yra svetimybė bei keistenybė.

Visi tie senieji lietuvybės židiniai iš lėto rusendami gęsta. Todėl mes vykstame ten. Kad surastume lietuvių kultūros raidos istorijos liudininkus (dokumentus) ir juos pargabentume į Lietuvą amžinam saugojimui atminties institucijose.

Tikrai tai nebūna atostogos. Finansavimas, kaip ir visose srityse, nėra pakankamas ir tenka smarkiai taupyti. Galima mus vadinti idealistais, tačiau norime išsaugoti ateities kartoms viską, ką dar galime. Nes daug istorinės informacijos jau prarasta. Dar 2017 m. teko daug girdėti apie tai, kad lietuvių kilmės asmenų dar iš tarpukario Lietuvos atgabenti dokumentai ir daiktai po jų savininkų mirties atsidūrė šiukšlių sąvartynuose. Liūdna, bet tai tiesa.

Jums, mieli skaitytojai, pateikiame kuklius pastebėjimus apie paieškas tolimoje šalyje, istorijas apie kelionę, maistą, orą ir žmones. Ir apie lietuvius, pasiklydusius laike ir erdvėje. Ir apie žmones, kurie pasaulį suvokia tokį, koks jis yra. Bet apie tai jau jums spręsti, kas yra kas.

Kruopštus planavimas, kad nebūtų „aukštyn kojomis“

Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo į tolimą Australiją komandiruojami dviese. Paruošiamieji darbai, įvairaus pobūdžio susirašinėjimai ir derinimai užtruko apie pusę metų. Kaip dar praėjusiais metais ruošiantis į kelionę sakė žurnalistė Rita Baltušytė, „nepamirškite, kad Australija kitoje pusiaujo pusėje, ir ten viskas yra „aukštyn kojomis“. Ir visi susitarimai, ir derinimai gali tiesiog apsiversti“. Todėl bandome viską suderinti labai kruopščiai ir sulaukti patvirtinimų, kad tikrai tokią ir kitokią dieną įvyks suplanuoti susitikimai. Na, žiūrėsim, kaip bus.

123rf.com/Sidnėjus
123rf.com/Sidnėjus

Vizos. Nuo 2018 m. pradžios ir Australija, ir Naujoji Zelandija, norėdamos apsisaugoti nuo vis daugiau atvykstančių migrantų, įvedė papildomus saugiklius. Bet vizą galima gauti internetu. Tik reikia pateikti labai daug atsakymų. Yra tikimybė, kad reikės pateikti ir banko išrašus. O įvažiuojant į šalį gali prireikti banko išrašus patvirtinančių dokumentų, kad turite pakankamai lėšų pragyvenimui.

Yra daug įvairių klausimų, sietinų ir su saugumu (pvz. ar buvote per paskutinius metus išvykę į Siriją?), ir su sergamumu (pvz. ar esate sirgę tuberkulioze?), ir su nusikalstamumu (pvz. ar esate teistas?). Jei nors į vieną klausimą atsakėte taip, tai tada teks užpildyti pakankamai didelį klausimyną. Australijos migracijos tarnybos tikrai kruopščiai atlieka savo darbą tikrindami informaciją. Taip pat reikia nurodyti ir kontaktinius asmenis Australijoje, kuriems gali tikrai paskambinti ir gerokai paklausinėti. Atsakymo dėl vizos gali tekti laukti ilgai – dvi savaitės yra normalu.

Skrydis. Yra labai daug puikių pasirinkimų perkant bilietus pusę metų prieš kelionę. Tačiau jei yra galimybė rinktis jungiamuosius skrydžius, tai tikrai patariu – daug lėktuvų, daug oro uostų, daug vėlavimų. Mums pavyko nusipirkti skrydį Vilnius-Arlanda (Švedija)-Naujasis Delis (Indija)-Sidnėjus (Australija). Vietiniai skrydžiai nėra brangūs, o ir kaina jų mažai keičiasi. Atgal į Lietuvą skrendame iš Adelaidės.

Dovanos ir lauktuvės. Būtinai labai atidžiai perskaitykite visą informaciją, ką galima įvežti, ir kokiais kiekiais. Nes Australija saugo savo gamtą. Nes tikrai jie turėjo ir turi daug problemų su invazinėmis rūšimis. Net ir nekaltai atrodantys daiktai gali turėti lemiamą įtaką nykstantiems gyvūnams (pvz. nuostabūs ir mieli gyvūnai Tasmanijos velniai serga kvėpavimo takų ligomis, kurių metų išsivystę augliai blokuoja patį kvėpavimą. Ir tai tik dėl vienų invazinių augalų sporų).

Kelioniniai daiktai. Australija tikrai labai civilizuotas kraštas. Ir tikrai nėra reikalo temptis su savimi visus daiktus. Jei ko prireiks, galima nusipirkti vietoje. O ir kainos tikrai normalios.

Ilga kelionė

Tai tiek trumpai apie pradžią. Ir štai mes kelionėje. Kitaip nei praėjusios kelionės metu, šį kartą vykstame dviese. Nes reikės labai daug bendrauti su vietiniais lietuviais, labai daug susirašinėti ir skambinti, labai daug nešioti sunkių krovinių. Tikslas vienas – surasti ir pargabenti Lietuvai svarbų dokumentinį paveldą.

Vilniaus oro uoste labai atidžiai peržiūrimos mūsų Australijos vizos. Visos kelionės metu teks labai dažnai rodyti leidimus įvažiuoti į Australiją. Ir kiekvieną kartą jos bus labai kruopščiai perskaitomos ir tikrinamos. Vilnius-Arlanda SAS skrydis prabėgo greitai ir sklandžiai. Oro uostas toks tikrai skandinaviškas – ramus, tylus, funkcionalus ir gražus.

J.Blažiūno nuotr./Stokholmas. Arlanda oro uostas
J.Blažiūno nuotr./Stokholmas. Arlanda oro uostas

Arlanda-Naujasis Delis skrydis tikrai ilgas. Na, nepasižymi „Air India“ nei geru aptarnavimu, nei kuo nors išskirtiniu. Miegojimas tampa tikru košmaru. Filmai nors ir matyti, bet peržiūrinėjami dar kartą. Bet juk tikrai ne atostogauti skrendame.

Pasiskaityti apie įvairius įvykius ir nesklandumus skrendant su „Air India“ verta – stiuardesė iškrito uždarinėdama lėktuvo duris ir susilaužė kojas; patikrinimo metu mechanikas buvo įtrauktas į veikiantį variklį ir žuvo; indas skrydžio metu supainiojo WC duris ir bandė išeiti iš lėktuvo. Tokių istorijų tikrai yra daug skelbiama žiniasklaidoje. Tačiau visas mūsų skrydis baigėsi taikiai.

Oro uostas nusipelno atskiro pasakojimo – viskas išklota kilimais, viskas atrodo iki tobulybės išpuošta. Bet Indija yra Indija. Teko beieškant WC pasukti ne į tą koridorių, ir atsidūriau tik vietiniams darbuotojams skirtoje įstaigoje, kur radau tik skylę grindyse ir „šlangą“ su kraneliu. Pasinaudojau galimybe išbandyti šį santechnikos kultūros paveldą. Išeinantį iš WC į „teisingą“ koridorių mane palydėjo įvairiaspalvėmis uniformomis apsirengusių oro uosto darbuotojų nustėrę žvilgsniai ir vienas uolus jėgos struktūrų pareigūnas.

Naujasis Delis-Sidnėjus skrydis ir vėl ilgas. Ir niekas nepasikeitė. Nes tai „Air India“. Tik prieš tai buvusių hipsteriškų europiečių vietas užėmė išdidūs dėdės su įvairiaspalviais galvos apdangalais ir stambios nenuspėjamo amžiaus jų mamos arba žmonos. Jau antrą kartą peržiūrinėju filmus, kuriuos žiūrėjau prieš tai buvusiame skrydyje. Pro langus nieko nesimato, nes skrendame naktį. Šalia sėdi lietuvaičiai, kurie paslapčia praneša, kad važiuoja studijuoti į Australiją. Palinkėjau jiems sėkmės praeinant patikrinimus. Nes tikrai daug prisiklausę ir prisiskaitę apie nepaprastai turtingą šalį bei lengvai uždirbamus pinigus, Rytų europiečiai išvyksta „mokytis“, bandydami likti gyventi Australijoje.

Sidnėjus pasitinka įprastai keistai – didelės eilės žmonių prie patikros „piliečiai“ ir „ne piliečiai“, daug uniformuotų įvairių tarnybų pareigūnų, kurie tikrina atsitiktinai pasirinktus „studentus“ ir atidžiai stebi kukliai nuleistomis akimis srautu pro šalį slenkančius turistus iš Azijos, „žali“ ir „raudoni“ deklaruojamų daiktų praėjimo punktai bei panašios sienos kirtimo procedūros. Beveik visi ne Australijos piliečiai mandagiai nukreipiami „raudonojo“ koridoriaus link, kur yra labai kruopščiai tikrinami. Tikrai dalis bus grąžinti atgal. Ar dėl labai tvarkingų dokumentų ir labai mažo bagažo kiekio, ar dėl įžūlaus spoksojimo į uniformų ženklus bandant atspėti tarnybinę priklausomybę, pareigūnai žvilgtelėjo į mūsų dokumentus labai trumpai, bet atidžiai, o tada nedvejodami nukreipė... „žaliuoju“ koridoriumi. LLMA komanda anksti ryte įžengė į Australijos žemę.

Pirmieji darbai Sidnėjuje

Sidnėjus pasitinka labai lietingai ir vėjuotai. Matai, kaip beviltiškai atvykėlių lietsargiai išsiverčia į kitą pusę nuo vėjo gūsių, o jau daugiau patyrę skubiai traukia striukes. Susigaudyti oro uoste tenka labai greitai. Pirma reikia nusipirkti vietinę mobilaus operatoriaus kortelę. Oro uoste pasiūla tikrai didelė. Bet neaiškūs prekių ženklai nevilioja, todėl drąsiai žengiame prie „Vodafone“. Ir greitai viskas sutvarkoma. Bet ar per neatsargumą, ar per žioplumą, vyrukas greitai sutvarkęs vietinio mobilaus tinklo formalumus, pažeidė „Bitės“ kortelę. Liūdna. Vėliau tenka ilgai susirašinėti aiškinantis, kaip galima būtų ištaisyti padėtį, bet beviltiška.

Australijoje veikia „Uber“ ir – netikėtai – „Taxify“. Orai blogėja, todėl šiek tiek apsipratus prie pasikeitusios transporto krypties ir vis dar kvailai žiūrint priešinga puse atvažiuojantiems automobiliams, pasigauname „Taxify“ ir važiuojame į svečius pas žurnalistę Ritą Baltušytę. Pasiilgau labai pokalbių su ją apie viską. Pirma, ką padarome įžengę į jos namus, tai įteikiame iš Lietuvos atgabentas Dariaus Pocevičiaus knygas ir Akvilės Zavišaitės reprodukcijas.

Trumpai numigę važiuojame į galeriją, kurioje šiandien atidaromoje parodoje rodomi ir lietuvių kilmės dailininkės Leekos Kraucevičiūtės Gruzdeff darbai. Galerija yra vieno Sidnėjaus rajono Drummoynee bendruomenės namai, kuriuose vyksta apylinkės gyventojų susitikimai.

J.Blažiūno nuotr./Sidnėjaus Drummoynee bendruomenės namai
J.Blažiūno nuotr./Sidnėjaus Drummoynee bendruomenės namai

Pirmieji pokalbiai priverčia kuo skubiau įjungti kamerą, nes pašnekovas – Leekos brolis Dmitrijus Kraucevičius, visų vadinamas Džambo (daugelis net nežino tikro jo vardo), kurio tėvas buvo Lietuvos kariuomenės aviacijos majoras karo lakūnas Eugenijus Kraucevičius (1899-1947), o dėdės karo lakūnas generolas leitenantas Juozas Kraucevičius (1879-1964) ir pulkininkas Jonas Kraucevičius (1883-1964). Informacijos daug ir apie pirmuosius Lietuvos kariuomenės šarvuočius, ir apie aviaciją, ir apie Sibirą, ir apie NKVD.

J.Blažiūno nuotr./Dmitrijus Kraucevičius, visų vadinamas Džambo
J.Blažiūno nuotr./Dmitrijus Kraucevičius, visų vadinamas Džambo

Aprimus pokalbiams parodoje eksponuojami paveikslai sulaukia dėmesio. Na ir ką? Ogi nieko. Na tiesiog, jei nežinotum, kad tai Australija, tai daugelis kūrinių atrodytų kaip Lietuvos gamtos motyvų įkvėpti kūriniai. Ir tik ryškesnės spalvos ir vietinių aborigenų meno pasitaikanti įtaka išduoda, kad kažkas čia ne taip. Ir autorių pavardžių kilmė skamba globaliai – lenkai, serbai, rusai, lietuviai, kinai, airiai, estai. Tai kas yra australas? Šis klausimas labai dažnai bus pokalbių tema visos kelionės metu.

J.Blažiūno nuotr./Dailininkė Leeka Kraucevičiūtė Gruzdeff
J.Blažiūno nuotr./Dailininkė Leeka Kraucevičiūtė Gruzdeff

Sidnėjuje labai senai suplanuotas susitikimas su Australijos fenomenologijos draugijos vienu iš steigėjų, Australijos lietuvių bendruomenės veikėju prof. dr. Vytautu Doniela. Ir vėl nuo pirmos akimirkos imame į rankas kameras, kad galėtume užfiksuoti įvairias istorijas. O kai aistringas lituanistinės filatelijos kolekcionierius pradeda rodyti 1812 m. Napoleono kariuomenės aukštų pareigūnų ar eilinių laiškus iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o vėliau ir lakūnų Dariaus Girėno bei Stepono Dariaus korespondenciją, liekame nustebinti.

J.Blažiūno nuotr./Australijos fenomenologijos draugijos vienas iš steigėjų, Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas prof. Dr. Vytautas Doniela
J.Blažiūno nuotr./Australijos fenomenologijos draugijos vienas iš steigėjų, Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas prof. Dr. Vytautas Doniela

Žinodamas, kad lakūnų korespondencija gali būti įdomi Gražinai Sviderskytei, kuri rašė apie tai disertaciją, padarau porą fotografijų ir iš karto pateikiu jos peržiūrai ir įvertinimui. Gražina džiaugiasi (užsirašau sau papildomus karmos taškus).

Vytautas Doniela perduoda į Lietuvos literatūros ir meno archyvą labai daug įdomios surinktos lituanistinės dokumentinės medžiagos.

J.Blažiūno nuotr./Lakūno Stepono Dariaus laiškas
J.Blažiūno nuotr./Lakūno Stepono Dariaus laiškas

Apsilankome ir Sidnėjaus lietuvių klube. Vaizdas liūdnas. Atrodo kaip miegantis pastatas. Ir tik sekmadieniais susirenka visi lietuviai kartu pietauti. Kiek pavyko sužinoti, Lietuvių klubas yra įsiskolinęs, ir dabar svarstoma galimybė patalpas parduoti, ir ateityje, jei reikės, nuomotis kokią nors salę įvairiems renginiams. Lietuvių klubo bibliotekoje tarp įvairių knygų atsitiktinai aptinkame Danutės Giedraitytės archyvą. Nieko apie ją nežinome, tačiau Vytautas Doniela vėliau papasakoja, kad ji mokėsi Freiburgo lietuvių meno mokykloje pas V.K.Jonyną.

Ir tada, tarsi užtvirtindamas savo istoriją, ištraukia jos paišytus pašto ženklus. Ir priduria: „Gabi buvo“. Kažkaip užplūsta pamąstymai, kiek mes Lietuvoje mažai žinome, ką veikė lietuviai Australijoje, ir kiek jau yra prarasta Lietuvos istorijos. Ir pradedi šiek tiek didžiuotis, kad va, ieškai ir randi. Randi ir išsaugai. Bet vis tiek ko tai liūdna ir graudu.

J.Blažiūno nuotr./Danutės Giedraitytės sukurti pašto ženklai.
J.Blažiūno nuotr./Danutės Giedraitytės sukurti pašto ženklai.

Per dvi dienas viską peržiūrėjome, atrinkome, supakavome ir su dvejais vežimėliais, pasiskolintais iš parduotuvės, šiaip ne taip nugabename į paštą. Ir viskas jau pakeliui į Lietuvą. Kiek laiko užtruks transportavimas, galime tik spėti. Aišku, dar laukia profesionalus rūšiavimas archyve, tačiau gal už pusės metų visą tai bus prieinama tyrinėtojams.

Sidnėjuje darbas baigtas. Liko paskutiniai susitikimai. Ir prie vieno stalo susėdame su dailininke Eva Kubbos (Ieva Kubosaitytė), keramike Jolanta Janavičiene ir jos sūnumi Povilu Janavičiumi, dailininke Leeka Gruzdeff-Kraucevičiūte ir žurnaliste Rita Baltušyte pasikalbėti apie praeitį, dabartį, gyvenimą, džiaugsmą ir viltį. Ir vėl traukiame kameras, nes Jolanta pasakoja apie tai, kaip jie bėgo nuo artėjančios Raudonosios armijos, kaip jie keliavo ir pagaliau pasiekė Australiją.

J.Blažiūno nuotr./Keramikė Jolanta Janavičienė
J.Blažiūno nuotr./Keramikė Jolanta Janavičienė

Prieš išsiskirstant visi susirinkusieji vieningai sutaria, kad jiems reikėtų susitikti dažniau. Ir kad viską reikia užrašyti ir įrašyti. Kad anūkai ir vaikai žinotų, kaip viskas buvo. Ir vėl užplūsta liūdesys. Nes dažnai vaikams ir anūkams tai būna taip neįdomu. Prisiminkite savo vaikystę, kai jums seneliai bandydavo pasakoti, koks buvo jų gyvenimas. Toks tikrai kitoks nei dabar.

Trumpas vakarinis pasivaikščiojimas po Sidnėjų ir jau rytoj keliaujame į Melburną.

J.Blažiūno nuotr./Dailininkė Eva Kubbos
J.Blažiūno nuotr./Dailininkė Eva Kubbos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

00:39
01:08
01:52

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje